Kartu su 5000 karių tarptautinėse pratybose „Iron Wolf 2016“ treniruojasi ir Kęstučio bataliono šauktiniai

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione, atnaujinus nuolatinę privalomąją pradinę  karo tarnybą 2015 m. pavasarį, tarnybą pradėjo pirmoji šauktinių banga – apie 400. Dar prieš gerą pusmetį dėvėję civilius drabužius, auginę plaukus ir nieko apie karybą nenutuokę jaunuoliai, šiandien treniruojasi tarptautinėse karinėse pratybose – „Geležinis Vilkas 2016“ (angl. „Iron Wolf 2016“).

Lietuvos kariuomenės generolo Silvestro Žukausko Pabradės poligone (Švenčionių raj.) pratybų „Geležinis Vilkas 2016“ metu treniruojasi daugiau nei 2 tūkst. karių, kurių daugumą sudaro Kunigaikščio Vaidoto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotųjų pėstininkų batalionų nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – beveik 900 jaunesniųjų eilinių. Kartu su jais užduotis vykdo sąjungininkai iš Ščecino 12-osios generolo leitenanto Jozefo Halerio (Jozef Haller) mechanizuotosios brigados, JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos ir 2-ojo kavalerijos pulko.

Devynių mėnesių tarnyba yra unikali patirtis kiekvienam, o lauko pratybos kariui – kasdienybė. Taktiniai  veiksmai, teoriniai užsiėmimai, fizinis rengimas – kario duona. Tauragėje dislokuoto Kęstučio bataliono kariams bendros pratybos su sąjungininkais „Geležinis Vilkas 2016“ yra tiek nauja patirtis, tiek iššūkis ir atsakomybė gerai pasirodyti prieš užsienio kolegas.

Kaip atrodo šios pratybos ir tarnyba kariuomenėje šauktinio akimis? Visuomet įdomu, kaip tarnybą įsivaizdavo vaikinas ar mergina prieš savanoriškai pasirinkdamas 9 mėnesiams pasimatuoti uniformą, ir kaip tie lūkesčiai išsipildė.

Pasirengimo mūšiui įkarštyje sutikta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono kuopos ryšininkė jaunesnioji eilinė Arūnė Karitonaitė sako visai nesigailinti pasirinkusi tarnybą kariuomenėje.

Dažnai pagalvoję apie tipinį karį įsivaizduojame tvirtai sudėtą, aukštą, daug ištvermės turintį jaunuolį, tačiau pratybose sutikta jaunesnioji eilinė iš pirmo žvilgsnio visai neatitinka tokio tipažo: nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, visada pozityviai nusiteikusi ir plačiai besišypsanti, nejučiomis patraukia aplinkinių dėmesį. Arūnei pratybos „Geležinis Vilkas 2016“ yra paskutiniosios prieš baigiant privalomąją 9 mėnesių tarnybą ir pirmosios tokio masto, vykdant užduotis išvien su sąjungininkais iš JAV ir Lenkijos.

Iš Ukmergės kilusi mergina apie tarnybą kariuomenėje galvojo jau būdama dešimtoje klasėje, tačiau ilgai taip ir neišdrįsusi pasimatuoti kareiviškų batų. Po mokyklos apsigyveno Vilniuje, studijavo biologiją, dirbo įvairius darbus, keliavo, kitaip tariant, ieškojo savęs ir to, ką norėtų toliau veikti gyvenime. Išmėginti darbai įžuvinimo įmonėje ir odontologijos kabinete nepateisino vietoje nenustygstančios ir nuolat iššūkių ieškančios merginos lūkesčių, tad ir vėl grįžo dar mokykloje kirbėjusi mintis išmėginti tarnybą kariuomenėje. Iššūkių nuolat ieškanti, aulinius batus dėvinti, trumpai besikerpanti Arūnė artimųjų visai nenustebino, anaiptol, ši mintis sulaukė palaikymo. Ilgai nedelsus užsiregistravo ir buvo pašaukta į tarnybą Tauragėje esančiame batalione 2015-ujų metų rugsėjo pabaigoje.

Apžvelgdama jau besibaigiantį tarnybos laikotarpį j. eilinė tvirtina, kad atmintyje išlikę tik geros emocijos, viena ko norėtų, kad tokių kaip šios pratybų tarnybos metu būtų buvę daugiau. Arūnę sužavėjo šių pratybų aukštas lygis, galimybė treniruotis ir mokytis kartu su sąjungininkais. Arūnę sužavėjo šių pratybų sudėtingumas ir aukštas dalyvaujančių karių pasirengimo  lygis, jai tai pirmosios tarptautinės pratybos, iki tol teko treniruotis tik Kęstučio batalione ir jam priklausančiuose mokymo laukuose.

Kalbėdama apie tarnybą kariuomenėje Arūnė vis užsimena apie draugėmis tapusias koleges ir kambariokes, kurios, pasak jos, liks draugėmis ir po tarnybos. Merginos visą laikotarpį buvo viena kitai ramstis džiaugsmo ir liūdesio akimirkomis. Dauguma jų, buvo paskirtos eiti ryšininkių pareigas, mergina juokauja, kad tarnyba su radijo stotimi išmokė telefonu kalbėti trumpiau ir konkrečiau.

Kalbant apie kariuomenės rutiną mergina pripažįsta, kad sunkiausia buvo priprasti prie maitinimo tris kartus per dieną, nes buvo įpratusi valgyti dažniau. Arūnė buvo pratusi laikytis prietaro, kad eiti tuščiu skrandžiu miegoti yra blogas ženklas.

Paklausta, ką planuoja veikti pabaigusi privalomąja pradinę karo tarnybą, Arūnė neabejodama sako, kad pasirinks tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Svarbiausia palaikyti įgytus įgūdžius ir pasilikti galimybę toliau ieškoti savęs civiliame gyvenime. Apžvelgdama devynerius mėnesius mergina tvirtina nė trupučio nesigailinti. Jeigu atsukus laiką reikėtų iš naujo apsispręsti, tikrai neabejodama eitų tarnauti į Lietuvos kariuomenę. „Susipažinau su daug tikrai nuostabių žmonių, su dauguma ir toliau išlaikysime kontaktus ir toliau bendrausime“, – sako Arūnė.

Šaltinis: kam.lt