Kas pavogė Lietuvos protą?

Protas – ne kepurė, kad į galvą lapų neprikristų. Protas duotas tam, kad gyventi gražiai ir laimingai. Deja, nors proto įrankį – galvos smegenis kiekvienas turime, ne visada pasiseka būti laimingais. Galima kliautis svetimu protu – darbdavio, valdžios ir kt. Galima parduoti savo protą ir iš to uždirbti, tai – politikų, mokytojų, švietėjų, konsultantų ir kitų geradarių verslas. Tačiau kaip galima pavogti protą? Gyvo žmogaus smegenis pasisavinti matyt nėra paprasta nepastebėtam. Šiame straipsnyje noriu aptarti ne atskiro žmogaus, bet nepastebimai vykstantį žmonių bendruomenės, miesto, regiono, valstybės ir t.t. proto bei intelekto vogimą bei nutekinimą. Kas pavogė Lietuvos protą, kad nesugebame būti laimingi? Ar padoru ir ar teisinga yra vogti svetimą protą? Kaip pasiekti, kad kiekvienas taptų savo proto šeimininku?

Darbo jėgos ir proto migracija

Pastaraisiais metais Europos ir pasaulis su išgąsčiu stebi įvairialypę migraciją – geresnio gyvenimo paiešką, pabėgėlius ir t.t. Lietuviai čia Europoje neturi lygių. Asmeniui keičiant gyvenimo vietą ar šalį realiai vyksta darbo jėgos ir proto nutekėjimas. Lietuvoje migracija yra specializuota: darbo jėga keliauja į užsienį, o protas – į sostinę. Migracijos priežastis visada yra geresnių galimybių trauka – užsienyje galima brangiau parduoti savo darbo jėgą, o sostinėje – parsiduoti viešojo administravimo šiltnamyje, įsitaisius į valdišką tarnybą arba šalia jos.

Kas dieną Lietuvą palieka virš šimto dvidešimt tautiečių. Dėl abiejų tipų migracijos labiausiai nukenčia Vakarų Lietuvos regionas. Čia tuštėja miestai ir kaimai. Lieka vis mažiau kam dirbti, verslas merdi, mokyklos tuštėja, klęsti skurdas ir nusikaltimai. Vienintelio Vilniaus gyventojai gali džiaugtis – čia nėra emigracijos, kyla ekonomika, nekilnojamo turto rinka, plėtojasi statybos ir informacinių technologijų verslai, nenutrūkstamai vyksta „auksinio proto“ ir dainų konkursai, sutraukiantys vis daugiau proto. Netgi politinės kompanijos tarnauja proto nutraukimui iš regionų – išrinktas Seimo narys pats kuriasi sostinėje, persitraukdamas dar ir savo aplinkos žmones.

Išmintingi Vilniaus ir Kauno universitetų rektoriai viešai pasisako, kad teisę gyvuoti (ir gauti valstybės finansavimą) turi tik centre įsikūrę universitetai. Girdi, Klaipėdos ir Šiaulių regioninės aukštosios mokyklos negali užtikrinti studentams reikiamos studijų kokybės ir todėl jas reikia perduoti sostinės universitetams vadovauti. Norėtųsi įžvelgti elitu pasiskelbusių didžiavyrių veiksmuose atsakingumo už šalies ateitį. Deja, vien į save lenkti pirštai styro – sava gerovė diktuoja menką jų postringavimų turinį.

Vilnius protauja, o Lietuva išsivaikščioja

Diskutuojant apie protų nutekinimą vienas viceministras gudriai šypsodamasis nuramino – girdi, nesirūpinkite, mes atsiųsime Jums į pajūrį firmų, kurios parengs jums studijas, planus ir taip toliau. Suprask, gyvenant provincijoje protas nėra būtinas. Tik nepradžiugino – emigracijos traukinys ir toliau didina tempą. Pastaruosius ketvirtį amžiaus sukurta viešųjų pirkimų tvarka nėra dėkinga vietose dirbantiems proto paslaugų tiekėjams, kadangi daugelį konkursų laimi iš centro atvykę tiekėjai, naikindami paskutinius intelekto likučius regionuose.

