Diuveržė įstatymas, arba Kaip nugalėti „amžiną“ dvipartinę sistemą

Prancūzų sociologo Moriso Diuveržė (Maurice Duverger, 1917–2014) pavarde pavadintas Diuveržė įstatymas politologijoje reiškia, kad rinkimuose visada laimi dvipartinė sistema, o mažosios partijos beveik nepatenka į parlamentą. Taip vyksta JAV, taip vyksta ir Lietuvoje, kur nuo Nepriklausomybės atkūrimo laimi tai kairieji, tai dešinieji, o galybė smulkių partijų lieka užribyje. Taip neturėtų būti. Kokia išeitis?

Būtina stiprinti regionų partijas. Kanadoje, pavyzdžiui, dominuoja trys, kartais penkios partijos, Indijoje yra 38 regioninės partijos, Škotijoje konkuruoja taip pat nemažai politinių jėgų.

Paprastai kalbant, kuo daugiau partijų gauna galimybę vienodai lygiateisiškai pasireikšti prieš rinkimus, tuo daugiau demokratijos. Tačiau dažniausiai valstybėse, kurios vadina save demokratiškomis, dominuoja dvi kardinaliai ideologiškai priešingos jėgos. Lietuvoje tai ypač pastebima, pasikeitus situacijai Ukrainoje ir Kryme, net buitiniame lygmenyje potencialūs rinkėjai tapo „vatnikais“ ir „ne vatnikais“. Tai – visiškas absurdas, nes jei būtų apklausti 2 mln. Lietuvos gyventojų, sužinotume įvairiausių nuomonių apie politiką, Rusiją, Ukrainą. Tačiau nereikia to daryti – internetas, socialiniai tinklai dabar yra geriausias lakmuso popierėlis: juose ir propaganda, ir kontrpropaganda, visko įmanoma rasti, ne tik pokemonų, bet ir žmonių nuomonę sužinoti.

M. Diuveržė siūlė du kelius, kaip išsivaduoti iš „amžinos“ dvipartinės sistemos: 1) suvienyti silpnas partijas, 2) patiems rinkėjams eliminuoti tas silpnas partijas, kurios turi mažiausiai šansų laimėti. Kitaip tariant, kiekvienas balsas svarbus, o balsuoti reikia ne prieš, o už kažką. Didelis rinkėjų dalyvavimo rinkimuose procentas labai smarkiai pakeistų situaciją po jų.

Trečioji partija pagal Diuveržė įstatymą rinkimus laimėti gali, kai pasinaudoja vienos iš dviejų didžiųjų partijų klaidomis.

Pagal LR Konstitucinio Teismo vertinimą, pateiktą 2015 m. spalio 20 d. nutarime Nr. KT27-N16/2015, rinkėjų skaičiaus nuokrypis Seimo rinkimų apygardose galėtų būti ne didesnis kaip 10 proc. nuo vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus. Todėl Vyriausioji rinkimų komisija 2015 m. lapkričio 26 d. posėdyje svarstė ir nutarė visuomenei susipažinti skelbti naujausią 2016 m. Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų projektą.

Taigi dabar kiekvienoje apygardoje Vilniuje yra po maždaug 30 tūkst. gyventojų. Ar toks suvienodinimas gerai? Pasak M. Diuveržė, kuo daugiau pliuralizmo, tuo geriau. Vadinasi, priimtas nelabai geras sprendimas. (Nyderlandai net neturi Konstitucinio Teismo, juose partijų išties daug, o referendumų kiekis rodo žmonių pilietinį aktyvumą.)

2016 m. Seimo rinkimuose dalyvaus 19 partijų, 358 savarankiški dalyviai, 307 politinių partijų iškelti kandidatai. Kiek iš 19 partijų realiai turi šansų laimėti mandatą Seime? Labai nedaug.

„The Intercept“ duomenimis, kad trečioji partija neiškiltų be JAV dviejų dominuojančiųjų (kurios iš esmės sutaria dėl visko, išskyrus abortus ir LGBT teises), Hilari Klinton (Hillary Clinton) kampanijos organizatoriai išleido per 7 mln. dolerių tviterio, feisbuko „Reddit“ troliams, kad šie skleistų melą, dezinformuotų.

Lygiai tas pats vyksta ir Lietuvoje. Nepriklausoma save vadinanti žiniasklaida tarnauja tiems, kas neleidžia iškilti trečiajai, ketvirtajai ar net penktajai jėgai (ne kolonai), kad demokratija būtų kuo skaidresnė.