Lietuva ir užsienis per savaitę

Šią savaitę tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje buvo daug vieno žodžio – Ukraina. Tačiau įtampos užteko ir Rytų Azijoje, o Latvijoje netikėtai – kaip „Maksima“ – griuvo vyriausybė. Apie tai, ir ne tik, savaitinėje ekspertai.eu apžvalgoje.

Ukrainoje protestai nesiliauja iki šios dienos. Nuotr. EPA-ELTA

Lietuva

Pirmoje vietoje – džiugi žinia. Na, pagaliau šita psichozė dėl Rytų partnerystės suvažiavimo ir lemtingo Ukrainos pasirinkimo baigėsi. Vilniaus gatvėmis galima bus vaikščioti laisviau. Kijevas nepasirašė, reikalavo pinigų, o Lietuvos prezidentė aiškino V. Janukovyčiui, kad šalis eina į niekur ir kad jos gali laukti Baltarusijos likimas. Tą patį Ukrainos prezidentui rėkia vietos protestuotojai – kai kas iš idėjos, kai kas už pinigus. Na visai kaip Oranžinės revoliucijos metu. Tik po jos dauguma nusivylė. Įdomu, kaip būtų su Europa, apie kurią (ypač jos reikalavimus) ukrainiečiai žino mažai, bet labai nori ten išvažiuoti užsidirbti. Bet kuriuo atveju visos linksmybės prieš akis – per 2015 metų prezidento rinkimus Ukrainoje (su Gruzija ir ypač Moldova viskas irgi greičiausiai nebus paprasta). Lietuva padarė, ką galėjo. Tik Seimo pirmininkė paskutiniu momentu bandė gelbėti prezidentės veidą, bet prarado savąjį. Už aktyvumą – dešimt, už profesionalumą – kuolas. Negalima taip atvirai painioti vidaus politikos su užsienio (ypač europinio prezidentavimo metu, kad pozicija ir veiksmai turi būti derinami su kitais partneriais), nes tai kenkia šalies įvaizdžiui (gal tikrai nušalinti ją nuo pareigų, kaip siūlo opozicija). Bendrai paėmus, kažkaip susitvarkėme. Barozas pagyrė, ir gerai.


Antroje vietoje – lapkričio 29 d. spaudos konferencija Seime, kuri buvo skirta referendumui dėl Lietuvos žemės ir valstybės susigrąžinimo. Parašų rinkimas baigėsi. Jų turėtų pakakti (surinkta daugiau nei 300 tūkst.), tačiau sprendžiant iš to, kaip nuo pat pradžių buvo vertinama ši iniciatyva, Vyriausioji rinkimų komisija kabinėsis prie kiekvieno formalaus netikslumo. „Viešai susikompromitavusios sistemos kova su Tauta priminė komunistinės valdžios kovą prieš Tautą, Sąjūdžio keltą Lietuvos Atgimimui“, – pabrėžė referendumo iniciatoriai. Anksčiau jie piktinosi, kad ypač svarbi valstybei pilietinė iniciatyva nesulaukia jokio dėmesio žiniasklaidoje arba sulaukė tik neigiamos reakcijos. Klausimas iš tiesų neeilinis. Lietuva – demokratinė valstybė ar ne? Pasitikime savo tauta ar ne? Su mintimi, kad pereinamojo laikotarpio visuomenėse referendumai gali turėti neigiamų pasekmių, nes pilietinė visuomenė jiems nepribrendusi, iš dalies galima sutikti. Tačiau tik iš dalies. Jeigu skelbiama, kad Lietuva – demokratinė valstybė, kurioje suverenas yra tauta, referendumai turi vykti. Kitaip ir parlamento bei prezidento rinkimų galima atsisakyti – juk „runkeliai“ negali tinkamai pasirinkti. Tačiau su tuo „runkelių“ išrinktieji nesutinka, priešingai – akcentuoja savo teisę atstovauti tautai. Bet kai tik ji nori ką nors spręsti pati – iš karto panika ir pasipriešinimas. Neatimkime iš žmonių teisės pasirinkti, kad nebūtų teisus D. Kuolys, teigdamas, „kad rytietiškos valdžios savivalės metastazės yra apėmusios visą valstybės kūną“.

Trečioje vietoje – geros naujienos. Nuo naujųjų mažės elektros ir dujų kainos, galima bus sutaupyti. Tiesa, be netikėtumų ir šiuo atveju neapsieita. „Lietuvos dujos“ siūlė mažinti kainas dar labiau, bet Valstybinė energetikos ir kainų komisija pirmą kartą istorijoje patvirtino didesnius tarifus. Iš kur tokia meilė energetikams? Aiškinama, kad tie 5 centai būtų nukeliavę į 2014 m. antrąjį pusmetį. Tai tegul keliauja – juk pirmame pusmetyje mažesnė kaina vartotojui (ypač tam, kuris šildosi dujomis) svarbesnė nei antrame. Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad dujininkams, kurie iš pradžių kalbėjo apie įvairias sąnaudas, o paskui staiga surado krūvą priežasčių, kodėl kainas galima sumažinti, tais penkiais centais atsilyginta už politinių pažadų gelbėjimą. Kita vertus, džiaukimės, kad apskritai sumažino, – niekas nenustebtų, jei „dėl rinkos konjunktūros“ padidintų.

