Vilniaus norom nenorom išprovokuota pabėgėlių krizė - humanitarinė ir saugumo - skatina keisti užsienio politiką. Skubiai. Nes netrukus gali būti vėlu. Specialistai prabyla apie atslenkantį valdžios įstaigų paralyžių. Kasdien sulaukti 300 nelegalių pasiuntinių iš broliškosios Baltarusijos - ne juokai. (Kita vertus, nelegalu buvo ir Iraką naikinti demokratijos bombomis, tad malonėkite susimokėti.)
Pagal klasikinį apibrėžimą, diplomatija yra įrankis didinti savo valstybės saugumą ir gerovę. Tik tiek. Ar mūsų diplomatai atvedė mus į šiuos tikslus? Tam jie turėjo visus 32 metus. (Mat de facto Sąjūdis perėmė šalies valdymą 1989 metų vasarą, stumdamas inertiškus komunistus vykdyti Sąjūdžio programą.)
Iš pradžių, 1988-ais ir 1989-ųjų pradžioje Sąjūdžio užsienio politika dar pasižymėjo nors retorikos santūrumu, balanso tarp Rytų ir Vakarų išlaikymu, abipusiai naudingo kompromiso paieška. Tai ir yra klasikiniai, per žmonijos istoriją dažniausiai pasiteisindavę diplomatijos principai.
Tačiau revoliucinės epochos turi savo dinamiką. Virsmų ir pervartų laikais politinė kovos temperatūra staigiai šauna viršun. Dalis politinių jėgų kovos įkarštyje radikalizuojasi. Tai revoliucijų dėsnis.
Dėsningai radikalizavosi ir Sąjūdžio vadovybė su radikalu Vytautu Landsbergiu priešakyje. Atitinkamai radikalizavosi ir jo diplomatija. Kitos spalvos išnyko, liko tik balta ir juoda. Baltaisiais (šventaisiais) tapo landsbergininkai. Juodaisiais virto visi, kas drįso nesutikti. Tik juodomis spalvomis imta dažyti Rytus. Ten iš TSRS netrukus išsilukšteno juodoji Rusija ir juodoji Baltarusija. Su jomis reikėjo kovoti, iki pergalės.
Taigi, gimdama, Lietuvos diplomatija patyrė su gyvenimu nesuderinama traumą - permanentinio radikalizmo traumą. Diplomatija ir radikalumas - nesuderinami iš principo. Antai ir klasikinio revoliucionieriaus Vladimiro Lenino diplomatija pasibaigus revoliucijai ir pilietiniam karui grįžo prie klasikinės diplomatijos metodų. Jos atstovai kalbėjosi su visomis kaimyninėmis šalimis, kurios dar vakar buvo mirtinos priešininkės. Derėjosi su visomis. Prekiavo.
Kam? Kad išliktų.
Taip, slaptosios TSRS tarnybos vykdė ir kitas operacijas. Kaip ir JAV ar kitų šalių - tam jos ir yra. Bet diplomatija laikosi klasikos. Nes ši su kaupu pasiteisino per 5000 sąmoningos žmonijos istorijos metų. Klasika - tai derybos, derybos ir dar kartą derybos. Begalinė ištvermė jų metu. Emocijų tvardymas. Vardan tikslo.
Bet landsbergiečiai perspjovė leniniečius. Ir netgi trockininkus. Levas Trockis propagavo permanentinę revoliuciją. Gi mūsų diplomatijos vadovai skatina permanentinį karą su kaimynais - psichologinį, hibridinį, ūkinį.
Kurio tikslas yra kas tik norite, tik ne Lietuvos saugumas ir gerovė. To karo tikslas ko gero yra susinaikinimas. Susinaikinimas vardan "kilnesnės" idėjos. Kuri paprasta - sunaikinti "blogio imperiją" Rusiją, arba, tam vis nepavykstant, ją suskaldyti.
Klasikinis, sveiko proto diplomatas nuolatos galvoja, kaip net ir menkiausias jo žingsnis atsilieps šalies saugumui ir gerovei. Diplomatas landsbergietis svajoja, kaip gi čia pakenkus savo šaliai, sukursčius perversmus Maidane, Minske, Kišiniove, Tbilisyje, Jerevane ir taip toliau - palei Rusijos perimetrą. Jis prisiskaitė Zbignevo Bžežinskio, skatinusio dusinti Rusiją, palei jos sienas kustant konfliktų laužus. Neseniai pamatėme, kad neramumus nutarta skatinti ir Taivane, dabar jau Kinijos pasienyje. Vašingtono obkomas liepė?
"Rusas ilgai vežimą kinko, bet kai ima skuosti..." Sena ir istorijoje ne kartą pasiteisinusi patarlė. Kinkyti pagaliau baigė ir Aleksandras Lukašenka. O gi tikrai ilgai kinkė. Ir juk tikrai smagiai pakinkė. Todėl "Lietuvos valdžią" imituojantys veikėjai jau drebina kinkas.
O tereikėjo vos vos diplomatijos. Truputis laiko jai dar yra.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
