Lietuva ir užsienis per savaitę

Lietuvoje šią savaitę cunamių nesulaukėme, bet Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos istorijos įdomybės tęsiasi.

Šalies kariuomenė ir Latvija švenčia 95-metį, bet kaimynams šventę aptemdė baisi tragedija Rygoje.

Rytų partnerystės suvažiavimą Vilniuje ištiko sukrėtimas – Viktoras Janukovyčius „neatlaikė spaudimo ir šantažo“.

Apie tai ir ne tik – ekspertai.eu savaitės apžvalgoje.



Lietuva


Pirmoje vietoje šią savaitę – nauji tos pačios VSD bylos atspalviai. Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius ragina prokuratūrą nedelsti pateikti įtarimus dėl slaptos VSD informacijos nutekinimo, jeigu jau žino, kas tai padarė, kad diskusijos ir spekuliacijos baigtųsi. Prezidentūra kalba apie šmeižto ir melo kampaniją, esą surengtą siekiant, kad Dalia Grybauskaitė būtų sukompromituota ir nedalyvautų prezidento rinkimuose, o Artūras Paulauskas aiškina, kad S. Daukanto aikštė ieško atpirkimo ožių, bandydama pataisyti pašlijusią reputaciją. Teisiausias kaip visada yra Vytautas Landsbergis: „Svarbiausias įvykis, kuris dabar vyksta, – Lietuvos prezidento rinkimai“ (daugiau profesoriaus minčių rasite ČIA). Manytina, kad A. Butkevičius nuo pat pradžių žinojo, kur esmė, ir nusprendė pasinaudoti situacija savo naudai. Ir kaip dabar elgsis sąžiningumo ir kompetencijos pavyzdys generalinis prokuroras, kurį taip gina prezidentė? Toliau vilkins bylą? Tai tik dar labiau sustiprins įtarimus D. Grybauskaitės atžvilgiu. Jos pačios sukurtoje šachmatų partijoje jai gresia įvaizdžio matas po kelių ėjimų. O ministras pirmininkas taip didina jeigu ne savo, tai socdemų kandidato į prezidentus reitingą. Atomazga artėja.


Antroje vietoje – jau kiek pabodusi Viktoro Uspaskicho epopėja. Baliaus kaltininkas vėl išlėkė į Rusiją (turbūt naujų nurodymų), o Vilniuje frontą laiko ištikima bendražygė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Šį kartą nuo jos vėl kliuvo konservatoriams – tik dabar ne V. Landsbergiui, o Andriui Kubiliui ir Rasai Juknevičienei, kurių mikrofonai buvo išjungti vidury sakinio apie neliečiamybės panaikinimo Viktorui būtinybę. Anksčiau autoritarizmą siejome su Sovietų Sąjunga ir Prezidentūra, dabar tai matome jau ir Seime. Nors šiaip jau vieną kartą imunitetą „darbiečių“ lyderiui reikėtų panaikinti, ir ne tik dėl teisėsaugos tyrimų, bet ir dėl jo pasisakymų, kurie kartais peržengia ribas. Kita vertus, jis turbūt sąmoningai provokuoja politinius oponentus, kad jie savo rankomis augintų jo ir jo partijos populiarumą. Tai pamirškime V. Uspaskichą – didesnės bausmės jam būti negali. Na, o L. Graužinienė įsijaučia į naują (valdovės) vaidmenį, jaučia varžovų kraujo kvapą, tačiau taip pat ima perlenkti lazdą. Viešųjų ryšių specialistai turėtų patarti, kad būtų atsargesnė, bet kad ji – reiškinys Lietuvos politikoje, sužibėjęs naujomis spalvomis, faktas. Su Loreta, kaip sakė vienas istorinis veikėjas, „gyventi pasidarė linksmiau“.


Trečioje vietoje – Lietuvos kariuomenės šventė. Lapkričio 23-iąją prieš 95 metus tuometis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą, kuriuo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos. Žinoma, mūsų šalies karinės pajėgos niekada neprilygs didžiųjų galių armijoms, bet ir Lietuvai yra kuo pasigirti karinėje srityje. Misija Afganistane ir kituose karštuose taškuose pademonstravo, kad lietuviškų specialiųjų pajėgų pasiruošimo ir profesionalumo lygis yra gana aukštas. Bendrų NATO pratybų metu sąjungininkai taip pat giria Lietuvos karius. Skaudi tema – finansavimas. Jis, žinoma, galėtų būti didesnis, bet krizės laikais sunku paaiškinti visuomenei, kodėl reikia skirti pinigų karinei technikai, o ne socialinėms išmokoms. Taip pat kartais trūksta ir politinio sutarimo dėl kariuomenės raidos prioritetų. Šiame kontekste manytina, kad investuoti verta pirmiausia ten, kur sekasi geriausiai, na, o jeigu karas – tikėtis, kad NATO nepaliks ant ledo. Kad ir kaip ten būtų, sveikinimai Lietuvos kariams!

