Gediminaičių ašaros

Žmonės sako, kad Vilniaus Neries vamzdis pagaliau jiems jau tapo kaip ir „gražu“. Taip sakant – „akys apsikūlė“. Ko tik tame Vilniuje paskutiniais metai ir neįvyko: nuskustas Gedimino kalnas, kuris praradęs medžio šaknų apsaugą,  pamažu pradėjo slinkti žemyn, o su juo kartu gravituoja ir pati Gediminaičių pilis.

Trūkinėja kalno papėdėje stovinčių pastatų sienos, o tokioms dar senų senovėje suręstoms, reikėjo tikrai smarkios jėgos, kad pradėti skylinėti.

Tai ko čia ir stebėtis, kas tas vamzdis vis daugiau ir daugiau vilniečių akių  džiugina. Tuoj, matyt, tik jis vienas iš visų esamų ir jau buvusių Vilniaus grožybių ir beliks. Karai, revoliucios, perversmai nesunaikino Vilniaus, bijau – mūsų abejingumas ir aplaidumas jį  sunaikins.

Regis, kad tas miestas niekam  per daug ir nerūpi: nuolat keičiasi miesto valdžių kepurės – vieni ten kiek pasėdėję  nueina, kiti tada ateina, tie išeina, vėl nauji ateina. Taip ir keičiasi veidai, žmonės, o Vilnius be gero miesto  šeimininko jau geras dešimtmetis ar gal, ir ilgiau.

Taigi kas galėjo pagalvoti, kad laisvė išlaisvins mus ir nuo bendros atskomybės. Klaidingai supratome kapitalą ir kapitalizmą, turbūt pamanėme, kad dabar tik savimi ir savo kišenėmis privalu  rūpintis, mat liaudies turto jau neliko, o  valstybinis turtas, šitaip keičiantis valdžios kepurėms neretai atsiduria podukros vietoje: kairioji pusė  nemato dešiniosios, dešinioji kairiosios – gal pilvai pas nekuriuos ten sėdinčius per greitai iškyla, neleidžia matyti kas priekyje ar šonuose vyksta.

Apmaudu šiaip jau, ypač, kad ir tų abejingųjų jau nebėra kam kritikuoti, mat visi nori be jokių galvos skausmų  patogiai gyventi, tuo labiau, kad nežinia kaip ir svarbiausia – su kuo peštis. Kaip sakiau – šiandien miesto valdžioje Petras, rytoj gal Jonas – ir susigaudyk, kad toks gudrus, kuris iš tų kaltas dėl to Gediminaičių kalno slinkimo.

Vienas dar A. Užkalnis bendroms kritikoms belikęs – keiktis ir koliotis, bet ir tas ne už ačiū tai daro – mat niekas šiais laikais  nieko už dyką nedaro. Pinigas  mūsų žvaigždė.  Taigi anas bent  jau griežčiau už kitus pasisako – tais savo klyksmais, rusiškais  keiksmais  ir autoritetą tarp savųjų išsikovojo, mat tyliųjų – šiais laikais niekas ir negirdi.

Taigi daug rašančių turime, tik tikrų ir skaudžių tiesų nėra kam aprašyti – visi nori niekam neužkliūnant tipenti, o patriotų nedaug ir beliko – senesni, tie  tikrieji – pamažėle vienas po kito į kalną kopia – kasmet jų vis mažėja, o jaunieji, tėvų dar  auginti lietuviškąja  dvasia, pamatę, kad jų „balsai  tyruose“, skubiai kraunasi kuprines ir į užsienių kiaulių fermas lekia,  svetimose tvartuose pinigą užkalinėti.

Gražus, kaip rūta mūsų jaunimas užsieniuose dabar žaliuoja – vos keli pasimetėliai dar kažkur Lietuvėlėje užsilikę, bet kas  žino – kur ir kada  jie irgi savo ienas pasuks.

Bijau mažėsime iki milijono. Ir jei jau taip susmuksime skaičiumi, tai kam ir rūpės tas mūsų Gediminas, su laiku koks Europos grafas ten savo pilį pasistatys,  mat šitaip  greitai skubant į Europą, šitaip besistengiant  nutautėti, bet kieno pilis ten  vieną dieną  gali iškilti.

Taigi paradoksas – ankstyvųjų amžių pilys pačioje miesto širdyje griūva, o va vamzdis, atlaikęs  visokias  kritikas  ir kitokius savo nemalonumus,  už savo tariamą grožį netgi „medalius“ iš visokių  meno komisijų  yra gavęs.
Keistus laikus gyvename, akivaizdu – vyksta vertybių perkainavimas. Kažkur einame, lekiame. Tik neaišku kur? Bet ir mažam aišku – ši kartą tikrai  ne į laisvę bėgame.

Ir dar sako – naktimis Gedimino pakalnėje raudos girdisi.  Kas ten žino, gal tai pačių Gediminaičių ašaros...