Sociologai pabandė nustatyti, kiek mūsų valstybėje yra proto ir kiek tas protas panaudojamas bendruomenės gerovei užtikrinti. Laukė liūdna žinia – valstybėje nei proto, nei jo įtraukimo į valstybės savivaldą nerasta. Dūzgia partinis Seimas, Valdo 14 ministerijų susėdę „profesionalai“, žiniasklaida kraunasi turtus viešindama skandalus ir nešvarius baltinius, teismai tarsi agronomai „sodina“ jaunus žmones, kurie nebetelpa kalėjimuose. Tokio proto, kuris būtų skirtas pagalvoti už tautą, prognozuotų, modeliuotų, planuotų šalies raidą taip, kad numatytų galimas problemas ir neleisti joms išsikeroti, nėra. Valstybinis scholastinis mokslas, ačiū Dievui, neprileidžiamas prie valstybės savivaldos, nes jis nieko bendro su tikrove neturi. Neturėdama „galvos smegenų“ valstybė kliaujasi stuburo smegenimis – Vyriausybe. Tad kaip gi galima būti laimingais neturint galvos smegenų?

Partokratijos „Pandoros“ skrynia

Bėda tame, kad projektuojant atkurtą Nepriklausomą Lietuvos valstybę signatarai pamiršo į Konstituciją įrašyti kas gi ir kaip privalo atstoti tautos protą. Tačiau Lietuvoje niekada netrūko geradarių. Kaip mat atsirado rūpintojėlių, kurie šalia Konstitucijos pritaisė Marijos žemei partijų valdžią - partokratiją. Nenumatytai pagrindiniame šalies įstatyme partijų valdžiai TSRS Komunistų partijos pavyzdžiu buvo priskirta tapti „epochos protu, garbe ir sąžine“. 1992 metais Vytautas Landsbergis pasirašė Seimo rinkimų įstatymą, kuriame nusižengiant LR Konstitucijos 55 straipsniui buvo įtvirtinta mišri rinkimų tvarka, kurios pagalba buvo padaryta landa į valstybės savivaldos organą patekti tiems asmenims, kurių tauta niekada neišrinktų.

Partinis sąrašas – tai Pandoros skrynia - vartai oligarchų, tarptautinės mafijos, užsienio slaptų tarnybų ir kitų kenkėjų patekimui į tautos sąžinę - Seimą. Virš tūkstančio portalo ekspertai.eu dalyvių patvirtino, kad visi Lietuvos nuopuoliai per pastaruosius 25 metus seka iš 55 straipsnio pažeidimo. Oligarchinė korumpuota partijų valdžia buvo suleidusi nagus iki kiekvienos visuomenės ląstelės. Tik tautai palaikius, valstiečių ir žaliųjų pajėgos ėmėsi miežti partokratiją lauk iš valstybės organizmo. Nors darbo liko dar daug. Svarbu surasti ir padėti į deramą vietą svarbiausią tautos vertybę – protą.

Europos Sąjunga – už gerovę ir lygias galimybes

Nežiūrint stiprėjančio braškėjimo, Europos bendrija traukia mus ne vien finansine parama, bet ir išmintingais darnaus vystymosi, lygių galimybių, regionų plėtros in inovacijų sąjungos principais. Reikia kurti ir diegti tokias technikos, ekonomikos ir socialines naujoves, kurios padėtų visiems tautiečiams jeigu ne ES, tai jau bent Lietuvos mastu turėti vienodas sąlygas gyventi, veikti ir būti laimingais. Pagal ES regionų plėtros principą kiekvienas Lietuvos kvadratinis metras privalo būti vienodai tinkamas gyventi. Tam reikia tolygiai paskirstyti protą visoje Lietuvos teritorijoje. Juolab, kad tuo tikslu yra skiriamos labai didelės ES regionų plėtros lėšos.

