Kelionė į Baltarusiją ir stereotipai

Pirmą sykį gyvenime su šeima nusipirkome ekskursiją autobusu, nes lėktuvais dažniausiai skraidome po vieną. Be to, iš skirtingų šalių. Apsisprendėme, kad labiausiai tinka Gardinas – nė vienas nebuvęs, arti, sąlygiškai pigu, trunka nuo ketvirtos ryto iki po vidurnakčio kitą naktį.

Įsivaizdavau baisiausius košmarus – kaip prilips pilnas autobusas neaiškių tetučių, čežins savo buterbrodus ir kalbės nesąmones, o pasitraukt niekur negalėsi. Tai ką Jūs manot? Ta tetulė buvau aš – ketvirtą ryto pajudėjus nuo Spaudos rūmų, valgyt užsimaniau ties Valkininkais ir šeštą ryto visą autobusą smardinau skilandžiu su česnakais (šiaip aš jo nevalgau, bet nutariau, kad norės vyras ir duktė, todėl pasistengiau).

Dar gėriau kavą, beveik nepalikau vyrui ir dukteriai, nevietoj, nelaiku ir per garsiai juokiausi bei jaučiausi dalyvaujanti atrakcijoje (taip Kaune Sporto Halėje vaikystėje nesveikai kikendavau, kai rodydavo žvėrių cirką - apimdavo negeras jausmas, kad žiūriu į kažką truputį nepadoraus, bet neturiu jėgų smerkti, nes dar esu maža mergaitė).

Taip ir su tuo autobusu į Baltarusiją.

Bet istorija visai ne apie tai. Istorija apie tai, kad netrukus ėmiau piktintis gidu – jis atvirai šaipėsi iš Baltarusijos ir aiškino, kad belorusai kiekvieną LDK teritorijoje gimusį pilietį seniai padarė baltarusiu, kol mes snaudžiame.

„Adomas Mickevičius jiems baltarusis - tikrai ne lenkas ir jau neabejokite, kad ne lietuvis“, - ir labai patenkintas savimi ironiškai vaipėsi.

Dar sakė, kad baltarusių mokslininkai yra idiotai, nes paskutinis jų „išradimas“ - kad lietuviai jokie ne baltai, o ugrofinai.

Tingiu čia vardyti pavyzdžius – jis metodiškai šaipėsi, kokie juokingi yra baltarusiai, nors trečdalis autobuso tikrai buvo slaviškų pavardžių žmonės (žinau, nes keleivių sąrašą garsiai tikrino).

„Bet mes irgi taip darome - visus ką nors pasiekusius žydus, lenkus, rusus ir baltarusius krikštijame lietuviais, nes norime pabrėžti, kad jie yra Lietuvos valstybės piliečiai“, - kniauktelėjau iš vietos skilandžio pilna burna.

Tačiau visi baltarusiai, gyvenantys Vilniuje ir sėdintys bendrame ekskursijos autobuse, kukliai tylėjo, nors kai kurie susižvalgė, o pora iš jų nudelbė akis į autobuso grindis. Tiesą pasakius, norėjos porai minučių prasmegti į žemę dėl tų įžeidžių „ekskursavodo“ juokelių. Bet NĖ VIENAS iš slavų – tikrai nė vienas – neatkepė ko nors bjauraus, nesiėmė politinių „gudrybių“, nemosavo paniekos vėliavomis ir apskritai parodė tikrų LDK palikuonių orumą.

Iki Gardino jau visa širdimi buvau baltarusių draugė ir norėjau su visais susipažinti asmeniškai. Jeigu ne duktė ir Rolandas (jiedu nuo mano entuziastingos saviveiklos paprastai kiek šiurpsta), būčiau ėjus per autobusą ir riebiu skilandžiu atsiduodančiu delnu kiekvienam slavui spaudusi ranką.

O kai mes atvažiavom, Gardine neradau nė vieno nesuremontuoto namo, nė vienos šiukšlinos gatvės (na, gerai, gerai – visos autoritarinės valstybės geba nudažyt namus iš gatvių pusės ir nuo šešių ryto į gatves išvaryt šlavėjus), bet tas LDK miesto spalvingas orumas man visai patiko.

