Lietuva ir užsienis per savaitę

„Buk“. Nuotr. wikipedia.org

R. Cytacka ir numuštas “Boeingas” Ukrainoje, V. Putinas Lotynų Amerikoje ir Lietuva Europos Sąjungoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje D. Grybauskaitės inauguracija ir jos planai. „Tarnauti, o ne ponauti“ – geras raginimas, tik norėtųsi pavyzdžio. Kol kas vyrauja taisyklė – yra mano (pagrindinio pono) nuomonė ir neteisinga. Kalbant apie detales, galima konstatuoti, kad nieko ypatingai naujo prezidentė apie savo ketinimus per specialiai surengtą spaudos konferenciją nepasakė. Pavyzdžiui, skambėjo tos pačios kalbos apie karines grėsmes (nors Rusijai pradžiai Ukrainos reikalą, kuriam galo nesimato, reikėtų kaip nors pabaigti, o po to jau apie Baltijos valstybių okupaciją galvoti), energetinį saugumą (nors neaišku, kaip dujų jungtis su Lenkija bei alternatyvios energetikos plėtra derinsis su suskystintų dujų terminalo pajėgumais), permainas VSD, rūpinimąsi kiekvieno žmogaus gerove ir pan. Trumpai sakant, nuobodu ir gražu ant popieriaus. Praktika ne tokia maloni. Lietuviai toliau sėkmingai palieka Lietuvą, ieškodami geresnio gyvenimo Europoje. Eurostato duomenimis, pernai daugiausia nuostolių patyrė Kipras, kur nuo kiekvieno tūkstančio sumažėjo beveik po 14 gyventojų (-13,9%). Antra Latvija (-7,1%), o trečia – mūsų šalis su -5,7% rodikliu.

Antroje vietoje R. Cytacka, kuri vos ne tapo didžiulio skandalo priežastimi. Premjeras, pats nusileidęs prezidentės reikalavimams, labai supyko, kad atsirado žmogus, nenorintis elgtis taip silpnavališkai kaip jis (galima sakyti, kad jis iškeitė viceministrus į lengvą ministrų patvirtinimą prezidentūroje, bet realiai neprivalėjo to daryti). Taip supyko, kad net perėjo prie asmeniškumų. Tuo pat metu iš socdemų pusės prasidėjo grasinimai energetikos ministrui, kad jo gali nebelikti poste. Skambino J. Neverovičiui ir prezidentė. Galiausiai R. Cytacka vis tik buvo atleista. Kausimas – lenkai buvo priversti nusileisti, ar kažką už tai gavo? Viena vertus, V. Tomaševskiui naudinga likti valdančiojoje daugumoje. Kita vertus, pasitraukimas iš jos netaptų lenkams katastrofa, o socdemų koalicijos reikalus suaktyvėjusios prezidentės akivaizdoje pastebimai komplikuotų. Kitaip tariant, A. Butkevičiui reikalinga LLRA kaip partnerė (todėl jis rimtai nereagavo į raginimus išmesti šią partiją iš koalicijos). Todėl manytina, kad už R. Cytacką lenkams galėjo pažadėti palankius sprendimus jų tautinei mažumai aktualiais klausimais, bet sprendžiant iš tendencijos, toli gražu ne faktas, kad pažadai bus išpildyti. Tačiau čia ir dabar A. Butkevičius išsisuko.

Trečioje vietoje Lietuvos pozicija Europos Sąjungoje. Pirmiausiai, mes prieš galimą ES užsienio reikalų ministrę iš Italijos, kuri prokremliška. Teoriškai, Europos institucijose narių lygybė. Tačiau praktikoje, kai susikerta mažiukų ir didelių valstybių pozicijos, pastarosios lieka nepatenkintos, ir gali ateiti laikas, kai jau jos turės poziciją, nesutampančią su Lietuvos nuomone (pavyzdžiui, skirstant europinius pinigus). Pozityvus momentas nebent tas, kad Lietuva ne viena prieštarauja F. Mogherini kandidatūrai, tačiau kompanija ne pati galingiausia. Toliau, mes labai aktyviai reikalaujame griežtesnių sankcijų Rusijos atžvilgiu. Matyt, būtent tokia užsienio politika, D. Grybauskaitės nuomone, padeda „ginti šalies ekonominius interesus“, nors ekspertai perspėja, kad dėl Lietuvos jos mūsų eksportuotojai vėl gali susidurti su patekimo į Rusijos rinką problemomis. Tačiau principai prezidentūrai visada buvo svarbesni už šalies ekonominę naudą. Pagaliau, D. Grybauskaitė dirba Daukanto aikštėje, o ne kokioje nors pieno produktų gamybos įmonėje. Jai atlyginimo sumažinimas ar atleidimas dėl įmonės pelno praradimo negresia. Niekas nereikalauja nusilenkti, bet atsargumas dar niekam netrukdė. Vienoje sovietinėje komedijoje buvo tostas apie mažą, bet labai išdidžią paukštytę, kuri atitrūko nuo kolektyvo. Tai gal verta ne konfliktuoti su europiniu kolektyvu, o derintis prie jo.
 