Užsienis


Pirmoje vietoje šį kartą – ne Ukraina, o mūsų broliai latviai. Jie praeitą savaitę šventė savo valstybės 95-metį. Lapkričio 18-oji yra pirmosios Latvijos Respublikos paskelbimo data, latviams svarbi taip pat, kaip lietuviams Vasario 16-oji. Tačiau visą šalį sukrėtė lapkričio 21 dieną įvykusi tragedija – įgriuvus prekybos centro stogui žuvo 54 žmonės. 16 vaikų liko našlaičiais. Šiame kontekste norisi pasakyti, kad dažnai pamirštame apie savo artimiausius kaimynus, kalbame apie Europą, Ameriką, Rusiją, o tuo, kas vyksta čia pat už sienos, beveik nesidomime. Juk baltų tautų pasaulyje – tik mes ir latviai, tad nepamirškime, kad reikia būti vieningiems: laimėje ir nelaimėje. Būkime kartu!


Antroje vietoje – vis dėlto Ukraina. Tarpinė istorijos pabaiga. V. Janukovyčius jau spėjo pasiskųsti Lietuvos prezidentei dėl Rusijos spaudimo ir šantažo. Vargšas. Užmiršo pasakyti, kad pirmiausia jis rūpinasi ne tiek Ukraina, kiek savo perspektyvomis būti perrinktam 2015-aisiais, o tai tikrai nepavyktų esant krizinei situacijai šalies ekonomikoje. Rusija su galimai mažesnėmis dujų kainomis ir kontraktais (gal net kredito galimybėmis) ukrainietiškai pramonei tiesiog atrodo svarbesnė negu Tarptautinis valiutos fondas su žvėriškais socialiniais reikalavimais ir ES su savo niekiniu 1 milijardu eurų reformoms šiandien bei šviesia ateitimi (pirmiausia – sau) rytoj. Tad kita stotelė – 2015-ieji. O Eurazijos sąjunga? Ne faktas, bet realu. Šiame kontekste nustebino Lietuvos Prezidentūros reakcija. Pirmiausia nieko ypatingo neįvyko – tiesiog lūkesčių kartelė buvo užkelta per aukštai, ir dabar atrodo, kad ištiko fiasko. Bet iš tikrųjų – „gerai“ vietoj „labai gerai“: Rytų partnerystės suvažiavimui toks balas irgi visai tiks. Tuo tarpu iš S. Daukanto aikštės girdime kalbas apie sąjungas, kurios kuriamos necivilizuotomis spaudimo priemonėmis ir todėl negali būti ilgalaikės. Rusija, žinoma, – ne taikos balandis. Tačiau ES Ukrainos atveju – irgi ne altruizmo ir neutralumo pavyzdys. Vyko normali geopolitinė (geoekonominė) kova, ir reikia mokėti profesionaliai pralaimėti bei sukandus dantis toliau siekti savo tikslų. Šiame kontekste minėta Prezidentūros pozicija – savęs (Lietuvos) negerbimas ir silpnųjų argumentas iš nevilties (eilinis emocinis protrūkis, gal nulemtas prezidentės problemų šalies viduje).


Trečioje vietoje – tolimasis Afganistanas, kuriame demokratijos kaip nebuvo, taip ir nėra. Užtat karas nesiliauja, o Kabulas su Vašingtonu derasi dėl saugumo sutarties, kuri leistų Amerikai turėti Afganistane savo karių, pasirašymo. Dėl dokumento teksto lyg sutarta, bet kada bus suraityti galutiniai parašai – neaišku. Amerika nori kuo greičiau. H. Karzajus abejoja ir teigia, kad akivaizdžiai trūksta abipusio pasitikėjimo. Tačiau iš tiesų jam turbūt trūksta asmeninių saugumo garantijų – regis, JAV nori išsaugoti Afganistane dalį karinio kontingento, bet nenori rūpintis likimu dabartinio šalies prezidento, kurį spaudžia daugybė interesų grupių šalies viduje. Rusija ir Kinija, kaip sakė H. Karzajus, sutarčiai neprieštarauja: joms turbūt nepatinka Amerikos kaimynystė pašonėje, bet tai geriau nei Afganistano nestabilumas. Tačiau jo perspektyvos bet kuriuo atveju miglotos, ir Centrinei Azijai pats metas pradėti bijoti, tikintis Maskvos (ir galimai Pekino) pagalbos.