2024 m. gegužės 4 d.

 

Kino režisierius G. Lukšas: „Būdamas filmavimo aikštelėje aš esu pats laimingiausias“

6
Paskelbta: 2013-07-08 13:57 Autorius: Kasparas Večerskis | ekspertai.eu
Režisierius Gytis Lukšas. Juozo Matonio nuotr.
Režisierius Gytis Lukšas. Juozo Matonio nuotr.

Garsus Lietuvos kino režisierius Gytis Lukšas greičiausiai turėjo tapti pianistu, o gal dirigentu? Bet kuriuo atveju aplinkybės jam diktavo eiti muzikos keliu, tačiau įsimaišė dar ir italų kalba. Painus tas gyvenimas, nuolatiniai ieškojimai ir kančios keliai. Greičiausiai kiekvienas vaikystėje esame žaidę žaidimą pavadinimu „Kuo būsi užaugęs“, kur svajodavome apie gaisrininkų, daktarų, kosmonautų pareigybes. Režisierius G. Lukšas nuo pat mažens užsiėmė rimtais muzikos mokslais, tačiau galiausiai atsidūrė kino režisūroje. Jis ir dabar kurdamas filmą jaučia, kad tai ir yra tikrasis, visavertis jo gyvenimas. Apie gyvenimo vingius, lietuvišką ir sovietinį kiną, dabartinę veiklą - smagus ir draugiškas interviu su kino režisieriumi G. Lukšu.

Kaip sugalvojote stoti į kino režisūrą, kas paskatino?

Režisūra atsirado ne iš karto. Nuo 5 metų buvau mokomas muzikos. Mano seneliai, pas kuriuos augau Marijampolėje, - abudu labai muzikalūs žmonės. Senelis buvo profesionalus muzikantas, studijavo Peterburgo konservatorijoje fortepijono klasėje. Tuo metu ten dėstė Rimskis-Korsakovas, aš su šia pavarde susidūriau ir vėliau. Tada prasidėjo revoliucija, visus išvaikė raudongvardiečiai su šautuvų buožėm daužydami dramblio kaulo klaviatūras. Senelis spėjo pabaigti du kursus, išsigelbėti nuo tos revoliucijos ir grįžęs į Lietuvą harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kūrė chorus, dirigavo, rašė muziką. Bendravo su kompozitoriumi Miku Petrausku.

Senelis mane nuo 5 metų mokė muzikos: pasodino prie pianino ir aš tai gebėjau daryti. Nes 7 metų įstojau į Kapsuko (dabartinės Marijampolės) muzikos mokyklą ir septynmetę mokyklą baigiau per trejus metus, šuoliuodamas iš klasės į klasę. Buvo nuspręsta, kad turėčiau būti pianistas. Vėliau Kaune įstojau į Juozo Gruodžio technikumą. Ten irgi buvo sprendžiama, ar mane iškart į antrą kursą priimti. Man pačiam programa taip pat neatrodė sunki, tačiau vėliau susirgau, negalėjau mokytis ir jau nebegrįžau atgal. Suiro mano sklandus kelias į muziką.

Buvo ir keletas keistų etapų, kai aš, prisiskaitęs harmonijos vadovėlių (tuo metu Lietuvoje buvo populiarūs A. Daunoro ir jau minėto Rimskio-Korsakovo išleisti harmonijos vadovėliai), bandžiau kurti muziką. Užteko įžūlumo atvažiuoti pas Eduardą Balsį, kuris vadovavo konservatorijos (dabartinė Muzikos ir teatro akademija) kompozicijos klasei. Stebina, kokia tų žmonių inteligencija buvo, gerumas, pakantumas. Profesorius E. Balsys, tuo metu būdamas vienas žymiausių mūsų kompozitorių, sutiko išklausyti kažkokį nežinia iš kur žmogų, visai nesimokiusį konservatorijoje. Aš jam pagrojau savo preliudus, noktiurnus, jis labai gražiai juos įvertino. Sako, harmonijos žinių mažoka, turbūt iš A. Daunoro vadovėlio mokėtės?  