Užsienis

Ukraina stebino be perstojo. Čia ir naujos sankcijos Rusijai, kurios teritorija buvo apšaudyta (apšaudoma) iš ukrainiečių pusės (sukilėliai ir Maskva kaltina Kijevą, Kijevas – sukilėlius Maskvos naudai), ir tariamas pasikėsinimas į A. Avakovą, kuris pareiškė, kad Maidanas dabar yra FSB projektas (o deputatas A. Gricenka perspėja dėl naujo Maidano jau spalį), ir separatistų kontrpuolimas (greičiausiai ne be Rusijos pagalbos, kuriai tokiu būdu neapsimoka veltis į tiesioginį konfliktą, kas labiau gali būti tam tikrų jėgų Vašingtone interesas). Tiesa, neaišku, ar JAV sankcijos rimtai paveiks Rusijos ekonomiką. Nors kompanijos sąraše rimtos (pvz., „Rosneft“), jos nėra labai priklausomos nuo Amerikos. O Europa apskritai gudriai padarė: sankcijas tarsi praplėtė, bet konkretumą atidėjo vėlesniam laikui: matyt, tokios šalys kaip Austrija ar Italija diskusijose bandys jas kiek įmanoma sušvelninti, nenorėdamos komplikuoti biznio su Maskva, nors Obama asmeniškai duodavo nurodymus europiniams ambasadoriams, o poniai Merkel net paskambino (ir čia dar nekalbant apie Austrijos atstovo ESBO pareiškimą, kad Ukrainą reikia atiduoti Rusijai, o Galiciją turėtų pasiimti Viena). Tuo metu Ukrainoje valstybinės pajėgos norėjo apsupti maištininkus, bet pačios atsidūrė apsuptyje. Dabar bando teisintis dėl didžiulių nuostolių, bet aiškinimai, kad visa tai tik Rusijos propaganda, neįtikina – jeigu jau kariai, palikti savo vadovybės likimo valiai, bėga į Rusiją, situacija tikrai sudėtinga. Na o desertui ją aukštyn kojomis apvertė „Boeingo“ numušimas, kuris vertas atskiro aptarimo.

Kas kaltas, pasakyti kol kas sunku. Kažkaip keistai atrodo įvykių eiga: Kijevas praneša, kad turi žinių, jog separatistai gavo priešlėktuvinės gynybos kompleksą „Buk“ (gali numušti taikinius dideliuose aukščiuose), o po kelių valandų „Boeingas“ nukrenta. Jeigu sukilėliai gavo „Buk“, tai valdyti jį turėjo profesionalus personalas iš Rusijos, o jis sugebėtų atskirti karinį lėktuvą nuo civilinio (dar tris kartus patikrintų), kurio numušimas Maskvai ir sukilėliams dabar visai nereikalingas įvaizdžio prasme. Kita vertus, galima viskuo apkaltinti „chuntą“, ką Kremlius ir padarė (jau nekalbant apie Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusią versiją, jog iš tiesų ukrainiečiai planavo numušti Putino lėktuvą). Žiūrint teoriškai, Ukraina „Boeingo“ incidento zonoje irgi turėjo „Buk“, ir jai iš esmės naudinga pasakyti, kad agresorė Rusija apginklavo separatistus moderniu priešlėktuvinės gynybos kompleksu, o tie niekšai numušė civilinį lainerį. Pažymėtina, kad jo juodosios dėžės atsidūrė separatistų rankose. Ką parodys tyrimas (jeigu jis bus)? Ką pasakys ir kuo tikės tarptautinė bendruomenė? Intriga, nors Ispanijos dispečeris, atrodo, jau turi atsakymą, kaip ir Ukrainos saugumo tarnyba...

Trečioje vietoje Putino žygis į Lotynų Ameriką. Iš pradžių visi spėliojo, už ką Kubai buvo nurašyta milijardinė sovietinė skola. Galop situacija tapo aiškesnė – Maskva grįžtą į Lurdeso stebėjimo stotį, kurios kibernetinio šnipinėjimo radiusas apima pusę Amerikos ir net Kanados gabalą (dabar, turbūt, reikėtų laukti sugrįžimo į Vietnamą). Naujas senas Šaltasis karas (dar prisiminus JAV sankcijų Rusijos atžvilgiu sugriežtinimą) įsibėgėja. Taip pat turnė metu daug buvo kalbėtų apie „Glonas“ (rusiškas GPS analogas) stočių tinklo Pietų Amerikoje plėtrą. Nikaragvoje Rusijos vadovas greičiausiai bandė prastumti nacionalinio verslo interesus naujo kanalo, kuris turėtų sujungti Atlanto ir Ramųjį vandenyną, projekte. Vainikavo kelionę BRIKS suvažiavimas. Anksčiau tai buvo tik derybinė platforma, bet dabar susivienijimas tampa politiškai vieningesnis. Dar daugiau, kuriami finansiniai mechanizmai (pvz., Plėtros bankas su nemažu kapitalu). Ir visa tai prieš Ameriką. Žinoma, BRIKS narių interesai santykiuose su Vašingtonu gali būti skirtingi, bet Kinija, Rusija ir net Brazilija su juo pastaruoju metu ne itin draugauja. Todėl „proletarai“ vienijasi, ir pirmiausiai tai naudinga Maskvai, kuri tokiu būdu nelieka viena savo geopolitinėje konfrontacijoje su Vakarais.