2018 m. spalio 21 d.

 

Dalius Stancikas. Drąsa ar jos imitacija?

18
Paskelbta: 2014-12-03 18:21 Autorius: Dalius Stancikas | Bernardinai.lt
Nuotr. Evgenios Levin
Nuotr. Evgenios Levin

Buvau nutaręs nesivelti su disidentu, signataru ir šiaip garbės vyru Algirdu Patacku į viešą polemiką apie Prezidentės drąsą, apie tai, kuo jaunas karys skiriasi nuo patyrusio (A. Patackas „Apie debesų keleivius“), tačiau šį antradienį Rusijos žiniasklaida vėl triūbijo apie dar vieną  Lietuvos Prezidentės frazę: „Rusijos veiksmai – ne jėgos, o kvailumo demonstravimas“. Tad tapo aišku, kad tęsinys neišvengiamas – aplodismentai ir šūksniai „bravo!“ herojus įkvepia naujiems žygiams.

Diskusijos pradžia:

Dalia Grybauskaitė: „Rusija – teroristinė valstybė. Tokį karą renkasi tie, kurie bijo kovos lauke iškelti savo vėliavą“.

Algirdas Patackas: „Bravo...Kai baigsis trečiasis pasaulinis karas, kai žmonija – tikėkimės – apgydys žaizdas, galėsime didžiuotis, kad būtent mūsų valstybės vadovė pirmoji tiesiai ir šviesiai įvardijo kas yra kas“.

1999 m. Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas, kurio užsakymu čečėnų vardu buvo sprogdinami rusų gyvenamieji daugiabučiai (tai atskleidė buvęs KGB, vėliau FST darbuotojas A. Litvinenka, už ką Londone rusų saugumiečių nunuodytas poloniu), viešai apreiškė, kad Čečėnija yra teroristinė valstybė, o čečėnai – teroristai, ant kurių „reikia šlapintis tualetuose“. Signalas suveikė, rusai susitelkė aplink tikrą vadą, Stalino pradėtas čečėnų genocidas pratęstas, o V. Putinas po metų triuškinamai laimėjo prezidento rinkimus.

„Tikro patrioto“ drąsūs šūkiai veikia iki šiol – tik dabar Maskvos geležinkelio tualete jau šlapinamasi ant kitų, šįkart ant savų „menkystų“ atvaizdų, išdrįsusių viešai tarti: ne - Rusijos karui su Ukraina.

Drąsa nebūtinai tarnauja gėriui, – toks būtų mano atsakas čečėnų bičiuliui Algirdui Patackui, besistebinčiam, kodėl savanoriu muitinėje tarnavęs D. Stancikas „iš ginklų arsenalo išjungia drąsą“.

O drąsa žodžiais neretai būna tik imitacija – taigi, dar pavojingesnė...

1991 m. budėjimas prie Spaudos rūmų, parlamento, o po to 8 mėnesius pasieny su Baltarusija išmokė vieno aiškaus dalyko: kritiškai vertinti skambius politikų ar žurnalistų šūkius. Kai mūsų - Lavoriškių, Šalčininkų, Medininkų postus - negailestingai bombardavo ginkluoti omonininkai, Sąjūdis pakvietė į pasienį atvykti parlamentarus ir žurnalistus – gal tai labiau paveiks tarptautinę visuomenę. Kai kuriuose postuose signatarai praleido po naktelę, tačiau mūsiškiame vienas, pasisukiojęs kelias valandas, dingo: pradėjo temti, nejauku vagonėlyje, kai šalia tik miškas, laukai ir egzistencinis laukimas. Jeigu ką, nebūtų net kas įamžina to didvyriškumo - žurnalistai tik pafilmuodavo sudegintus vagonėlius, suluošintus vyrus ir išskubėdavo ruošti reportažų; vienintelis vyrukas iš anglų BBC buvo pasišovęs praleisti kartu kelias naktis. 

Nesinori nieko nei menkinti, nei aukštinti – baimė natūralus dalykas, visi mes ten bijojome, tarpusavyje sprendėme tokias dilemas: ar darysime pritūpimus, kaip viename pasienio poste mūsų muitininkams liepė automatus atkišę omonininkai, ar būsime išdidūs, pasmerkdami vaikus likti našlaičiais...

