Kodėl pasaulyje padaugėjo smurto incidentų, susijusių su musulmonais?

Paaiškėjo, kad Prancūzijoje nužudytasis kunigas buvo vienas iš tų, kuris tikėjo tarpreliginiu dialogu su islamu ir buvo geras draugas su vietinės mečetės musulmonų imamu. Žudikai atrodo buvo iš tų, kurie mečetėje nesilankė – jų religijos supratimas ganėtinai skyrėsi ir, kaip kokių Baalo garbintojų religija, reikalavo kruvinų žmonių aukų. Policija buvo sučiupusi vieną iš žudikų, kada jis kelis kartus mėgino išvykti į Siriją pas „Daesh“, uždėjo jam „sekimo apyrankę“ ant kojos, bet tai žudiko nesulaikė.

Viena priežasčių, kodėl taip smarkiai padidėjo smurto incidentų, susijusių tiek su Europos šalių musulmonų bendruomenėmis, tiek su islamo pasaulio šalimis, yra pastaruoju metu labai padidėjęs globalizacijos permainų tempas pasaulyje.

Musulmonai žymiai prasčiau nei vakariečiai atlaiko globalizacijos procesus. Jie per greiti ir Vakarų žmonėms, kurie šiaip jau atviresni naujovėms ir vadinamajai „pažangai“. O konservatyviems musulmonams, kurių įsitikinimu, bet kokia naujovė yra blogybė, tai daro tiesiog sprogstamąjį poveikį (dažnai – tiesiogine prasme). Musulmonai dažniausiai nesupranta (ir nenori suprasti), kad ši permainų krizė kankina visus. Jie įsitikinę, kad tai piktavališkų Vakarų priemonė sunaikinti islamui, todėl imasi negailestingos ir nuožmios kovos. Vienintelis radikalus sprendimas (ne vien musulmonų, bet ir daugelio kitų problemų sprendimui) galėtų būti nebent visiškas mokslinės ir technologinės „pažangos“ suspendavimas neribotam laikui.

Itin daug džihadistų atsiranda tarp Europoje gimusių antros ar trečios musulmonų, kurie labiau dalyvauja Vakarų visuomenių gyvenime, dėl to permainų tempas juos veikia kur kas labiau nei jų tėvus, kurie dažniausiai buvo visai izoliuoti nuo priimančių visuomenių. Jei kas sakytų, kodėl vakariečiai nenuprotėja nuo tų pačių permainų, atsakyčiau, kad nuprotėjusių yra ir tarp jų, bet pastaruosius dažniau gelbsti jų kultūrinis bagažas, antra vertus, agresija pasireiškia kitomis formomis (galbūt vakariečiai labiau linkę į saviagresiją – nusižudyti, naikinti save narkotikais, alkoholiu). O musulmonų kultūrinis bagažas – jų konservatyvumas, karingumo tradicijos, giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas vakariečiais, senos su Vakarais priešstatos tradicijos daro tai, kad jie nukreipia savo agresiją būtent prieš priimančias Vakarų visuomenes, nes suvokia globalios visuomenės keliamą nestabilumą kaip Vakarų kėslus prieš islamą.

Tarpukario Europoje totalitarinis judėjimas nacizmas kilo Vokietijoje, kuri pasižymėjo dideliu konservatyvumu ir karingomis tradicijomis (prūsų militarizmas ir dar ankstyvesnės germanų karingumo tradicijos), bet to, išgyveno labai greitas ekonomines permainas 1870–1914 m. Padėtį Vokietijoje dar labiau pablogino tai, kad žmonės, kurie buvo ano meto išrauti iš tradicinės gyvensenos, po 1918 metų dėl sunkių Versalio sutarties reparacijų ir ekonominės krizė buvo nublokšti į skurdą.

Apie Japoniją iki 1945 m. galima pasakyti iš esmės tą patį, ką ir apie Vokietiją – tai labai konservatyvi šalis su stipriomis karingumo tradicijomis, pavėluotai pradėjusi industrializaciją, kuri vyko staigiais tempais. Rezultatas – totalitarinis fašizmas.

Nugalėjus Vokietiją ir Japoniją, Sąjungininkams pavyko gan lengvai išravėti karingumo tradicijas dėl to, kad šios šalys buvo centralizuotos, o valstybė atstovavo etninėms tautoms. Todėl nugalėjus ir sutriuškinus valstybę, užteko, kad tautos priėmė pralaimėjimą ir nebesipriešino.

Tuo metu arabai iš esmės išliko fragmentuota gentinė visuomenė iki pat mūsų dienų. Arabų valstybės nereprezentuoja visuomenės, todėl atskirų valstybių sutriuškinimas ar žlugimas visai nereikšdavo, kad arabų tautos taip pat priims pralaimėjimą ir persitvarkys pagal Vakarų norimą modelį, ir tai Vakarai patyrė Irake.

Iš vienos pusės, naujaisiais laikais niekada nesusidarė ir tikriausiai nesusidarys centralizuotos totalitarinės arabų valstybės, kaip kad buvo nacių Vokietija ar imperatoriškoji Japonija, iš kitos pusės, sutriuškinus vieną arabų kovotojų (tiksliau, teroristų) grupuotę, nekapituliuoja kitos, priešingai – kuriasi naujos.

Nepalankus faktorius Vakarų visuomenių kovoje su džihadistų terorizmu yra tai, kad Vakarų visuomenės (tiksliau, ne migrantų kilmės europiečiai) yra kur kas senesnės amžiaus struktūros, turi mažesnį jaunimo procentą jaunimo, o kadangi vakariečių jaunuoliai yra dažniausiai kilę iš šeimų su 1–2 vaikais ir auginti šiltnamio sąlygomis, jie pasižymi kur kas mažesniu socialinės energijos kiekiu nei jų kur kas rūstesnėmis sąlygomis augę bendraamžiai iš imigrantų tarpo.

Aktyviai kovoti su imigrantais (ne su džihadistais, kurie kelia realų pavojų, o su imigrantais apskritai) linkę dažniausiai žemiausių vakariečių darbininkijos sluoksnių atstovai, kurie buriasi į neonacių, futbolo chuliganų ir panašius judėjimus, bet tokie „gynėjai“ daugumai Vakarų piliečių atrodo ne ką geresni už pačius užpuolikus (po kunigo nužudymo Prancūzijoje sudeginta mečetė), nes Vakarai prisimena totalitarinių režimų siautėjimą XX a. ir Anderso Breiviko išpuolį 2011 m.