Konservatorius parašė mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą (II d.)

Konservatoriaus mokslinio darbo tęsinys (pradžią skaitykite ČIA).

Konservatorius A. Kubilius (galvutė violetiniame apskritime). Nuotr. facebook.com

Andrius Kubilius. Kremliaus hibridiniai karai prieš Lietuvą. Never ending story (II d.)

Dar 2014 metais, paskelbdami „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, skyrėme nemažai dėmesio tam, kaip Kremliui sekasi Lietuvoje kariauti tokius „politinius hibridinius karus“. 2016 metų Seimo rinkimai suteikė dar naujų papildomų faktų ir argumentų tokiai analizei. 2014 metais skelbtoje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“, kalbėdami apie Kremliaus pastangas daryti įtaką Lietuvos politinei sistemai, teigėme:

1.  „1. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo buvo siekiama Lietuvoje neleisti susikurti stipriai provakarietiškai politinei sistemai. Ypatingų propagandinių atakų susilaukdavo ir susilaukia politikai, pasisakantys už Rusijos įtakos mažinimą bei už gilesnę Lietuvos europinę integraciją, ypač – už energetinę nepriklausomybę. Kremliaus veikimas politinėje Lietuvos scenoje yra susijęs su įtakomis per verslą ir vietinę žiniasklaidą.
2. Veiklos mechanizmai yra įvairūs – per visuomenines rusakalbių ir kitas organizacijas, per politines partijas. Kai kurie prorusiški dariniai veikia ir Kremliaus politiką įgyvendina atvirai (pavyzdžiui, Algirdo Paleckio Socialistinis liaudies frontas), o kai kurie politiniai dariniai įtaką įgavo manipuliuodami sovietinę nostalgiją jaučiančių žmonių jausmais ir nevengdami pigaus populizmo, kuriam tokie žmonės yra lengvai pasiduodantys.
3. Lietuva yra pergyvenusi keletą didelių politinių sukrėtimų, kai paaiškėdavo, kad Lietuvos svarbiausios politinės institucijos gali būti lengvai „užvaldytos“ asmenų ar pinigų, kurių pėdsakai veda į Rusiją. Taip 2003 m. paaiškėjo, kad išrinktas Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas yra visiškai „užvaldytas“ su Rusijos kariniu kompleksu siejamo Jurijaus Borisovo ir jo nusamdytų patarėjų iš kompanijos „Almax“. J. Borisovas per rinkimus milijonais rėmė R. Paksą, o valstybė tik visuomenei skausmingo apkaltos proceso būdu sugebėjo šį „užvaldymą“ sustabdyti. Vėliau iškilo V. Uspaskicho gebėjimas „užvaldyti“ nemažą dalį Seimo, tam panaudojant su „Gazprom“ pagalba uždirbtus milijonus ir neaiškiais neteisėtais būdais sukauptus ir partinei veiklai finansuoti panaudotus 24 mln. litų. Šios bylos tyrimas dar nesibaigė Lietuvos teismuose, tačiau tai yra stambiausia politinės korupcijos byla Lietuvos istorijoje.
4. Lietuvos specialiosios tarnybos yra fiksavusios kai kurių partijų atstovų artimus ryšius su atitinkamomis Kremliaus struktūromis. Rusijos ambasada Vilniuje taip pat yra ne vieną kartą fiksuota kaip aktyviai besidominti ir galimai daranti įtaką kai kurių partijų ar atskirų politikų veiklai. Tai ypač suaktyvėja, kai Lietuva svarsto arba priima sprendimus dėl ypač svarbių energetikos projektų. Pagal kai kurių politikų ar tariamai nepriklausomų ekspertų išsakomą neslepiamą palankumą ir tolesnei Lietuvos priklausomybei nuo Rusijos energetinių sistemų ir resursų, galima spėti, kad šie asmenys yra paveikti Rusijos „minkštųjų galių“ įtakos.“

Dar 2014 metais pamatėme, jog Kremlius Lietuvoje keičia taktiką, ir nuo agresyvaus „Kremliaus privalumų“ propagavimo vis labiau pereina prie tariamai lietuviškų, pseudo patriotinių, bet kartu ir antieuropietiškų nuostatų sklaidos ir įtvirtinimo. Ryškiausia tokių nuostatų apraiška 2014 metais buvo „žemės referendumas“. Nors Maidano revoliucija ir Rusijos agresija Ukrainoje stipriai sumažino Lietuvoje erdvę grynam antivakarietiškumui, tačiau erdvė pseudo patriotizmui išliko, kurią sąmoningai skatinant ir gausiai į ją investuojant, politikoje vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti „švarios pagonybės“, mistinės „Naisių vasaros“, lietuviškumo v.s. globalizacija takoskyros. Tai suvaidino ypatingą vaidmenį 2016 metų Seimo rinkimuose, tačiau, dar 2014 metais savo skelbtame dokumente, mes įžvalgiai teigėme:

„Pastaruoju metu Kremlius keičia taktiką ir ypač sustiprino savo veiklą stengdamasis daryti įtaką ir skatinti pseudo patriotišką antieuropietišką liniją. Patriotizmas yra gražus ir palaikytinas jausmas, jis neturi priešinti tautų ir juo labiau niekaip neprieštarauja Lietuvos integracijai į ES. Lietuva, įstojusi į ES, ne tik kad neprarado savo identiteto, bet ir sėkmingai atkuria sovietmečiu suniokotą tikrą, nuoširdų tautiškumą. V. Putino propaguojamas rusiško tipo nacionalizmas yra agresyvus ir remiasi antieuropietiškomis, antivakarietiškomis nuostatomis. Tokio agresyvaus, rusiško tipo nacionalizmo apraiškas vis dažniau matome ir Lietuvoje. Jis aktyviai platinamas per socialinius tinklus, reiškiasi per antieuropietiškų referendumų inicijavimą.“