Štai ir priėjome prie opaus pinigų klausimo. Kas turi proto, tas turi ir pinigų. Jeigu toks protingas, tai kodėl toks neturtingas? Kiekvienas mano, kad tik jis geba tinkamai tvarkyti pinigus, ypač svetimus. Tai ypač būdinga sostinės valdininkams, kurių nuginčyti neįmanoma – pas ką valdžia, to ir tiesa. Teoretikai diskutuoja, kur daugiau pinigų bus išvogta – sostinėje ar regionuose? Sostinės elitas nusprendė, kad saugiau pinigus skirstyti centre. Europos Sąjunga mano kitaip. Kad nors kiek lėšų tektų regionams, pristeigta bendradarbiavimo per sieną programų, finansuojančių pasienio regionų projektus, į kuriuos negali pretenduoti sostinių subjektai.

ES reikalauja, kad Lietuvoje būtų įsteigti savivaldos regionai, kuriems būtų tiesiogiai nukreipiamos regionų plėtros lėšos. Tačiau to nepageidauja sostinės valdžia, o ir regionų bendruomenės nesusivokė ir nesubrendo savarankiškai tvarkytis. Savivaldos gi niekas nedovanoja, ji yra pasiimama subrendus ir įrodžius gebėjimus kompetentingai ir atsakingai tvarkytis. Bet visada pirma reikia proto suvokti, ar esi subrendęs savivaldai.

Centrui išradingumo netrūksta

Kalbos apie savivaldos regionų steigimą vyksta jau penkiolika metų. Nuo 2004 metų prie Seimo veikianti etnokultūros plėtros komisija puoselėja racionalią prof. V. Kavaliausko pasiūlytą trijų – Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvos regionų schemą. Kol regionuose nesusivokiama dėl savivaldos brandos, centro gudruoliai kuria vis įmantresnes vieno, dviejų, trijų regionų schemas. Siekiant neprarasti ES regionų plėtros paramos lėšų, sumanyta padalinti Lietuvą į du nevienalyčius regionus: Lietuvą ir Vilnių. Vidaus reikalų ministerija siūlo 2,5 regiono schemą, numatančią Vakarų ir Rytų regionų bei Vilniaus metropolijos sukūrimą.

Charakteringa, kad sostinės šalies regionavimo projektams yra būdingi keli nepajudinami principai. Dalink kaip nori, bet pinigus turi skirstyti sostinės valdininkai. Dalink kaip nori, bet valdymas iš viršaus išliks koks buvęs. Dalink kaip nori, bet mokesčius regionai turės surinkti ir parduoti sostinei, kuri jau žinos, kaip juos reikia teisingai paskirstyti.

Regionų savivalda – iš Vakarų

Darnaus vystymosi išmintis yra ta, kad kiekviena bendruomenė turi turėti tiek savivaldos, kuri ne ribotų, bet skatintų vietos iniciatyvą, pralenkiantį tobulėjimą ir darniąją naujadarą. Seniai pribrendo laikas duoti regionams daugiau savivaldos, grąžinti jiems proto pritaikymo galimybes ir disponuoti savo darbo rezultatais bei pajamomis. Pažvelgus per sieną į kaimyninę Lenkiją, matome, kad ten ne šiek tiek, bet realias savivaldos teises turi kiekviena regioninė savivaldos grandis – vaivadija. Juo labiau – ten suformuota ir veikia visų lygių demokratinė savivalda, tarnaujanti valstybių pagrindo – šeimų gerovei, pradedant valsčiais ir baigiant regionų bei nacionaliniu lygiais.

Kadangi pirmiausiai trūksta silpniausia grandis, o susivokia labiau pažengę, regionų ir vienalytės demokratinės savivaldos idėjos kilo iš pajūrio – Vakarų Lietuvos regiono. Čia didžiausia emigracija. Bet čia jau daugelį metų kuriamos modernios savivaldos idėjos ir struktūros. Savivaldos, kaip istorinės priešybės valdymo kultūrai sociologinę problematiką nagrinėju nuo 1977 metų. 1991 metais įsteigiau Strateginės savivaldos institute, kuris parengė daugybę teorinių ir praktinių darbų savivaldos kokybės link. Monografija “Savivaldos dialektika”(1999) ir straipsnių rinkinys „Demokratinė savivalda. Kaip patobulinti Lietuvos valstybės valdymą“ (2000) padėjo pagrindus pažangiai savivaldos plėtrai Lietuvoje.