Užsienis

Pirmoje vietoje šį kartą – netikėtos žinios iš Latvijos. Niekas kaip ir neprašė, o jis ėmė ir atsistatydino. Viena vertus, V. Dombrovskis pasielgė europietiškai – jeigu pas tave šalyje tokie incidentai vyksta, vadinasi, vyriausybė nekontroliuoja padėties (nors labiau kaltas turbūt Rygos meras). Tačiau reikia turėti omenyje, kad juo kaip lyderiu ir jo politine jėga latviai patikėjo net krizės laikotarpiu, kai valdžia paprastai pasikeičia. Ministras pirmininkas tris kartus iš eilės – tai įspūdinga. Tokiu būdu kažkas rimtesnio slypi už to atsistatydinimo. Matėsi, kad V. Dombrovskį „pastūmė“ prie mikrofono. Prezidentas privertė, nes reikėjo surasti atpirkimo ožį (ne parlamentą gi vėl paleisti)? O gal oligarchai per prezidentą pasinaudojo proga? Kad ir kaip ten būtų, šventa vieta tuščia nebūna. Dabar reikia formuoti naują kabinetą. Išsaugojęs autoritetą buvęs premjeras prakalbo apie plačią koaliciją, tačiau su prorusišku „Santarvės centru“ bendradarbiauti kategoriškai atsisakė. O jis (už jo stovinčios jėgos) gal ir tikėjosi politinių dividendų. Trumpai sakant, ne viskas šioje istorijoje taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Tik laikas parodys, kas yra kas.

Antroje vietoje – nesutarimų tarp Kinijos ir Japonijos dėl Senkaku salų tęsinys. Pastarosios yra valdomos japonų, bet kinai mano priešingai, ir jų Gynybos ministerija patvirtino oro erdvės virš šių salų kontrolę. Atsako ilgai laukti nereikėjo. Du JAV strateginiai bombonešiai B-52 praskrido virš ginčijamos teritorijos Rytų Kinijos jūroje. Japonija ir Pietų Korėja irgi nesiruošia paisyti Pekino reikalavimų. Pabrėžtina, kad kinai labai rūpinasi savo įvaizdžiu ir šiaip sau nieko nedaro. Tai kaip tada vertinti šitą cirką, kai paskelbta, kad oro erdvė kontroliuojama, o skraido kas tik nori? Manytina, kad taip Kinija toliau vykdo geopolitines žvalgybas, stebėdama, kas ir kaip reaguos į vienokius ar kitokius jos žingsnius, kurie nuosekliai aštrėja. Dabar turbūt galutinai priėjo išvadą, kad platesniame Rytų Azijos kontekste prieš ją veikia vieningas JAV, Japonijos ir Pietų Korėjos blokas, kuris jos veiksmų toleruoti nesiruošia, bet ir reaguoja kol kas ne itin griežtai. Vadinasi, toliau galima tikėtis dar griežtesnių Pekino veiksmų. Žvelgiant į tolesnę ateitį, galima sakyti, kad tai tik ilgos šachmatų partijos, kurioje Pekinas, atrodo, žaidžia baltaisiais, pradžia, ir be lėktuvnešių čia gali neapsieiti.

Trečioje vietoje – oficialiai prasidėjusi Europos Parlamento (EP) rinkimų kampanija. Norintieji gali registruotis. Patys rinkimai vyks gegužės 25 dieną. Lietuva juose rinks vienu europarlamentaru mažiau. Apskritai tai gera proga susimąstyti, kokį vaidmenį eilinio europiečio (taip pat lietuvio) gyvenime atlieka ši institucija. Sėdi, kažką ten sprendžia, milžiniškus pinigus už tai gauna ir aiškina visiems, kokie jie svarbūs. O iš tikrųjų kaip sprendė viską didžiosios valstybės (Vokietija, Prancūzija ir pan.) ir Europos Komisija, taip ir sprendžia. Čia užburtas ratas. Reikia kelti EP statusą, bet tam turi būti praplėsta jo sprendžiamoji galia, o kas norės atsisakyti savo teisės spręsti? Ta pati dilema – federalizacija ar tolesnis plaukiojimas kažkur viduryje ir nuobodžios kalbos apie nieką per rinkimų kampaniją. Pasidomėti verta, tikėtis ko nors išskirtinai įdomaus ir vertingo – ne. Lietuvos prezidento rinkimai – va čia tai svarba ir atrakcija.