O Nemuno skardis su Glebo ir(dar kažkoks vardas šalia) cerkve iš 12 amžiaus tai apskritai ypatinga vieta. Rolandas persimetė keliais žodžiais su apyjauniu popu, tas buvo draugiškas ir išsilavinęs, o aš tik kukliai stovėjau judviejų šešėlyje ir klausiausi, nes jokiais laikais negebėjau įsiminti istorinių datų, jų reikšmės ir veikėjų citatų. Gardinas man pasirodė toks europietiškas (na, neimkite čia rašyti, kad jums, žinovams, nepatiko tas ir anas; na, viena boba, budėtoja, kažkokiame muziejuje neatsakė į mano draugišką šypseną, nes nesuprato, ko iš jos noriu, bet šiaip baltarusiai man pasirodė taikūs, netriukšmadariai, neagresyvūs, tvarkingi ir geranoriški).

O paskui dar plaukėme Augustavo kanalu (jį nuo Vyslos Lenkijoje iki Nemuno Baltarusijoje kasė net 103 kilometrus), o paskui leidomės šliuzu, kilome aukštyn, ir pakrantės buvo nušienautos , žmonės smagūs ir netriukšmingi, muziką leido santūrią ir tikrai ne visu garsu, aiškino, kaip tarti kokį baltarusišką žodį (pavyzdžiui, vietovės pavadinimą Dambrouka) ir kad didžiavaus aš baltarusiais ir pogarsiai mąsčiau, kad jie tebėra visai neblogi LDK palikuoniai.

O mes užtat kartais tebesame arogantiški šikniai. Bet iki ekskursijos pabaigos net ekskursijos vadovas pasitaisė, pripasakojo visokių įdomybių, nes jis istorikas ir, kai nori, tai nė kiek nefalšyvina, ir dar nuvežė papildomai prie Nemuno, nes tenai vienas po kito įtaisyti net keli, rodos, trijų kamerų šliuzai. Ir grožis vasaros vėlų vakarą buvo nenusakomas: kilo rūkas, bet dar jį kibino saulė. Susileidau nuo LDK žmonių tobulumo, net save jiems priskyriau, nors ar gali iš Kauno kilęs žmogus pasistiebti iki LDK didybės? Ir iki tų tamsių ryškiais kraštais debesų grožio.

Taigi, kad negali. Fotografavau vyrą ir dukterį, danguje tamsūs debesys piešė savo graviūras, kartais aštrias it ietys, o kartais it šilko patalus. Sakau savo vyrui: „Eikim, kartu nusifotografuosime prie kaimo iškabos, kur tie šliuzai prie siauro belorusiško Nemuno. Nes, mat, kaimo pavadinimas labai juokingas: NIAMNIOVA. O mano vyras sako: „Tai jau ne, nesifotografuosiu, nes tu į facebooką įdėsi“.

Tai juk matot, kad neįdėjau? Praneškite mano vyrui.

O paskui duty free nusipirkome šešerių metų senumo „Ararato“ ir autobuse ramiai dviese gėrėme iš plastmasinio termoso kaušelio. Ir kalbėjomės apie tai, kaip begyvenant keičiasi meilė ir draugystė. Bet vis tiek jos labai daug lieka, kai naktį užverti galvą, ir, kol pasieniečiai tikrina pasus, tyliai – tarsi pasaulyje būtume likę iš viso tik du žmonės – akimis seki tamsiai mėlyno ir šiek tiek grėsmingo debesies kelionę.

Kartais aš labai myliu savo šeimą. Bet žmonės yra vienišiai – visi, kad ir ką kitiems jie sakytų. Todėl vis dažniau galvoju, kad dėl savo šeimos labai reikia stengtis. Labai.

P.S. O įspūdingiausia detalė, kad šalia mūsų sėdėjusi penkiasdešimtmečių pora beveik visą kelią laikėsi už rankų. Ir nebuvo jie šviežiai susimetę, nes kalbėjosi apie vaikus ir anūkus. Kartais tokios detalės įstringa ryškiau negu koks bokštas svečioje šalyje, kurioje atsiduri.