Nuo tų laikų stengiuosi vengti patetiškų žodžių, kai nesu tikras, ar užteks jėgų jų įkūnijimui. Nuo tų laikų ir žinau, kad tikrame fronte daugelio tų, kurie šiandien narsiai kariauja žodžių karą su Rusija, paprasčiausiai nebus – jie kažkur kitur kariaus „savo mažuosius karus“.

Ar Rusijos agresijos atveju bus šalia Prezidentė, jei ji visą gyvenimą stovėjo tik stipresniųjų pusėje, staigiai keisdama fronto linijas  - Sąjūdžio metais studijos svarbiausioje komunistų akademijoje Maskvoje, po Kovo 11-os vis dar vadovaujantis darbas aukštojoje partinėje mokykloje, o jau po pusmečio šaltąjį karą galutinai laimėjus JAV - mokslai Vašingtone, Džordžtauno universitete?

O ir toliau toks pat politinis nuoseklumas: 2010 m. vizitas į Minską prieš pat Baltarusijos prezidento rinkimus, vieši glėbesčiavimaisi ir oficialūs susitarimai su diktatoriumi, 2011 m. Lietuvos išduotas Baltarusijos opozicijos finansininkas, itin atsargus Maidano revoliucijos stebėjimas (panašiai, kaip ir Sąjūdžio kovų 1988-1991 m.) ir neutralus komentaras Korėjoje: „Ukrainoje pasmerkimai abiem pusėms yra neišvengiami“.

O šiandien jau – bravo... Esame aršiausi žodžių karo dalyviai Ukrainos – Rusijos fronte.

Už ką tas „bravo“? Kiek čia garbės ir tiesos? Kiek čia drąsos ir imitacijos?

Kaip mūsų Prezidentė žada ne žodžiais, o realiai kariauti su tais 143 milijonais „kvailumą demonstruojančiais teroristais“, kurių atominių galvučių užtektų sunaikinti visai planetai, jei D. Grybauskaitės valdymo metais, jai, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadei, pritariant (pasirašant visus įstatymus), buvo sunaikinta šauktinių kariuomenė, o krašto gynybai skirtas mažiausias procentas iš visų NATO valstybių? 

Pamenu, kaip Ronaldui Reaganui tapus JAV prezidentu ne vienas politikos apžvalgininkas taip pat prognozavo trečiąjį pasaulinį karą, atominį karą. Mat R.Reaganas labai drąsiai Sovietų sąjungą pavadino „blogio imperija“. Tačiau ne tik pavadino, bet tuo pačiu įtikino savo tėvynainius, kad būtina kuo rimčiau ginkluotis, ir visas dvi savo kadencijas visapusiškai rėmė antikomunistinius judėjimus visame pasaulyje, jo administracija žinojo apie kiekvieną sovietų politinį kalinį. O ką remiame mes: Baltarusijos, Rusijos opoziciją? Kaip gyvena šiandien Alesis Beliackis, kurį mes, Lietuva, išdavėme diktatoriui?

Ačiū, Dievui, tuomet trečiasis pasaulinis karas neprasidėjo, o skambia ideologija paremta sovietų imperija buvo įveikta per pačią pragmatiškiausią politiką – per ekonomiką: griūvanti sovietų ekonomika ir privertė J. Andropovą ir M. Gorbačiovą pradėti imperijos reformas, pasibaigusias Sovietų sąjungos griūtimi be jokio pasaulinio karo. Ar R. Reaganas turėjo per mažai drąsos, labiau už garbę brangino savo sveikatą ir gyvybę, jei nepradėjo tiesioginio karo su L. Brežnevu? O gal tiesiog turėjo išminties nesiųsti savo jaunų vyrų į nereikalingą pražūtį, nepasmerkti visos mūsų planetos sunaikinimui?