Vėliau man dar buvo pasiūlyta mokytis dirigavimo. Sąjunginės respublikos turėjo kvotas Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose, Lietuva Leningrado konservatorijoje turėjo dirigavimo kvotą. Man buvo pasiūlyta ir aš sutikau. Ėmiau ruoštis stojamiesiems. Buvo be galo įdomu, tai labai padėjo gilintis į muziką, lyginti atlikėjus, kaip koks dirigentas tą patį kūrinį skirtingai interpretuoja, kaip pianistas skirtingai groja, pvz., Aleksandro Skriabino preliudus. Prieš mane atsivėrė nepaprastai įdomus muzikos pasaulis. Iki šiol likimui esu už tai dėkingas, nors ir netapau muzikantu. Aš galėjau mokytis to dirigavimo, bet nesimokiau.

Kita proga atsirado gal dėl to, kad muzikos terminai - italų kalba. Man ji pasirodė tokia graži ir aš Leningrado universitete įstojau į italų kalbą. Tačiau ir jos nesimokiau, vieną semestrą pasimokiau ir nebegrįžau. Bet kaip gražiai tada buvo elgiamasi su studentais. Aš negrįžtu kelis mėnesius, o tėvams iš Leningrado siunčia laiškus, klausia, kas atsitiko, gal studentas susirgo, gal reikia akademinių atostogų. Tuo metu mano tėvai buvo nusiminę ir ant manęs supykę. Mano mama buvo labai emocionali moteris – teatro aktorė, tėvas – dailininkas. Mama pasakė: jeigu tu šitaip įstojai į kelias aukštąsias ir niekur nesimokai, tai baigsi gyvenimą gatvėje. Ir tik paskui atsirado kino režisūra. Kas į ją pastūmėjo? Visada sunku pasakyti.

Tuo metu aš jau gyvenau pas tėvus. Kapsuke atsidarė dramos teatras, ten pradėjo dirbti mano tėvai (mama - aktorė, tėvas - vyriausiasis dailininkas). Aš, būdamas visai jaunas, sėdėdavau repeticijose, žiūrėdavau, kaip repetuoja garsūs režisieriai. Šalia Stasio Čaikausko, teatro vyriausiojo režisieriaus, buvo ir Aleksandras Kupstas, Romualdas Juknevičius. Povilas Gaidys atvažiavo statyti savo diplominio spektaklio. Aš mačiau ir vėliau visa tai atsiliepė. Laiko prasme teatras buvo anksčiau nei visos mano studijos. ­

Man bebaigiant 2-ąją vidurinę, teatras buvo uždarytas, tėvai persikraustė į Vilnių. O aš, prisiskaitęs tuo metu populiaraus rusų rašytojo Konstantino Paustovskio (tais laikais jo knygos buvo populiarios ir žavios, nežinau, kodėl dabar jis primirštas), nutariau pažinti gyvenimą ir likau vienas gyventi Marijampolėje, išsinuomojęs kambarį pas savo chemijos mokytoją. Įsidarbinau autotransporto kontoroje priešgaisrinės apsaugos instruktoriumi, ten vaikiau vairuotojus, kurie mane rusiškais keiksmažodžiais siuntė kuo toliau. Taip juos mokiau priešgaisrinės apsaugos. Vėliau atvažiavau į Vilnių, nes čia jau dirbo tėvai. Iš pradžių trumpai dirbau profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, panaudodamas savo gebėjimą groti. Mane įdarbino koncertmeisteriu pramoginiams šokiams.

Artėjo 1966 metai ir atsidarė Jaunimo teatras. To teatro muzikinės dalies vedėju buvo paskirtas kompozitorius Feliksas Bajoras. Visai netikėtai man buvo pasiūlyta dirbti kartu su Povilu Kebliku Jaunimo teatro koncertmeisteriais. Teatras turėjo labai ambicingų planų. Vyriausiąja režisiere buvo paskirta Aurelija Ragauskaitė. Ji norėjo teatro atidarymo proga parodyti premjerą – garsiojo Leonardo Bernsteino „Vestsaido istoriją“. Mes kankinome artistus, repetuodavome vakarais gana sudėtingo L. Bernsteino miuziklo arijas, bet nepavyko. Atidaryme buvo parodytas kitas spektaklis.