Tuo metu mūsų kalbos apie Kremliaus „politinius hibridinius karus“ buvo visiška išimtis ir naujiena visame Vakarų pasaulyje. Todėl į mus daug kas Vakaruose žiūrėjo nepatikliai, kaip į „šizofrenikus rusofobus“. Dabar Vakaruose tokios analizės yra tapusios kasdienybe ir šiandien jau mes Lietuvoje atrodome naivūs, kai galvojame, kad mūsų esminiai politiniai procesai gali būti paliekami be Kremliaus „hibridinių karų“ strategų ypatingo dėmesio.

Sukaupus tokią patirtį Kremliaus „politiniuose hibridiniuose karuose“ yra verta šių dienų šviesoje dar kartą peržiūrėti pagrindinius Kremliaus „hibridinio politinio karo“ prieš Lietuvą epizodus ir įvertinti juose sukauptą patirtį.

Tokiame kontekste siūlome aptarti keturis svarbiausius „politinio hibridinio karo“ epizodus. Tai R. Pakso tapimo Prezidentu bei jo apkaltos procesai, taip pat V. Uspaskicho bei R. Karbauskio politinių sėkmių ir nesėkmių istorijos. Apie šiuos epizodus jau yra užsiminta pastraipose, skirtose „hibridiniams energetiniams karams“ ar verslo, turinčio didelių biznio interesų Rusijoje, įtakai į Lietuvos politinius interesus, tačiau šiuos keturis „hibridinius politinius karus“ yra verta kai kuriais svarbiais aspektais išsamiau aptarti. Tuo pat metu yra būtina pabrėžti, jog kiekvienas iš šio „politinio hibridinio karo“ epizodų turėjo savo specifinę sąsają su mūsų jau aptartais Kremliaus „hibridiniais energetiniais karais“ prieš Lietuvą. Aptariant šiuos politinius projektus, susijusius su Kremliaus kariautais ar kariaujamais „hibridiniais politiniais karais“ prieš Lietuvą, būtina taip pat pabrėžti, kad tokiuose politiniuose projektuose dalyvavo daugelis žmonių, partijų narių ir tikrai jų visų negalima laikyti sąmoningais Kremliaus „hibridinio karo“ instrumentais. Daugelį jų į politiką ir dalyvavimą aptariamuose politiniuose projektuose atvedė visai kitokie motyvai, tačiau ir jie patys, o kartais ir jų lyderiai, patys to nesuprasdami, vaidino ir vaidina Kremliui „naudingų idiotų“ vaidmenį.

1. ir 2. „Mažeikių Nafta“ ir R.Pakso tapimas Prezidentu bei apkalta jam

Kaip R. Paksas susikūrė sau politinę „šlovę“ tariamai gindamas „Lietuvos suverenumą“ nuo „blogųjų amerikiečių“ ir „Williams“ pastangų „užgrobti“ Lietuvos turtą yra išsamiai aprašyta. Taip pat išsamiai yra aprašyta ir tai, kaip už didelius J. Borisovo (galimai „Lukoil“) pinigus jis tapo Prezidentu. Visa tai yra gerai žinoma.

Ką šiandien būtų verta pabrėžti – tai, kad po 2000 metų Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo R. Pakso vadovaujamas „Naujos Politikos“ blokas, jau buvo aišku, kad Lietuvos politinė erdvė nėra atspari tokio tipo Kremliaus „hibridiniams karams“. Paaiškėjo, kad didelė dalis Lietuvos rinkėjų lengvai pasiduoda Kremliui naudingai propagandai, o nemažai Lietuvos politinių partijų ir politikos lyderių yra linkę naudoti tokią Kremliui naudingą propagandą vardan savo asmeninių politinių reitingų ir visiškai nepaisydami tokios jų laikysenos sukeliamų grėsmių šalies nacionaliniam saugumui.

Tai, kad R.Paksas tuo metu laimėjo Prezidento rinkimus, žiūrint šių dienų akimis visiškai nestebina. Stebina, kaip lengvai tuo metu Kremliui pavyko pasiekti tokią esminę pergalę „hibridiniame politiniame kare“ prieš Lietuvą. J. Borisovas, didelis rinkiminių pinigų kiekis, įlietas ir į lietuvišką žiniasklaidą, „kieto vyruko“ įvaizdis, nusipelnytas pirmiausia „pasipriešinant“ blogiems Vakarams, žmonių socialiniai skauduliai po 1998-2000 m. vadinamosios Rusijos ekonominės krizės, kuri skaudžiai kirto ir Lietuvai, buvo esminės dedamosios, kurios leido R. Paksui nesunkiai laimėti rinkimus. Prie to prisidėjo ir tai, kad R. Pakso „draugystė“ su Rusijos naftininkais buvo prasidėjusi dar 90-ųjų pradžioje, kai jo statybos kompanija „Restako“ uždirbo didelius pinigus iš statybų šaltajame naftininkų mieste Chanty-Mansiijske.