Kodėl dabar mes tokie nekantrūs, kai JAV elgiasi panašiai – spaudžia Kremlių ekonominėmis sankcijomis, kaip ir praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį naudodamiesi krintančiomis naftos kainomis ir kasdien žaibiškai pingančiu rubliu (pirmadienį dėl to rimtai sunerimo Rusijos centrinis bankas). Nors ir kaip Kremlius Pietų dujotiekio atsisakymą bando pateikti, kaip dar vieną išradingą V. Putino žingsnį, nėra jokių abejonių, kad tai skaudus jo pralaimėjimas: prarasti ne tik jau investuoti 45 mlrd. dolerių, bet prarasta ir galimybė per Pietų dujotekį priešinti Europos Sąjungos nares dėl sankcijų Rusijai, kas buvo daroma iki šiol.

Kai šiandien taip atakuojama Rusija, turime visi telktis apie V. Putiną. Yra Putinas – yra Rusija, nėra Putino – nėra Rusijos“, taip šį antradienį Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas V. Volodinas aiškino Rusijos vicegubernatorių seminare. Kažkur girdėta, ar ne? Turbūt ne iš gero gyvenimo Kremlius, kaip gūdžiais komunistiniais laikais, vėl skelbia visuotinę mobilizaciją aplink savo vadą. Nepadėkime jam savo nepamatuotais pareiškimais apie teroristinę Rusiją (priminsiu: pagal naujausius Levados centro apklausos duomenis daugiau nei pusė - 58 proc. rusų yra prieš karinį Maskvos kišimąsi į situaciją Ukrainoje).

Koranas yra pranašiška taikos knyga. Turime suprasti, kad negalima visų islamo išpažinėjų tapatinti su teroristais“, – taip šią savaitę iš Turkijos parvykęs kalbėjo popiežius Pranciškus.

Panašiai, mano galva, turėtume kalbėti ir apie Rusiją. Ir rimtai mąstyti, kokie bus mūsų santykiai pasikeitus Rusijos valdžiai po artėjančio jos finansinio uragano.   

P.S. Asmeniškai – Algirdui Patackui. Posakis jaunas karys nori žūti už Tėvynę, o patyręs karys – apginti Tėvynę, nereiškia, kad senas karys jau tapo bailys ar bijo aukotis (priešingai - juk tikra kario patirtis ir ateina per tų aukojimųsi virtinę). Tai reiškia, kad patyręs karys nepuls nepasiruošęs tampyti liūto už ūsų vien tam, kad taptų didvyriu, apie jį sektų legendas ar jo krūtinę papuoštų ordinas. Patyręs karys, nešokantis kaštakošiškai į mūšį ir nesukeliantis trečio pasaulinio karo, dar neišduoda garbės dvasios, bet supranta, kad kiekvienai situacijai – skirtingi kovos metodai ir skirtinga retorika. Todėl ir Islandijos pavyzdys (Islandija nedaugiažodžiavo, o atliko konkretų veiksmą – pripažino Lietuvos nepriklausomybę) ar mūsų Prezidentės drąsos lyginimas su 1940 metų Lietuvos valdžios neryžtingumu čia netinka. Ir ne tik todėl, kad tada 1940-ais nebuvo branduolinių ginklų. Svarbiausia - tuomet Lietuva, tarp dviejų ginklais žvanginančių diktatorių buvo vieniša, o šiandien esam tokie drąsūs, nes priklausom galingiausiam pasaulyje kariniam aljansui. Tad jeigu norime tame aljanse ir toliau rodyti savo drąsą, pirmiausia įvykdykime įsipareigojimus – nebūkime tie, kurie skiria mažiausiai krašto gynybai.

Nes kitaip atrodome kaip išsišokėliai, mojuojantys mediniais kardais ir prašantys, kad juos kiti apgintų. 

Bernardinai.lt

 
Komentarai

 
18. manau
(2014-12-11 19:54:24)
(188.69.193.144) Parašė:

Kad gerai parasytas straipsnis tam kad pateisinti pinigu dkirima naujame biudzete kariuomenej. Sumoketa uz tai nemazai. Zmones mastykit apie Lietuva, o ne apie muilo burbulus, skaitykit tarp eiluciu, tada gyvensim kitaip.