Tada aš pirmą kartą pamėginau stoti į kino režisūrą. O ten tvarka tokia: iš pradžių kūrybinis konkursas. Siunti įvairius savo darbus (scenarijus, noveles, apsakymus, ekranizacijas, padarytas kitų kūrinių, nuotraukas, piešinius), turi parodyti viską, ką tu sugebi. Jeigu pereini konkursą, tada gali pateikti dokumentus ir laikyti kitus specialius kelių turų egzaminus. Aš perėjau tą konkursą, man pasakė, kad galiu atvažiuoti. Iki tol nebuvau dirbęs nei kino studijoje, apskritai nebuvau susijęs nei su kinu, nei su televizija. Kai nusiunčiau dokumentus, paaiškėjo, kad negaliu atvažiuoti laikyti egzaminų, nes neturiu tuo metu reikalingo dvejų metų darbo patirties. Atmetė ir aš negalėjau įstoti.

Antrais metais aš vėl bandžiau, bet jau neperėjau konkurso. Įstojau į Maskvos valstybinį kinematografijos institutą iš trečio karto. Perėjau konkursą, jau turėjau dvejų metų patirtį, bet jos jau nereikėjo, tas reikalavimas buvo panaikintas. O konkursas buvo, kaip dabar pagalvoju, absurdiškas: 72 žmonės į vieną vietą. Toks konkursas jau neturi prasmės. Kadangi išlaikiau visus egzaminus aukščiausiais balais, mane priėmė į režisūrą, taip aš jos pradėjau mokytis. Besimokant buvo visko. Mums grūdo politinius mokslus, praktinių užsiėmimų buvo labai mažai, nors buvo puikiai įrengta mokomoji studija. Mokiausi labai lengvai.

Ar jau nebetraukė muzika? 

Muzika buvo visą laiką šalia, ji man labai padėjo ir dabar padeda, kai reikia dirbti su kompozitoriumi, kuriant filmą, aš visada žinau, ko aš noriu, ir net galiu pagroti jam temą, pasakyti, kokio man instrumento reikėtų, ir tai kompozitorius stebina. Giedrius Kuprevičius, Bronius Kutavičius, Slava (Viačeslavas) Ganelinas – tai bičiuliai, kurie rašė mano filmams muziką, ir mes likom draugais visam gyvenimui.

Turėjote nemalonumų besimokydamas Maskvoje. Už ką buvote apkaltintas esąs liaudies priešas?

Atėjo toks momentas, kai mane norėjo išmesti be teisės ginti diplomą. Aš tuo metu buvau gal trečiam kurse, kai pirmą kartą buvo išspausdintas Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ tokiam storam žurnale. Vėliau tas žurnalas viešai atsiprašė, nes buvo sukritikuotas, kad tokį „negerą“ kūrinį išspausdino. O mums reikėjo laikyti tokį egzaminą: vieni pas kitus vaidindavome, režisuodavome, kaitaliodavomės, nes turėdavome išeiti visą aktoriaus meistriškumo kursą. Aš, pasinaudojęs tuo žurnalu, ėmiau ir pastačiau ištrauką iš „Meistro ir Margaritos“, kaip Poncijus Pilotas tardo Jėzų, ir dar sumontavau, kur meistras degina savo rankraščius, nes jį ateina suimti. Toks paskutinis atsisveikinimas. Tada Sergiejus Gerasimovas – vienas iš garsiausių Rusijos kino istorijoje režisierių – leido priimti tokią egzamino peržiūrą, tik pasakė, kad negalima dieną to daryti. Taigi „Meistro ir Margaritos“ peržiūra vyko, kai buvo visiškai tuščias institutas, 9 valandą vakaro, susirinko dėstytojai pažiūrėti vieno studento darbo. Aš pagalvoju, ar dabar kas nors ką nors kur nors panašiai darytų dėl vieno studento?

Tai darbas buvo priimtas, o paskui vis tiek buvote apkaltintas esąs fašistas ir liaudies priešas? 