Tokia R. Pakso pergalė akivaizdžiai parodė, kad prabėgus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atstatymo, Lietuvoje yra susiformavęs didelis rinkėjų blokas, kuris dėl įvairių ekonominių, socialinių, teisingumo stokos skaudulių ar paprastos nostalgijos ir negebėjimo prisitaikyti prie naujo gyvenimo iššūkių, yra linkęs balsuoti „protestuodamas“ ir yra lengvai paveikus įvairiai Kremliui naudingai bei primityviai propagandai.

2003-2004 metais iš VSD paviešintų pažymų paaiškėjus, kad Prezidentas R. Paksas yra „užvaldytas“ J.Borisovo ir tai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat paaiškėjo, kad Lietuvos tradicinis politinis, skaidrios žiniasklaidos, saugumo pajėgų, bei konstitucinės teisės elitas gali apginti Lietuvą po to, kai tapo suprantama, jog Kremliui jau pavyko „hibridinėmis priemonėmis“ užimti Lietuvos prezidentūrą. Tai svarbus, nors ir labai retas Lietuvos politinės brandos įrodymas.

Šioje istorijoje paaiškėjo paradoksalus faktas – Lietuva nepajėgi iš anksto pasipriešinti ryškėjančiai Kremliaus hibridinei grėsmei, tačiau kai tokiai grėsmei pavyksta save realizuoti, užimant aukštas Lietuvos institucijas, tada Lietuvoje randasi pakankamai jėgų nuo tokios grėsmės išsivalyti.

R. Pakso „naftinė epopėja“ Lietuvos politikoje pasibaigė 2004 metais. Tuo metu jau buvo pasibaigusi ir „Mažeikių naftos“ epopėja: 2002 metais „Williams“ pakeitė „Jukos“, kuri 2005 metais „Mažeikių naftoje“ uždirbo didžiausią pelną. Ir nors 2006 metais V. Putinas Rusijoje sužlugdė „Jukos“, o „Mažeikių naftą“ perėmė lenkų „Orlen“ kompanija, jau 2004 metais buvo aišku, kad Kremlius pralaimėjo karą dėl „Mažeikių Naftos“ kontrolės. Tuo pačiu pasibaigė ir investicijos į su tuo susijusį „Pakso projektą“. Tačiau tai nereiškė, kad Kremlius taip užbaigė savo „hibridinius politinius karus“ prieš Lietuvą. Tiesiog nuo „naftos“ politinių projektų buvo pasisukta link „dujų“ politinių projektų.

       3. „Gazprom“ ir V. Uspaskicho politinė sėkmė

Jau 2004 metais paaiškėjo, kad gęstant R. Pakso „naftiniam“ politiniam projektui, Kremlius jau gali į Lietuvos politinę areną paleisti naują „dujinį“ politinį projektą. 2004 metais „Gazprom“ įsigijo trečdalį akcijų Lietuvos dujų ūkyje, o į nacionalinę politinę areną įsiveržė „dujinis“ politinis projektas – V. Uspaskichas, glaudžiai susijęs su „Gazprom“ interesais, ir Darbo partija.

Tuo pat metu Lietuvos padangėje pasimatė ir kito „dujinio politinio“ projekto kontūrai: politiškai ir valstybės reikaluose ėmė aktyviai reikštis kito dujų importo tarpininko „Dujotekanos“ vadovai. Jų įtakos schemos pakankamai išsamiai buvo išnagrinėtos 2006 metais atliktame parlamentiniame VSD veiklos tyrime, kur paaiškėjo, kad minėtos įtakos driekiasi nuo Lietuvos Vyriausybės koridorių iki Kremliaus aplinkos kabinetų. Po minėto parlamentinio tyrimo šis „dujinis politinis“ projektas prarado savo galias.

Tuo tarpu V. Uspaskichas ir Darbo partija jau 2004 metų rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose parodė, kad sugeba perimti to paties rinkėjų bloko, anksčiau balsavusio už R. Paksą, palankumą. Tokiai V. Uspaskicho sėkmei tuo metu buvo panaudota per 24 mln. litų nelegalių lėšų, skirtų Darbo partijos rinkimų kampanijai. Tokio šiurkštaus rinkimų įstatymo „pažeidimo“ savu laiku „nepastebėjo“ Vyriausioji rinkimų komisija. Ir tik vėliau šią neteisėtą veiklą sustabdė Lietuvos saugumo ir spec. tarnybų pareigūnai. Byla, kaip žinome, buvo nagrinėjama beveik 10 metų.

Paaiškėjo, kad Lietuva labai silpnai pasirengusi apsisaugoti nuo tokių grubių „invazijų“ į jos demokratinių rinkimų sistemą: Vyriausioji rinkimų komisija tokių šiurkščių pažeidimų nepastebėjo, Baudžiamajame Kodekse nėra straipsnių, kurie baustų už tokį pasikėsinimą į demokratiją, todėl tenka bausti tik už buhalterinių taisyklių pažeidimus; ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procedūros kaltinamųjų gali būti sąmoningai vilkinamos tiek, kad pats kaltinimas nebeturi įtakos rinkėjų nuomonei.

V. Uspaskichas ir Darbo partija gana sėkmingai pasirodė ne tik 2004, bet ir 2008 bei 2012 metų Seimo rinkimuose, nepaisant to, kad tuo pat metu vyko didžiausios Lietuvos istorijoje „rinkimų korupcijos“ bylos nagrinėjimas. Darbo partijos politinė sėkmė pasibaigė prieš 2016 metų Seimo rinkimus. Ir greičiausiai ne todėl, kad tuo metu teismai baigė nagrinėti Darbo partijos bylą, V. Uspaskichui paskirdami simbolinę bausmę. Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu Lietuva pasiekė esminę pergalę „hibridiniame energetiniame kare“ prieš Kremlių ir 2014 metų pabaigoje, pradėjus veiklą SGD terminalui, Lietuva galutinai išsivadavo iš „Gazprom“ monopolio. Kremliui ir „Gazprom“ Lietuva nebebuvo įdomi, kaip jų „dujų imperijos“ sudėtinė dalis, todėl pasibaigė ir Kremliaus dėmesys „dujiniam“ politiniam projektui Lietuvoje. Nebeliko tokių „dujinių“ instrumentų, kuriais galima daryti įtaką Lietuvos politiniams procesams, nebeliko ir V. Uspaskicho bei Darbo partijos. Bet Lietuvos politinė padangė neliko tuščia – į V.Uspaskicho ir Darbo partijos atlaisvintą rinkėjų erdvę iš karto įsiveržė panašus R. Karbauskio ir Valstiečių-žaliųjų partijos projektas, sėkmingai mobilizavęs iš esmės tuos pačius rinkėjus, kurie anksčiau buvo balsavę už R. Paksą ar V. Uspaskichą. Verta pažymėti, kad iki to laiko nei R. Karbauskis, nei Valstiečiai-žalieji kokių nors rinkiminių aukštumų nepasiekdavo. Prie R. Karbauskio rinkiminės sėkmės 2016 metais prisidėjo ir gana nesėkminga 2012-2016 metų A. Butkevičiaus socialdemokratų Vyriausybės veikla, nuvylusi kairiuosius rinkėjus, ir taip paskatinusi juos pasisukti link R. Karbauskio naujo politinio projekto.

   4. Rusiškos trąšos bei kombainai ir R. Karbauskio projektas

Nafta, dujos, iš dujų pagamintos trąšos yra strateginės Rusijos prekės ir ypač svarbus verslas, kurį visiškai kontroliuoja V. Putino Kremlius bei naudoja jį savo geopolitiniams tikslams. Naudoja ir tam, kad darytų milžinišką įtaką tokių valstybių, kaip Lietuva, politinei raidai. Lietuva nėra vienintelė, kuri kariauja tokius hibridinius energetinius/politinius karus su Kremliumi. Mes tokiuose karuose įgyjame patirties ir Kremlius įgyja patirties, rasdamas būdų įgyvendinti vis naujus, sau naudingus politinius projektus Lietuvoje.

Nenuostabu, kad 2014 metais, pasibaigus „Gazprom“ dominavimo Lietuvos dujų sektoriuje erai, pasibaigė ir „dujinio“ politinio projekto (V. Uspaskichas ir Darbo partija) šlovės laikotarpis. 2014 metais darėsi vis akivaizdžiau, kad toks politinis projektas save išsėmė ir darosi nebenaudingas naujuose Kremliaus „hibridiniuose karuose“. Todėl po 2014 metų vis labiau aiškėjo, kad ateina metas naujam politiniam projektui, kuris taikys į tuos pačius rinkėjus.

Tai, kad šią politinę nišą užėmė R. Karbauskio politinis projektas šiandien jau nėra nuostabu. Su R. Pakso ir V.Uspaskicho politiniais projektais šį naująjį projektą panašiu daro tik tai, kad ir šis projektas yra paremtas verslu, turinčiu didelių verslo interesų Rusijoje bei tai, kad jis yra orientuotas į tuos pačius rinkėjus. Tačiau pats šio naujojo politinio projekto realizavimo būdas yra kitoks, žymiai labiau sofistikuotas. Šiandien galima tik stebėtis, kad ilgą laiką politinėje bendruomenėje nebuvo matomas kruopštus parengiamasis darbas, investuojant į „Naisių vasaros“ serialą, patį Naisių kaimą ir visos Lietuvos ekskursijas į šį kaimą, ar „Naisių teatrą“ ir jo nacionalines gastroles. Taip iš rusiškų trąšų ir latifundinių žemės plotų uždirbti pinigai buvo verčiami asmeniniu socialiniu R. Karbauskio kapitalu, kuris buvo įdarbintas 2016 m. Seimo rinkimuose ir paverstas politine pergale.

Iš tiesų ne tik Lietuvoje yra stebima, kad pastaruoju metu Kremliaus „hibridiniai karai“ tampa „minkštesniais“, labiau sofistikuotais, sunkiau atpažįstamais. Nebėra tiesioginės Rusijos pranašumų propagandos, yra daugiau tariamo „tautiškumo“. Bet nuo to tokie karai tampa tik dar pavojingesniais. Jų tikslas lieka tas pats – iš politinės arenos išstumti provakarietišką tradicinį politinį elitą, sujaukti politinę sistemą, kad tokiame drumstame vandenyje Kremliui būtų nesunku brandinti savo ilgalaikius politinius tikslus – silpninti Vakarus. Ir visur, visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, stebime tą patį dėsningumą – į politinę lyderystę veržiasi vietiniai verslo lyderiai ir jų sukurtos partijos, turintys didelių verslo interesų Rusijoje. Kremlius vis geriau išmoksta kaip juos subtiliau panaudoti savo tikslams, leidžiant jiems prisidengti apgaulinga „tautiškumo“ ar „patriotiškumo“ skraiste, ir kartu kaip atsidėkojimą jiems pasiūlant pelningus kontraktus Rusijoje.

Neapsigaukime – ir mes su tuo šiuo metu susiduriame. R. Karbauskio rinkimų sėkmės 2016 metais istorija yra tai, kuo Kremliaus „hibridinių karų“ architektai gali pasidžiaugti, o panašių Kremliaus sėkmių „hibridiniuose karuose“ Europoje pavyzdžiai pastaruoju metu yra giliai analizuojami Vakaruose skelbiamose analitinėse studijose.

Akivaizdu, kad ir R. Karbauskio politinis projektas nėra ilgalaikis. Jau dabar jis susiduria su didelėmis problemomis. Bet tai visiškai nereiškia, kad jam pasibaigus Lietuva nesusidurs su naujais panašaus pobūdžio projektais, orientuotais į tuos pačius rinkėjus, ir naudingais Kremliui naujuose „hibridiniuose karuose“.

2019 metais mūsų laukia savivaldos, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. 2020 metais – ypač svarbūs Seimo rinkimai. Nesitikėkime, kad jie liks be Kremliaus dėmesio. Dar yra laiko imtis reikalingų žingsnių, kad būsimieji rinkimai būtų žymiai geriau apsaugoti nuo Kremliaus „hibridinių karų“. Net ir tie šių dienų politikos lyderiai, kurie garsiai ar tyliai yra įtariami, kaip tie, kurie savo politinę sėkmę ir tam reikalingą finansinį kapitalą susikūrė išnaudodami turimus ryšius Kremliuje, turi visas galimybes įrodyti, kad tokie įtarimai yra nepagrįsti ir jie nėra tapę Kremliaus „hibridinio karo“ įrankiais. Tam tereikia realiais darbais prisidėti prie pastangų užkamšyti mūsų gynybos nuo „hibridinių karų“ skyles. Ir tai bus geriausias įrodymas…

Kokias išvadas galime padaryti iš jau sukauptos lietuviškos patirties, kovojant prieš Kremliaus „hibridinius politinius karus“?

1. Nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią 2000 metais, Lietuva susidūrė su aktyviomis Kremliaus pastangomis laimėti „hibridinius politinius karus“ prieš Lietuvą ir užimti svarbiausias valstybės institucijas: Seimą, Vyriausybę ar Prezidento postą. R. Pakso išrinkimas Prezidentu parodė, kad tai nėra labai sudėtinga pasiekti.
2. Valstybės saugumo departamentas R. Pakso apkaltos istorijoje parodė sugebėjimą veikti efektyviai, tačiau tokie gebėjimai nebuvo parodyti ginantis nuo jokio kito Kremliaus „hibridinio energetinio ar politinio karo“.
3. Politinės sistemos preventyvinės apsaugos mechanizmai tebelieka labai silpni ir skylėti: ne tik saugumo tarnybos neužkerta kelio „hibridiniams karams“, bet ir politinių partijų bei rinkimų kampanijų finansavimo priežiūra (nors ir sugriežtinta) vis dar išlieka labai fragmentiška ir lengvai apeinama, įvairiems rinkimų komitetams turint praktiškai neribotas ir nekontroliuojamas galimybes finansuoti savo veiklą ir savo „brando“ išpopuliarinimą. Žiniasklaidos atsparumas dideliems verslo pinigams, kuriais finansuojamos paslėptos politinės reklamos, taip pat išlieka abejotinas.
4. Lietuvoje yra susiformavęs beveik stabilus blokas rinkėjų, kurie linkę patikėti Kremliaus „hibridinių karų“ propaganda ir balsuoti vis už naujus, Kremliui naudingus politinius projektus. Šie rinkėjai pasižymi visomis Vakaruose giliai akademiškai studijuojamomis „supykusių rinkėjų“ (angl. – „angry voters“) savybėmis, kurios yra būdingos skurstančiai, socialinės atskirties paveiktai visuomenės daliai. JAV mokslininkai traktuoja, kad tokiomis sąlygomis gyvena iki 40% JAV visuomenės, prarandančių tikėjimą „american dream“ realumu. Skurdas ir socialinė atskirtis bei to lemta visuomenės frustracija tampa vienu iš svarbiausių iššūkių ir Lietuvos valstybei, nes „supykę rinkėjai“ yra labiausiai paveikūs Kremliaus „hibridiniuose karuose“ naudojamoms atviros ir paslėptos propagandos priemonėms.
5. Lietuva panaši į daugelį kitų Centrinės ir Rytų Europos valstybių, kuriose į politiką vis gausiau ateina nacionalinis verslas, turintis didelių biznio interesų Rusijoje. Tokio verslo lyderiai, ateidami į politiką, veikia žymiai rafinuočiau, nei tai buvo daroma prieš 15-20 metų. Šiais laikais toks verslo lyderis, prieš ateidamas į politiką, gausiai investuoja į įvairias socialines ir kultūrines programas, taip susikurdamas populiarius „brandus“, kurie po to būna sėkmingai panaudojami kovojant už rinkėjų palankumą. Taip politinėje erdvėje yra formuojamas naujas politinis elitas, turintis didelių biznio interesų Rusijoje ir tuo įdomus ir naudingas Kremliui.

