Iš baimės nukentėti žmonės nebeišdrįsta pasakyti to, kas visiems yra žinoma(16)

Ne tik nuojauta, bet ir tam tikras žinojimas leidžia teigti, kad kažkas yra negerai su mūsų valstybės dabartine raida. Turiu omenyje ne tik vidaus, bet ir šalies užsienio politikoje susikaupusias ne kartą jau įvardintas problemas.

Piliečių lygiaverčio dialogo su valdžios institucijomis šiandien praktiškai nėra. Visuomenė tarsi laikoma atokiai nuo valstybės reikalų arba yra visiškai izoliuota nuo bet kokios įtakos valdančiųjų sprendimams.

Vidaus politikos baruose tvyro vadinamųjų reformų chaosas, kurio labirintuose darosi itin sunku orientuotis net patiems jų sumanytojams. Greičiausiai niekas nė nežino tikrųjų Vyriausybės užmojų ir negali numatyti žadamų pokyčių turinio, todėl nenuostabu, kad deramai negali to pristatyti ir paaiškinti piliečių bendruomenėms.

Seimo pavasario sesijos pabaigoje sukeltas šurmulys dėl vadinamosios urėdijų reformos ir koalicijos partnerių sandėris su tariama opozicija dėl PVM lengvatos centralizuotam šildymui atskleidė liūdną tiesą – gyventojų reikalai ir tikrieji žmonių lūkesčiai daugumai pateptųjų yra nė motais.

Atskirose gyvenimo srityse vis labiau ryškėja policinės valstybės bruožai – valdžios bandymai griežtinti socialinio, ekonominio ir politinio šalies gyvenimo kontrolę, dažnai taikyti represines priemones, priimti įvairiausius draudimus.

Valstybės politinis procesas šiandien yra pernelyg biurokratizuotas ir suvaržytas. Čia būtų galima paminėti valstybės kontroliuojančių institucijų taikomus veiklos metodus, stagnaciją valstybės tarnyboje, teisėsaugos struktūros (ne)priklausomybės problemą, bandymus griežtinti politinių partijų veiklos reglamentavimą diegiant įvairius steigėjų, finansavimo perteklinius apribojimus.

Žiniasklaidoje nuolat pabrėžiamas itin aukštas gyventojų nepasitikėjimas politine sistema. Kodėl šiandien taip prikišamai manipuliuojama apolitiškumu ir politinės sistemos neveiksmingumu Lietuvoje?

Kova su korupcija, kurios metų metais niekaip nepavyksta pažaboti, nors tam skiriamos didžiulės lėšos ir propagandiniai resursai yra naudojami tik kaip priemonė pateisinti įvairias bendro visuomeninio gyvenimo blogybes ir skatinti tautos nevisavertiškumo jausmą. Todėl toji „kova“ tokia tariama, nesibaigianti ir nerezultatyvi.

Dar viena tema, kuri pastaruosius keletą metų yra neliečiama ir viešai nediskutuojama, – tai neproporcingas išlaidų didinimas krašto apsaugai, kurios efektyvumas niekaip neišmatuojamas.

Praėjusią savaitę sužinojome, kad kitais metais Krašto apsaugos ministerijos biudžetinis finansavimas augs dar 149 milijonais eurų.

Nieko jau nestebina, kad valdžia visos visuomenės socialinės gerovės sąskaita „savo rekordais“ siekia „nustebinti“ NATO partnerius. Pagal pragyvenimo lygį ir sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui, esame paskutiniai, pagal kariuomenės finansavimą – pirmutiniai.

Mirtina tyla viešajame diskurse, lyg nebylų susitaikymą būtų galima pateisinti tik visą savaitę pliaupusiomis liūtimis ir potvyniais gatvėse, tačiau juokauti čia turbūt nelabai derėtų.

Esu įsitikinęs, kad kariniai „apetitai“ iš tiesų gali būti beribiai, – tą nesunkiai galima iliustruoti peržvelgiant kitų valstybių karinius biudžetus, ypač didžiųjų, tad net jeigu būtų nuspręsta skirti ir visas kitais metais planuojamas nacionalinio biudžeto pajamas – 11 milijardų 55 milijonus eurų, tai mažai ką pakeistų valstybės saugumo kontekste.

Tačiau baimė tai suvokti yra tarsi paralyžiavusi mūsų isteblišmento protą. Ką jiems reikštų pripažinti, kad pinigai, kad ir kiek jų skirtume kariuomenės reikmėms, ginklams, amunicijai ir karo propagandai, negali garantuoti ir užtikrinti valstybės saugumo šiandien? Tai reikštų, kad visa dabartinė „susireikšminimo“ politika, „atgrasymo retorika“ ir „grėsmių prevencija“ per naktį pavirstų, deja, tuščiais žodžiais.

Šioje vietoje verta būtų prisiminti vieno žymiausių pasaulio rašytojų Stefano Cveigo (Stefan Zweig), du kartus pergyvenusio Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metais, įžvalgas apie tai, kaip visuomenė akimirksniu gali prarasti bet kokią sveiką nuovoką „nemokšų diplomatų ir brutalių amunicijos pramonininkų sukelto brolžudiško karo“ akivaizdoje.

„Filosofai staiga nebevaliojo sugalvoti jokio kito protingo dalyko, kaip pavadinti karą „plieno maudyne“, kuri gerai saugo tautų jėgas nuo suglebimo. Prie jų prisijungė gydytojai, kurie taip įniko girti savo sukurtus protezus, jog taip ir norėjosi nusipjauti koją, kad vietoj sveikos įsigytum štai tokį dirbtinį stovą.

Visų tikybų kunigai irgi nenorėjo atsilikti ir savo balsais įsiliejo į bendrą chorą; kartais atrodydavo, kad girdi šėlstant apsėstųjų ordą, bet juk visi tie vyrai buvo tie patys žmonės, kurių protu, kūrybiškumu, žmogiškąja laikysena dar prieš mėnesį žavėjomės ir stebėjomės.“

Vienas iš policinės valstybės bruožų tas, kad gyventojams yra apribota laisvė reikšti politinę ir kitą nuomonę. Lietuvoje žmonės jau seniai nedrįsta viešai sakyti tai, ką galvoja, dėl baimės nukentėti.

Rusijos grėsmės temos temperatūra mūsų žiniasklaidoje yra pasiekusi tokį laipsnį, kad bet kokia abejonė gali sukelti tragiškų visuotinio viešo pasmerkimo pasekmių.

Todėl „džiaugsminga žinia“, kad Jungtinės Amerikos Valstijos Lietuvoje dislokavo ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemą „Patriot“, galinčią numušti ir raketas, turi būti priimta besąlygiškai, visuotinai, jos negali užgožti joks abejonės šešėlis.

Kita vertus, pabandykime bent įsivaizduoti, kaip sekasi atostogauti mūsų mokytojams, moksleiviams, universitetų bendruomenėms, kurių ateityje laukia žadėtų „pokyčių ir reformų“ nežinomybė.

Švietimo situacija šalyje nuolat prastėja, tačiau niekam neturėtų kilti abejonių, kad mokslo ir kultūros reikmėms finansavimas metų metais yra „užkonservuotas“. Kodėl taip esame abejingi toms tautos gyvybinėms versmėms, kurios yra bene vienintelis kelrodis šiame galių ir pirmavimo iššūkių užvaldytame pasaulyje?

Lietuvos kultūrinių ryšių plėtotė, galimybė kitoms tautoms susipažinti su mūsų kultūros paveldu, tradicija yra nepaprastai sumenkusi, lyginant, pavyzdžiui, su prieškario valstybės dėmesiu.

Kaip yra pasakęs vienas šviesiausių mūsų meto kunigų Kęstutis Brilius, kalbėdamas apie palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasinį paveldą, šiandieninėje kultūroje, kuri toliau progresuoja materializmo linkme, daiktų, vartojimo, pinigų kulto, sėkmės ir pasitikėjimo savimi linkme, mūsų tautelė, turinti savus istorinius raidos ypatumus, tarsi verčiama šlubuoti su tuo viską semiančiu materializmu jo apraiškose.

Todėl visai Lietuvos šviesuomenei, intelektualams, filosofams, visuomenininkams būtent dabar, nūdienos pasaulio įtakų akivaizdoje, iškyla labai rimtas uždavinys – iš naujo atrasti svarbiausias mūsų tautos vertybes, susiformavusias per šimtmečius mūsų katalikiškos istorijos, kurios padėtų atsilaikyti nuo šiandien mums brukamo „pliuralizmo“ ir visokiausios santykių „lygybės“.

Naujausi

Ukrainos mobilizacijos realybėPasaulis · 2026-07-23„Volkswagen“ pelnas smuko daugiau nei perpus – bus panaikinta apie 50 tūkst. darbo vietųPasaulis · 2026-07-23Wildberries ugnyjePasaulis · 2026-07-23Lietuva yra pasirengusi dalytis savo patirtimi su FilipinaisPolitika · 2026-07-23