Konservatoriai jau buvo pripratę, jog jie yra neliečiamieji, tyliai ir slapta globojantys dvigubus standartus

Manęs daug kas klausė, kodėl valdantieji nepalaikė priešlaikinių rinkimų. Atsakymas labai paprastas – nepalaikėme, nes opozicija nėra tokia, kokia dedasi viešumoje. Išankstinių rinkimų ji siekia nuo pirmos dienos, kai tik sužinojo, kad teks dirbti opozicijoje. Ji nuolatos stengiasi kurti tam palankias situacijas. Tačiau dabar, kai politinės korupcijos skandalas įgauna pagreitį ir jame ima aiškėti detalės, klampinančios ir konservatorių lyderius, man tampa aišku, kodėl priešlaikiniai rinkimai opozicijai buvo tokie reikalingi.

Ne vienas patyręs politikas galėjo stebėti opozicijos nerimą ir desperacija paženklintą blaškymąsi jau pirmąją dieną po rinkimų. Tik ne vienas, kol nežinojome tiesos, manėme, jog tai jaunų, nepatyrusių lyderių bandymas tapti kažkuo ir pateisinti pirmtakų lūkesčius. Tačiau dabar tampa aišku, kad visas opozicijos darbo koncentravimasis į valdančiųjų žeminimą (konstruktyvia kritika to tikrai nepavadinčiau) tebuvo jų pačių gynyba! Žinodami tokius faktus, kurie jau ima ryškėti, konservatoriai visada nuogąstavo, kad, jiems paaiškėjus, grės rimta krizė, todėl reikia daryti viską, kad nebūtų nei laiko, nei asmenų, kurie galėtų atskleisti konservatorių susitikimus, paramas ir „dėžutes“. Be to, valstiečių programa yra socialiai orientuota. Tai dar viena rimta grėsmė, kad valdantieji gali patikti žmonėms. Panašu, kad šie nuogąstavimai pasitvirtina – biudžetas surenkamas žymiai didesnis, atsiranda daugiau galimybių didinti pensijas, padėti jaunoms šeimoms ir vaikams.

Šiandien ryškėja vertybinis opozicijos žlugimas. Konservatoriai jau buvo pripratę, jog jie yra neliečiamieji, tyliai ir slapta globojantys dvigubus standartus ir visiems klijuojantys Lietuvos priešų etiketes, nors patys ką tik gėdingai atsiskleidė ir, neslėpsiu, galutinai nuvylė net ir mus, nes mes juos dar stengėmės laikyti deramais oponentais. Ne veltui opozicija jautėsi tokia sutrikusi, nes, pasirodo, jog „dėžutę“ iš tų pačių verslininkų, kurie klimpsta politinės korupcijos skandale, paėmė ne tik Eligijus Masiulis. Matyt, konservatoriai nutuokė, kad po atskleistų E. Masiulio, V. Gapšio ir R. Kurlianskio ryšių yra tik dienų klausimas, kai į dienos šviesą išlįs konservatorių susitikimai, prašytos ir gautos paramos. Net ir to paties Gabrieliaus Landsbergio susitikimas su R. Kurlianskiu „Stikliuose“, ką atremti prisidengiant bet kokiais kaltinimais, kaip įprasta, bus sudėtinga. Dabar akivaizdu, kad tik baimė, o ne taurūs darbai dėl Lietuvos, skatino opoziciją bet kokia kaina formuoti neigiamą valstiečių įvaizdį ir deklaratyvų pirmalaikių rinkimų siekį.

Visos šios, prieš pat Velykas paaiškėjusios, politinės korupcijos aplinkybės, į dugną tempiančios konservatorius, drauge diskredituoja jų dešimtmečiais monopolizuotas vertybes, kurios viešumoje juos turėjo parodyti geresniais, pranašesniais už kitus. Konservatorių išpažintos vertybės pasirodo yra tik žiauri ir melu grįsta priedanga, skirta paslėpti procesus, kurie yra mūsų valstybės didžiausia nelaimė, turinti savo pavadinimą – korupcija.

Jau anksčiau, man stebint konservatorių elgesį ir retoriką, susidarė įspūdis, kad jiems valdžios troškimas ir jos „paėmimas į savo rankas“ yra tikslai, kurie pateisina visas priemones. Jiems būnant opozicijoje kažkur dingsta konstruktyvios diskusijos, o jų vietą užima patyčių retorika. Šioje kadencijoje tai ypač ryšku. O kur dar konservatorių lyderio nesugebėjimas valdytis... Matyt, jam vis dar sudėtinga suvokti, kada realiame gyvenime peržengiamos politinės retorikos ir elgesio ribos bei kokios yra to pasekmės. Tai mato paprasti opozicijos nariai, kurie, jau net neslėpdami savo sutrikimo dėl Seimo opozicijos pasirinktų prioritetų ir partijų programų nevykdymo, apie lyderių „manijas“ (kai kas lyderių, ypač jaunojo G. Landsbergio, elgesį net prilygina apsėdimui) dalinasi su visuomene žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Jų nuomone, valstiečių dergimui skiriama per daug dėmesio ir Seime nesiūlomi Lietuvai naudingi darbai.

Linkiu, kad Gabrielius Landsbergis ir jo bendražygiai suprastų, ką labai gerai supranta Lietuvos žmonės – pasitikėjimas neateis kavinėse girdant moksleives, bandant pasinaudoti jų atvirumu. Pasitikėjimo nesukels ir tie, kurie traukiasi iš Seimo, sakydami, jog dėl to kalti „Naisių gandrai“, bet ne jų pačių beribis godumas. Negalima pasitikėti ir jaunu lyderiu, kuris nesuvokia savo atsakomybės šaliai, lankstosi verslininkams, priiminėja jų dovanojamas dėžutes, tikėdamasis savo programos palaiminimo iš tų, kurie nesibodi pirkti sau palankių įstatymų, valstybę paversti savo interesų tarnaite.
Dėkoju visiems už valdančiųjų palaikymą ir paskatinimą, už konstruktyvią kritiką ir abejones, visa tai man be galo svarbu, nes negaliu atsitraukti, pasitraukti ar suabejoti. Žinau, jog, mes, valdantieji, turime atlaikyti viską, kad Lietuvos žmonės galėtų pajausti skirtumą tarp „dėžučių kolekcionierių“ ir realiai dirbančių Lietuvai.