„Keistasis violetinis karas“

Be tarpusavyje susijusių „hibridinių energetinių ir politinių karų“, kuriuos Lietuvai teko atlaikyti, Lietuva išgyveno ir vieną „Keistąjį violetinį karą“, kur taip ir neliko aišku kas buvo teisus, kas ne, kas už to stovėjo ir kas tuo buvo suinteresuotas, bet žmonės buvo žudomi ir žūdavo keistomis aplinkybėmis, kaltinimai pedofilija ir manipuliacijos mažu vaiku tapo visos valstybės pagrindiniu darbotvarkės klausimu, minios rinkosi ir smerkė, emocijos degino ir skaldė visą Lietuvą, ir kiekviena pusė vaikščiojo su savo „teisybe“.

Tai – 2009-2012 metų „Garliavos istorija“: tragiška, pilna radikalių emocijų ir su daugeliu vis dar neatsakytų klausimų. Šis „keistasis karas“ lyg ir nebuvo išoriškai susijęs su jokiais iki tol ar tuo metu kariautais „hibridiniais energetiniais ar politiniais karais“, tačiau šio „keistojo karo“ kalendorius (2009 ruduo–2012 metų vidurys) sutapo su „hibridinio energetinio karo“ dėl išsivadavimo iš „Gazprom“ monopolio ir už VAE projekto ateitį svarbiausiu laikotarpiu. Nors nėra jokių įrodymų, kad „keistąjį violetinį karą“ ir minėtus „hibridinius energetinius karus“ kas nors sieja, išskyrus tą patį laikotarpį, bet negali atsikratyti įspūdžio, kad tiems, kas prieš Lietuvą kariavo „hibridinius energetinius karus“, buvo naudinga, kad visuomenės dėmesys buvo prikaustytas prie „keistojo violetinio karo“, į kurį aktyviai įsitraukė ir daugelis politikos veikėjų. Emocijos, susipriešinimas, kuriuos kėlė „keistasis violetinis karas“, trukdė platesnei visuomenei aiškiau pamatyti pavojus, kuriuos Lietuvai kelia Kremliaus prieš Lietuvą kariaujami „hibridiniai energetiniai karai“. Tokia situacija buvo naudinga Kremliui, o Lietuvos valstybė akivaizdžiai pademonstravo, kad ji su tokiomis visuomeninėmis krizėmis labai sunkiai susitvarko. Todėl šio „keistojo violetinio karo“ sąsajos yra vertos išsamesnio dėmesio ir šiame tekste.

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos specialių tarnybų istorija pateikia nemažai pavyzdžių, kaip Rusijoje tokios tarnybos sugebėdavo sukelti ir išlaikyti tokias ilgalaikes, aukštų emocijų, visuomenines krizes. Vienai iš įspūdingiausių tokių specialiųjų operacijų, taip pat susijusiai su vaiku, sukako šimtas metų tuo pat metu, kai Lietuva buvo apimta „keistojo violetinio karo“. Šiai šimtmečio senumo istorijai yra verta skirti šiek tiek daugiau dėmesio, kad suprastume, kokį vaidmenį tokiuose „keistuose karuose“ Rusijos specialiosios tarnybos vaidina jau visą šimtmetį.

1911 metais Kijeve šalia plytų fabriko buvo rastas nužudyto berniuko kūnas su daugeliu durtinių žaizdų. Carinės Rusijos slaptosios policijos „Ochranos“ (iš jos vėliau atsirado Dzeržinskio „čekistai“, o dar vėliau Stalino NKVD ir KGB) vadovai nusprendė, kad tokios aplinkybės leidžia ieškoti būdų, kaip apkaltinti žydus ritualine žmogžudyste ir taip sukelti dideles aistras visuomenėje. Tai buvo naudinga carui, kuris po 1905 metų revoliucijos ieškojo būdų, kaip išsaugoti menkstantį populiarumą ir kaip išvengti valstybės demokratizacijos, ko reikalavo vis platesni visuomenės sluoksniai. „Ochrana“ matė vieną galimybę kaip padėti carui: tam reikėjo radikalizuoti visuomenę antisemitinėmis nuotaikomis. Taip „Ochranos“ kabinetuose po 1905 metų gimė garsusis, tariamai tikri „Siono išminčių protokolai“, o į plačią visuomenę buvo paleistas iškalbingas šūkis „Mušk žydus – gelbėk Rusiją“.

Štai tokiomis aplinkybėmis slaptoji policija „Ochrana“ nutarė, kad Kijeve yra gera proga apkaltinti žydus ritualine berniuko žmogžudyste ir taip susikurti instrumentą visuomenės nuotaikoms kaitinti. Tinkamas apkaltinimui žydas buvo greitai rastas – greta žmogžudystės vietos veikusio plytų fabriko vadybininkas, žydas Menachem Mendel Beilis. Kijevo policijos kriminalistų vadovas, dirbdamas sąžiningai, greitai nustatė, kad berniuką nužudė ne koks nors žydas, o paprasti banditai – vagys, nes bijojo, kad berniukas, matęs jų nusikaltimą, gali apie tai kam nors papasakoti. Liberalios žiniasklaidos dėka žinia apie tikruosius žudikus, nustatytus kriminalisto, tapo žinoma ir plačiai visuomenei, tačiau „Ochrana“, papirkdama tariamus liudininkus, stūmė bylą su kaltinimais žydui toliau į priekį. Žmonių emocijos, kaip „Ochrana“ ir pageidavo, įsisiūbavo ne juokais, ir tai, „Ochranos“ pasitenkinimui, tęsėsi net keletą metų.

Ši šimtmečio istorija rodo tik tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos jau senai yra įvaldžiusios efektyvias technologijas, kaip sukurstyti ir ilgą laiką palaikyti karštas visuomenės emocijas, ir gilų pačios visuomenės susiskaldymą, jeigu to reikia siekiant kokių nors svarbesnių tikslų ar siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo kokių nors kitų problemų.

Neturime įrodymų, kad „Garliavos istorijoje“ tos pačios „Ochranos“ įpėdinės, šiandieninės Rusijos specialiosios tarnybos būtų sudalyvavusios ir naudojusios tas pačias technologijas, tačiau akivaizdu, jog ši istorija, šis „keistasis violetinis karas“ atskleidė tai, jog mūsų visuomenė neturi imuniteto nuo panašių manipuliacijų visuomenės emocijomis, kokį pasaulis stebėjo prieš 100 metų Kijeve.

Kita vertus, dar 2014 metais skelbtoje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“, kalbėdami apie Rusijos hibridinį karą prieš „Chevron“ investicijas, teigėme, kad „Garliavos įvykių metu užmegzti interneto erdvėje veikiančių įtakos agentų tinklai tapo efektyvia priemone formuojant neigiamą pilietiškai aktyvių, tačiau patiklių Lietuvos piliečių nuomonę dėl investicijų iš Vakarų valstybių, pirmiausia – JAV)“.

Nors „keistasis violetinis karas“ nėra priskirtinas kokiam nors Kremliaus „hibridinių karų“ tipui, tačiau neapleidžia nuojauta, kad ateityje, jeigu Kremlius matys poreikį, jis sukurs ir panaudos savo naudai ir tokį „keistojo karo“ instrumentą. Deja, mes, Lietuva, pateikėme daug įrodymų, kad tokių „keistųjų karų“ nemokame sustabdyti ar suvaldyti. Nemokame ir apsiginti…

          V. SIŪLYMAI – KĄ DARYTI?

Akivaizdu, kad Lietuva ir ateityje neišvengs Kremliaus naujų „hibridinių karų“: tiek energetikoje, tiek ir tiesiogiai politikoje. Galima prognozuoti, kad energetikoje tokiais karais artimiausiame laikotarpyje taps Astravo AE reikalas ir Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos klausimai. Tai persikels ir į politinių karų frontus, kur tikėtina sulaukti ir visai naujų fronto linijų, pvz. dėl ES ateities. Būtume nedovanotinai naivūs ir neatsakingi, jeigu galvotume, kad gali būti kitaip. Arba jei galvotume, kad Kremliaus „hibridinių karų“ taikiniu gali būti tik tokios Kremliui „įdomios“ valstybės, kaip JAV ar Didžioji Britanija.

Jeigu sutinkame, kad tokie „hibridiniai karai“ prieš Lietuvą yra neišvengiami, tada turime savęs klausti – ką turime daryti, kad būtume geriau jiems pasirengę? Todėl šį tekstą ir baigiu keletu pradinių atsakymų į neatidėliotinų veiksmų reikalaujantį klausimą – ką daryti?