Jie darbą priėmė ir pasakė: žinoma, mes jums negalime parašyti penketo, nors ir padarėte viską gerai, mes jums parašysime trejetą, bet egzaminas bus išlaikytas. O vėliau suplakė viską ir surengė teismą dėl mano vieno iš diplominio darbo pasiūlymų. Jis buvo toks: aš parašiau scenarijų, kurį pavadinau „Medžiotojai ir žvėrys“. Esmė tokia: mes gyvenime arba medžiojame kitus, arba kas nors mus medžioja tiesiogine ir perkeltine prasme. Parašiau trumputę 15-20 minučių istoriją. Žinoma, tai labai suerzino kai kuriuos katedros profesorius, ir jie labai supyko ant manęs. O tada jau prisiminė „Meistrą ir Margaritą“, viską sukrovė, išvadino mane fašistu. Sergejus Bondarčiukas žilas, garbanotais plaukais, juos kratydamas rėkė, vadino mane pačiais baisiausiais žodžiais, siūlė mane šalinti be teisės ginti diplomą, sakė: „Jūs nematote, į ką atsuktas šito jauno žmogaus šautuvas? Jį į mus atsukęs. Va, buržuazinis žmogus." Garbaus amžiaus režisierius Aleksandras Stolperis taip pat šaukė, išvadino mane vos ne liaudies priešu ir visokiais kitokiais žodžiais. Vienintelis mane gynė tas pats S. Gerasimovas. Be to, kad jis gerai darė tarybinius filmus, buvo aukščiausio lygio profesionalas ir aktoriai jį dievindavo, paraleliai turėdavo režisūros ir aktoriaus meistriškumo kursą, jo artistai vaidindavo mūsų etiuduose. Tai jis mane apgynė, nes dar buvo ir režisūros katedros vedėjas. Jis pasakė: „Ko jūs puolat tą jauną žmogų (G. Lukšui buvo vos daugiau nei 20 metų - aut. past.), koks jis fašistas, jo visas gyvenimas dar priešaky." Jis mane apgynė kelis kartus ir jo dėka manęs nepašalino.

O visą šią atmosferą dar pakaitino tai, kad 1968 m. į Prahą įvažiavo rusų tankai ir visi kitataučiai nebuvo mėgstami ne tik institute, bet ir gatvėje. Gyvenome nušiurusiame bendrabutyje. Kai nueidavome į parduotuvę ir ten išgirsdavo, kad kalbame su akcentu, tai vos nepuldavo mušti. Manydavo, kad aš koks čekas. Tuo metu čekų snaiperiai šaudė į tarybinius kareivius. Aš suprantu tų moterų pasipiktinimą mūsų, ten kelių besimokančių lietuvių, atžvilgiu.

Daug buvo bėdų dėl mano diplomo, siūliau įvairius variantus, kad tik galėčiau jį gauti. Ir pats parašiau, ir Vytautas Žalakevičius man pasiūlė iš savo taip ir nepastatytų novelių „Raudona - raudona“, „Pasaulis priklauso vyrams“, sako, paimk ir padaryk savo diplominį darbą, bet Maskvoje vėl visi labai supyko. Norėjau filmuoti Juozą Budraitį, bet man neleido. Dėkingas esu Arūnui Žebriūnui, aš jau buvau pas jį atlikęs praktiką filme „Gražuolė“, jis žinojo, kad aš galiu rašyti, ir ištisus epizodus perrašydavau. Man buvo toks smagumas, kad mano parašytą epizodą filmuoja toks meistras kaip A. Žebriūnas. Paskui aš dirbau pas jį „Naktibaldoje“ (1973 m. filmas). Tada jis sako: „Tu 20 minučių nufilmuok pats, nuvežk į Maskvą, ir viskas bus gerai.“ Taip ir buvo. Gavau raudoną diplomą. Koks kraštutinumas: nuo ketinimo pašalinti be teisės ginti diplominį darbą iki to, kad man išduodamas diplomas su pagyrimu. Aš galvoju, ar visi taip leistų savo filme pafilmuoti? Manau, kad ne. O A. Žebriūnas leido. Sėdėjo, žiūrėjo iš šalies. Esu jam labai už tai dėkingas. Taip ir baigėsi tie mokslai.