Subrendome savivaldai

Kada jau ir aklas negalėjo nematyti bei sostinės valdininkas nebesugebėjo nuslėpti opiausių emigracijos ir valstybės destrukcijos problemų, tauta suteikė pasitikėjimo įgaliojimus valstiečių ir žaliųjų sąjungos naujadariams. Vieni aktyviausių jų Klaipėdoje išrinktieji Seimo nariai visiems žinomas sveikuolis Dainius Kepenis ir chirurgas profesorius Algimantas Kirkutis ėmėsi spręsti regionų savivaldos problemas. Buvo suvienyti visi Vakarų Lietuvos LVŽS skyriai. Algimantas Kirkutis inicijavo ir subūrė Seimo narių grupę „Į darnią Lietuvą Vydūno keliu“, kuri išsikėlė tikslą – atgaivinti Vakarų Lietuvos regioną. Kadangi „vienas negali būti laisvas“, šis atsakingas gydytojas subūrė Lietuvos Respublikos Seimo regionų plėtros grupę, siekiančią sukurti demokratinę regionų grandį šalies mastu.

ukurtoje derlingoje dirvoje buvo subrandintas vienalytės demokratinės savivaldos modelis. Strateginės savivaldos institutas parengė LR Savivaldos įstatymo projektą, įtvirtinantį visų lygių konstitucinę demokratinę savivaldą, kaip valstybės pagrindo – šeimų gerovės užtikrinimo teisinę aplinką. Vienas esminių demokratinės savivaldos privalumų – tai „proto“ arba išmanumo integravimas į kiekvieno savivaldos lygio savireguliacijos ciklą, įsteigiant naujadaros tarnybas, atsakingas už naujovių kūrimo ir įgyvendinimo programavimą ir teikimą sprendimų priėmimo organui (Seimui, Tarybai ir t.t.).

Daugybė dabar sostinėje sutelktų valdymo funkcijų turi būti paskirstytos ir priskirtos atitinkamam savivaldos lygiui, kuriame jos bendruomenė yra pajėgi suinteresuotai ir atsakingai spręsti savo gyvenimo reikalus, įskaitant plėtros programavimą ir jo teisinius, organizacinius, finansinius, edukacinius ir informacinius uždavinius.

Toliau – ryžtingi žingsniai

Kadangi savivaldos niekas nedovanoja, o valdymo kitiems neperduoda, laukia sudėtingas Lietuvos valstybės brandos ir atsakingumo egzaminas. Ar pakaks sostinės valdininkams atsakingumo perduoti savivaldos svertus regionams? Ar sugebės regionų ir kitų savivaldos lygių atstovai įrodyti pasirengimą kompetentingai ir atsakingai valdyti? Ar pakaks išminties ir savisaugos Seimo nariams priimti reikalingus teisės aktus? Ar visuomenė pasirengusi palaikyti pažangius pokyčius, jeigu valdininkams pristigtų laikmečio realijų suvokimo?

Lietuvių tauta ne kartą įrodė gebėjimą susitelkti sudėtingais laikotarpiais, netgi neturint aiškių teoriją, bet kliaujantis vien kilniais siekiais. Turėdami modernią strateginės savivaldos metodologiją ir Lietuvos Demokratinės Respublikos Konstituciją nebeturėtume dvejoti dėl teisėtos savivaldos. Vis dėlto daugiausia priklausys nuo valstiečių ir žaliųjų šviesuolių ryžto ir išminties eiti iki tikslo – darnios ir išmintingos Lietuvos, kurioje bus gera gyventi ne tik dabarties, bet ir ateities kartoms. Šis tikslas yra vertas, kad už jį pakovoti.