1. Akivaizdu, jog Lietuvos patirtuose „hibridiniuose karuose“ Kremliui labiausiai sekėsi ten, kur Lietuvoje veikė į įvairius verslo santykius su Rusija įsipainioję aukšto rango Lietuvos politikai, jų įmonės ar dosnūs rėmėjai. Todėl pirmiausia reikia „suvaldyti“ iš tokių sąsajų kylančias grėsmes. Tai galima padaryti nustatant įstatyminį reikalavimą, kad visi į politines pareigybes pretenduojantys veikėjai, įskaitant susijusius asmenis, privalo deklaruoti iš verslo su Rusija gaunamas pajamas ir jų dalį bendrose verslo pajamose. To nedeklaravusiems politikams ar jiems nenusišalinus priimant sprendimus, susijusius su politiniais ar verslo santykiais su Rusija, tai laikyti pagrindu pradėti apkaltą.
2. Reikia pripažinti, kad rūpindamiesi nacionaliniu saugumu esame neblogai pasirengę tik tokioms grėsmėms, kurios yra lengvai atpažįstamos: karinėms grėsmėms, kibernetinėms grėsmėms, atviros dezinformacijos grėsmėms. Todėl nuolat stipriname savo karinius pajėgumus ir siekiame dar aktyvesnio NATO karinių pajėgų vaidmens mūsų regione; stipriname kibernetinės gynybos pajėgumus ir mokomės preventyviai tokioms grėsmėms užkirsti kelią; drąsiai užkertame kelią Rusijos TV skleidžiamai dezinformacijai. Tačiau ir toliau liekame labai silpnai pasirengę atpažinti ir preventyviai užkirsti kelią Kremliaus „hibridiniams energetiniams“ ar „hibridiniams politiniams“ karams, nes nesutelkiame reikalingų gynybinių pajėgumų į vieną vietą.
3. V. Putinas 2015 metais įkūrė jungtinį hibridinio karo centrą, kuriam vadovauja kariškis, ir kuriame buvo apjungtos įvairios hibridinės pajėgos, galinčios panaudoti žiniasklaidos, ekonomikos, politikos ir „nešvarių priemonių“ instrumentus „hibridiniame kare“. Toks jungtinis centras buvo įkurtas pirmiausia siekiant, kad visi veiksmai būtų suderinti kovojant strateginio svarbiausio tikslo vardan: ES ir NATO silpninimo ir potencialios griūties.
4. Jungtinės Karalystės Vyriausybė, stebėdama vis didesnes Rusijos „hibridinių pajėgumų“ keliamas grėsmes, kaip atsaką į tokio jungtinio „hibridinio centro“ įkūrimą Rusijoje, svarsto apie specialaus jungtinio „war cabinet“ įkūrimą Londone. Kaip rašo Marius Laurinavičius panašų centrą jau yra įkūrusi Čekija: „Kovai su šiomis grėsmėmis Prahoje prie vidaus reikalų ministerijos įkurtas specialus Centras prieš terorizmą ir hibridines grėsmes, itin aktyviai veikia Vyriausybės tiesiogiai finansuojami ar kitaip remiami analitiniai centrai“. Esu įsitikinęs, kad lygiai tokio pat jungtinio „antihibridinio centro“ reikia ir Lietuvoje, kuriame turėtų būti sujungtos saugumo, politinės, ekonominės, energetinės, kibernetinės, politinių kampanijų analizės ir preventyvaus veikimo pajėgos, kurių užduotis turėtų būti labai svarbi – padėti valstybei užkirsti kelią ir apsiginti nuo naujų Kremliaus „hibridinių karų“. Nes, kaip tiksliai rašo tas pats M. Laurinavičius, apie čekų saugumo tarnybų pamokas Lietuvai: „Ir tai galima laikyti antrąja pamoka, ypač svarbia Lietuvai: vien grėsmę įvardinti tikrai nepakanka. Jei nebus aktyvaus koordinuoto valstybės pasipriešinimo, Kremlius gali pasiekti savo tikslų“. Iki šiol sukaupta Lietuvos patirtis, kaip tik ir įrodo, kad valstybė koordinuotai pasipriešinti „hibridiniams karams“ nėra tinkamai pasirengusi.
5. Jau minėta CSIS studija „Kremlyn Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ pateikia rekomendacijas, ką JAV administracija, NATO, ES vadovybė turi daryti, kad Kremliaus pergalės „hibridiniame politiniame kare“ Centrinėje ir Rytų Europoje būtų sustabdytos. Ryškiausia rekomendacija – sutelkti reikalingus juridinius ir administracinius resursus tam, kad būtų imtais efektyviai persekioti nelegalius „Kremliaus pinigus“ (ar uždirbtus iš biznio su Kremliumi), kurie yra panaudojami įvairiems Kremliui naudingiems politiniams projektams Centrinėje ir Rytų Europoje. Studijos autoriai ragina JAV administraciją tokių rusiškų pinigų persekiojimui taikyti tokius pat metodus ir technologijas, kurias administracija taiko persekiodama nelegalias „Islamo valstybės“ teroristų lėšas. Lietuva turėtų diplomatiniais kanalais raginti stipriausius NATO partnerius, pradedant nuo JAV, tokiam nelegalių rusiškų politinių pinigų persekiojimui skirti ypatingą dėmesį. Pati Lietuva turėtų iš esmės sustiprinti visų lėšų, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką politiniams procesams Lietuvoje, kontrolę, priežiūrą ir nelegalių lėšų persekiojimą. Ypatingą dėmesį reikia sutelkti tokiems procesams, kai neriboti verslo pinigai yra panaudojami pradinėje naujo politinio projekto formavimo stadijoje ir kai jie nekontroliuojamai investuojami naujo populiaraus „brando“ sukūrimui, kuris po to paverčiamas nauju politiniu projektu.
6. Lietuvos Baudžiamasis Kodeksas turi būti papildytas tinkamais straipsniais, kuriais turėtų būti apibrėžta baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą į Lietuvos valstybę ir jos demokratinę santvarką „hibridinio karo“ instrumentais. Yra negerbiama sava valstybė, jei partija, su 24 mln. nelegalių litų suma pasikėsinusi į Lietuvos demokratiją, yra baudžiama tik už netvarkingą buhalteriją.
7. Kairiosios politinės partijos Lietuvoje turi suprasti, kad jų imunitetas, apsisaugant nuo tapimo Kremliaus „hibridinių karų“ įrankiu, yra žymiai silpnesnis ir nesunkiai įveikiamas. Ypač atidžiai tokios partijos turi stebėti verslininkų, turinčių didelių verslo interesų Rusijoje, norą įsilieti į politinę veiklą ar siūlymus realizuoti patrauklius socialinius ar kultūrinius projektus.
8. Lietuvoje dar nebuvo plačiai taikomas melagingų žinučių platinimas rinkimų kampanijų metų, kaip tai atsitiko JAV, Čekijoje ir kitur, todėl iš anksto reikėtų imtis prevencinių priemonių. Tai reikia aptarti specialiame strateginiame dokumente. Verta pažymėti, kad tokios šalys kaip Prancūzija ar Vokietija šiuo metu svarsto arba jau įgyvendina labai griežtus įstatymus, skirtus kovai su „fake news“ platinimu.
    

********

Kremliaus hibridiniai karai yra „never ending story“. Perfrazuojant garsiąją Francis Fukuyamos tezę apie istorijos pabaigą, ištartą šaltojo karo pabaigoje 90-aisiais, kad su šaltojo karo pabaiga baigiasi ir istorija, nes pastaroji yra karų ir konfliktų sąvadas, galime patys sau pasakyti: mums istorijos pabaiga negresia, nes Kremliaus „hibridiniai karai“ prieš Lietuvą tikrai tęsis. Bent jau tiek, kiek Rusija „rinks“ Putiną savo Prezidentu. O tai gali tęstis dar gerus 20 metų…

Turime būti tam pasiruošę.

Susiję:

Konservatorius parašė mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą (I d.)