Praleidau kelis niuansus. Pirmas, kai aš buvau antrame kurse, pirmą kartą iš Lietuvos kino studijos susidomėjo, kas ten toks studijuoja, nes jie nieko nebuvo girdėję apie mane. Sunerimo, kažkokia nežinoma pavardė, o gal dar daug tokių yra, kur juos paskui dėti, kai pabaigs mokslus? Atėjo oficialus užklausimas į Režisūros katedrą, kas tas Gytis Lukšas, nes mes tokio Lietuvoje nežinome. Nebuvau dirbęs kino studijoje nei padėjėju, nei kuo kitu. Norėjau viską išbandyti. Filmuojant Raimondo Vabalo „Akmuo ant akmens“ viską pradėjau nuo pačios apačios, norėjau patirti visas profesijas savo kailiu. Pradėjau nuo režisieriaus padėjėjo, nešiojau sumuštinius ir gėrimus, kėdes. Aš visko klausiau ir kaip kokia kempinė viską gėriau, ką girdėdavau, va ten ir buvo tikrieji mokslai. Ne Maskvoje, o būtent filmavimo aikštelėje. Vėliau, būdamas pas A. Žebriūną, supratau, kaip yra dirbama su aktoriumi. Tuomet teko padirbėti su tokiu aktoriumi kaip Gediminas Girdvainis, taip pat su vaikais, nes A. Žebriūnas daug su jais dirbo.               

Koks buvo Jūsų, mokslus baigusio jauno režisieriaus, debiutas kine?

Debiutavau mažyte novele „Linksmose istorijose“. Tai buvo trijų novelių filmas, vieną iš jų – „Telefonas“ – aš padariau būtent su vaikais. A. Žebriūno įtaka buvo didžiulė. Tai mano pirmas darbas Lietuvos kino studijoje ir pirmasis filmas, padarytas Centrinės televizijos užsakymu, tai buvo ištisos epochos pradžia. Mano novelės „Telefonas“ pažiūrėti specialiai atėjo A. Žebriūnas, R. Vabalas, susirinko daugybė tuometinių kino studijos garsių žmonių.

Tai buvo komedija?    

Taip, „Linksmos istorijos“ pagal Nikolajaus Nosovo apsakymus. Bet aš perrašiau, susiradau N. Nosovo telefoną Maskvoje, nes man buvo neįdomu daryti tai, ką jis parašė, gavau autoriaus leidimą parašyti, ką aš noriu. Paėmęs tik pačią pradžią, personažus, aš parašiau visiškai naują istoriją ir ją nufilmavau. A. Žebriūnas su R. Vabalu labai juokėsi. Jie pasakė: pagaliau į tą sunkiasvorį lietuvišką kiną atėjo žmogus, kuris darys linksmus, žaismingus filmus, nes ten tikrai buvo juokinga. Tačiau jie neatspėjo, nes paskui aš padariau „Virto ąžuolai“, tokį „sunkų“ filmą, kurį Saulius Macaitis jau vėliau pavadino pirmuoju lietuvišku klasikiniu trileriu. Iš pradžių buvo visko, bet tai buvo pradžia.  

Bus tęsinys.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
6. AvAUB5jVwf
(2013-08-08 09:34:18)
(78.9.150.49) Parašė:

Great post. I was checking ctlntasony this blog and I'm impressed! Very useful information specially the last part I care for such information a lot. I was looking for this particular info for a very long time. Thank you and best of luck.



5. 4am
(2013-07-09 10:46:40)
(5.20.139.20) Parašė:

Jei zmogus pasakoja savo gyvenimo istorija ir taip buvo, tai koks cia gyrimasis? Jis turi sakyt, kad to nebuvo, kad tau neatrodytu, kad giriasi? Idomu pats kokiu ne vidutinybes pirsciojimu esi prikures? Ai, pala, turbut todel niekas apie tave ir neraso? Pirmiau savo pasiekimus reiketu isivertinti, paskui apie kitus kalbet ;)



4. 3am
(2013-07-09 10:29:02)
(78.60.92.120) Parašė:

na o kam girtis straipsnyje? apie ką, ponai, šita panegirika? apie nevykusį režisierių? vienintelis jo "Duburys", jei sutrumpint, būtų žiūrimas. visa kita- deja vidutinybės pirsčiojimai.



3. Plumpiui
(2013-07-09 00:42:55)
(78.57.208.170) Parašė:

Gal ir gera. bet kam girtis tuo komentaruose?



2. ona
(2013-07-08 22:01:58)
(188.69.224.39) Parašė:

Ačiū už filmus užgerumą veide(manau ir ne tik veide)Geros Jums klaties...



1. Plumpis
(2013-07-08 14:27:57)
(88.118.249.88) Parašė:

Kaip gera buti bukam!



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras