Pamenu, dar mokyklos laikais mergaitės siuntinėdavo per pamokas tokius atminimų albumėlius, išpaišytus lelijom ir tulpėm su paantrašte: „Atminimas – ne vežimas – pora žodžių, ir gana“, prašydamos atminimui į jį parašyti kokią mintį ar eilėraščio posmelį. Tais blunkančiais atminty ir it retro nuotrauka pageltusiais laikais būdavo siuntinėjama ir tokia negudri anketa, kurioje vienas iš klausimų buvo tiesiai į paširdžius: „Su kuo iš klasiokų eitum į žvalgybą?“. Sakytum, draugystės, meilės ir pasitikėjimo testas. Tiesa, klausimas labai abstraktus, tarytum pakabintas ore, nes nenusako, ką reikės žvalgyti, ar kolektyvinio sodo braškes, ar serbentus, o gal net kokioje saugomoje statybvietėje ar Šiaurės miestelyje, kur galėjai „nu - žvalgyti“ ir daug įdomesnių dalykų, pvz., varžtų, metalinių žetonų, tinkančių gazuoto vandens automatams, neiššautų šovinių ar net tankisto kepurę – anuomet visa tai turėjo didelę vertę.
Laikai ir papročiai mainosi, dabar į žvalgybą pakviesti gal būtų galėjęs nebent VSD, jei nebūtų taip begėdiškai sugriautas sąmokslininkų „vanagų“, kurie užsimojo ardyti net paskutinius, mielus žvalgybos meno likučius – telefoninių pasiklausymų praktiką. Tad ir klausimas apie ėjimą į žvalgybą po dvidešimties Nepriklausomybės metų prarado savo prasmių lauką, aktualumą ir emocinę įtampą. Pavyzdžiui, senas patyręs žvalgybininkas, kuriam žvalgyba buvo tiesiog pats gyvenimas, žiūrėk, jau nebegaus leidimo pasmaguriauti, kaip ten klostosi kokio nors Dariaus Kuolio ar Tomo Dapkaus meilės istorijos su jaunom žurnalistikos ar filologijos bakalaurėm. Kas tad imsis metraštininko atsakomybės „palovėj“ pasiklausyti, užrašyti ir įsegti į išsamųjį foliantą mūsų gyvąją istoriją ir palikti ją būsimoms kartoms studijuoti?
Labai negerai, kad niekas nebekviečia į žvalgybą – šiltnamio sąlygomis juk bus neįmanoma ištirti augalo ar žmogaus atsparumo orų permainoms, besikeičiant atmosferos ir politiniams vėjams bei dvelktelėjimams. Kažkokia testų sistema (nekalbu apie melo detektorių) vis dėlto turėtų išlikti, kad pilietis galėtų susivokti visuomenėje, kas šalia jo gyvena, kas priima įstatymus, juos vykdo ir kuria tvarką, pagal kurią jis priverstas gyventi. Parlamentinė Lietuvos Poilsio Partija neliko abejinga šiems klausimams ir savo pavakarės pusryčių sueigoje diskutavo apie naujai iškilusius iššūkius, ką ir kokiu testu reikėtų tirti mūsų politinio elito lojalumą ir atsakomybę visuomenei bei valstybei. Buvo svarstyta gausybė pasiūlymų ir apsistota ties mintimi, kad nebetekusią prasmės „žvalgybą“ reikėtų pakeisti „grybavimu“. Argumentai buvo svarūs. Visų pirma grybavimas yra bene perspektyviausia LPP nedarbinės veiklos sritis, kuri yra sykiu ir poilsis, ir pragyvenimo šaltinis sunkmečiu. Antra, grybaujantis žmogus turi galimybę pabėgti iš rutinos, pasijusti kūrinijos dalimi ir atsiverti kosminėms vibracijoms, pajusti vientisumo, atvirumo ir meilės jausmą tam, su kuriuo grybauja. Buvo nuspręsta, kad kiekvienas LPP narys individualiai turėtų užpildyti anketą, su kuo iš politinio elito narių norėtų ar nenorėtų eiti pagrybauti ir pagrįsti argumentais savo pasirinkimą. Surinkus ir susumavus anketų rezultatus pasirodė, kad labiausiai geidžiama „sugrybautoja“ yra mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Argumentai buvo įvairūs. Genų inžinieriai teigė, kad pati Prezidentės pavardė išduoda, jog jos protėviai gavo šią pavardę, nes dar matriarchato laikais turėjo būti geri grybautojai, ir jos genuose bent jau latentiškai turėtų būti išlikusių jei ne įgūdžių, tai bent grybavimo polinkių.
Vieno asmens anketoje buvo kalbama, kad grybaudamas jis miške paklaidintų Prezidentę ir klaidžioje girios glūdumoje pamėgintų ištirti, koks iš tikro žmogus slepiasi už žiniasklaidos kuriamo autokratės, apsikarsčiusios prezidentinėmis regalijomis, įvaizdžio. Temstant užkurčiau lauželį, po skarota egle pakločiau samanų guolį, ir iki paryčių atvirai kalbėtume apie Lietuvą, apie numatomas kandidatūras į VSD vadovų, A. Valantino ir jo pavaduotojų postus, apie A.Siaurusevičiaus nesėkmes ir LRT pertvarkymą, apie „Sodros“ reformą, požiūrį į Vytautą Bruverį, Rimvydą Valatką, L. Lavastės straipsnius, D. Kedžio bylą ir komjaunuoliškos žiniasklaidos indėlį ją tiriant, – buvo rašoma anketoje.
Nemaža dalis partiečių pasisakė, kad norėtų pagrybauti su Andrium Kubilium. Nemaža dalis agresyviai nusiteikusių apklaustųjų, reformų išdavoje tapusių laisvaisiais grybautojais, prabilo užuominomis, kad begrybaudami gal net ketintų išspręsti Lietuvoje vyriausybės ir politinę krizę nekonstituciniu būdu. Šių anketas LPP Taryba jau persiuntė į Gen. prokuratūrą, linkėdama kuo greičiau pradėti nesibaigiančių ikiteisminių tyrimų procedūras.
Pastarosios anketos išprovokavo audringą diskusiją apie tai, kad politikų grybavimas anaiptol nėra tik malonus ir nekaltas pasivaikščiojimas po mišką. Keletas aplinkybių grybavimą gali paversti tikru kruvinu trileriu. Pirmoji yra ta, kad grybauti paprastai einama į nuošaliausias nenugrybautas vietas – krūmynus, tankumynus ir šabakštynus. Žodžiu, kuo toliau nuo viešumos, liudininkų ir prašalaičių akių. Antra grėsminga aplinkybė – abu grybautojai yra ginkluoti šaltaisiais ginklais – peiliais. Ir trečioji, nė kiek ne mažiau svarbi aplinkybė, kad politikų elgesys nėra nuspėjamas, dažnai už išmokto mandagaus ir gražaus kalbėjimo slepiasi visai kiti motyvai, kėslai ir klasta. Tad, renkantis sau grybavimo kompanionu politiką, būtina labai apgalvotai pasverti, kad neatsargiu pasirinkimu neprisišauktum nelaimės. Visiškai akivaizdu, kad valdančiosios koalicijos atstovas, eidamas poroje grybauti, tarkim, su Valentinu Mazuroniu, Gediminu Kirkilu ar Loreta Graužiniene, neišvengiamai „prisigrybaus“ iki rimtos konfliktinės situacijos. O tada jau... patys suprantate, kas ir kaip. Tačiau su opoziciniais grybautojais grybauti netgi patartina, nes jau prieš įžengdamas į mišką žinai, ko iš jo gali tikėtis ir laukti. Iki konflikto kulminacijos gali ramiai sau pjauti grybą.
Kur kas pavojingesnis grybavimas yra su buvusiu ar esamu koalicijos partneriu, tarkim, kad ir su kokiu Artūru Zuoku ar Žilvinu Šilgaliu. Su tokiu grybaujant labai nepatartina jį išleisti iš akių ar leisti jam atsidurti tau už nugaros. Ypač pavojinga pozicija yra lenktis ar klauptis prie grybo, nes ji tiesiog provokuoja smogti į nugarą. Žodžiu, grybavimas su tokiu koalicijos nariu yra visiškai neproduktyvus dalykas, nes visas dėmesys grybaujant bus sutelktas ne į grybo ieškojimą, o į savisaugą ir partnerio stebėjimą.
Nepatartina „sugrybautoju“ rinktis ir politiką iš nusigrybavusių rato, na, kad ir Gediminą Vagnorių ar ką nors iš Laimanto Diniaus šposininkų. Visų pirma toks grybautojas pasiklys tarp dviejų pušų, ir tu jo turėsi ieškoti, kad sveiką parvestum namo, ir kad niekas neįtartų tavęs padarius, ko nepadarei. Antra, iš jų gali tikėtis ir nemalonumų, nesvarbu, kad pasivadinę „Krikščionimis“, tačiau kol kas krikščioniškomis dorybėmis anaiptol netrykšta.
Jei esi niekšas ar smulkus niekšelis, nepatartina eiti grybauti ir su teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi. Vendetos laikais, kokiais dabar Lietuva ir gyvena, teisingam žmogui gali kilti pagunda teisingumą įvykdyti pačiam savo rankomis, nes teismai to nedaro.
Na, o labiausiai nepatartina eiti grybauti su geriausia Labanoro grybautoja Kazimiera Prunskiene. Ir ne tik todėl, kad ji viską tau nugrybaus iš panosės, o labiausiai dėl to, jog ji grybauja su kunigaikštienės durklu.
Tokia tad instrukcija. Sniegas jau baigia tirpti. Opozicija rengiasi didžiajam grybavimui jau šį pavasarį. LPP skyriai informuoja opozicijos lyderius, kad grybai pavasarį nedygsta. Pirmieji bobausiai pasirodys tik gegužės pabaigoje.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