17. aAlgirdas
(2014-12-06 19:48:14)
(84.15.183.106) Parašė:

kiekvienas žmogus gali ir net prival turėti savo numonę, tai naturalu ir gyvenimiška. Autorius išdėstė savo nuomonę ir būtų viskas gerai, jei nebūtų pareiškimo "1999 m. Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas, kurio užsakymu čečėnų vardu buvo sprogdinami rusų gyvenamieji daugiabučiai (tai atskleidė buvęs KGB, vėliau FST darbuotojas A. Litvinenka, už ką Londone rusų saugumiečių nunuodytas poloniu)," Gerbiamas autoriau, kodėl Jūs manote, kad Litvinenka neblefavo ? Net ir teisiškai šiandien dar niekas neįrodė ir net nepriartėjo prie nunuodijimo TIESOS. Taigi ir klausiu kodėl toks pasitikėjimas žvalgibininku ?



16. to
(2014-12-06 18:18:13)
(88.118.252.3) Parašė:

labai išmintingai parašyta



15. Arvydas
(2014-12-06 14:20:44)
(193.219.64.35) Parašė:

Daliau, geriau daryk pritūpimus - Putinas tikrai nesupyks.



14. JO
(2014-12-05 21:04:13)
(78.60.68.218) Parašė:

pagarba Daliui – garbingas žmogus, tikras vyras rašo apie ką tikrai išamo, ką yra patyręs ir suvokia savo žodžio svorį ir kainą. Nepliurpia kaip koks apykvailis demagogas. Galiu pasakyti dar daugiau, gerb. Dalius dar atsargiau ir atsakingiau kaolbėtų ir rašytų, jei jam kada būtų tekę pabūti TIKRAME KARE (tarkime – Afganistane...), kur kasdien aplink žūsta žmonės, jie plėšomi sprogimų į gabalus, kai į tarnybos draugo viršugalvį pataiko 6,72 kulka – pusę galvos nuneša, o apykaklėje lieka rausvabalsvė smegenų sutrupintų kaulų ir kraujo masė... kada dienos tampa ilgos kaip šimtmečiai, o naktys sargyboje laukiant puolimo ilgesnės dvigubai... Todėl nereikia kalbėti apie karą tiems, kurie tik paisto niekus, nereikia pigaus patoso, nes kiek kare atsiskleidžia kvailumo per dieną, tiek taikiame gyvenime, galbūt, neatsiskleidžia ir per metus.



13. Įdomiausia
(2014-12-04 12:22:20)
(78.62.16.79) Parašė:

tai,kad žmogaus jau lyg ir ryškios pėdos gyvenimo smėlyje įmintos ir galėtų išsaugodamas orumą ir savo sąžinę prieš žmones ir patį save garbingai gyventi.Gi svarbiausia žmogui kažkada išeiti žmonių pagarboje ir išlikus jų atmintyje.Kiekvienas geras žodis iš širdies,apie išėjusį,kiekviena graži mintis iš širdies tai gražiausios gėlės kurios nublanksta prieš švelnią ir dosnią gerumu atmintį.Kodėl, kartas,turėdamas tokį vertybiškai kokybišką gyvenimo įdirbį, pradeda griebti visokius materialinius griozdus,pameta vertybinius,griebia visokias privilegijas visokius turtus ir užsikrovęs jais savąją erdvę jau eina atgal mindamas pats vertybines gyvenimo pėdas, kol jos išnyksta.Pats tarp tų griozdų lieka mažas nepastebimas ir išėjus, nuoširdžiai nelabai atmenamas?????? Ar ne didžiausias turtas būti nuoširdžiu žmogumi?



12. senis
(2014-12-04 12:11:26)
(213.226.131.133) Parašė:

is kur mergaitei tiek drasos? O gal baimes? Gal ji daro, ir darys viska ka isakys gosdepas, kad tik tas nepaviesintu pav.praejusiu men. KGB, ar ten FSB algalapiu? Amerikai reikia supiudyti ES ir Rusija. Obama salia Putino atrodo apgailetinai, ir is valstybiniu santykiu vertinimo pereina i asmeniniu santykiu vertinimo plotme. Apsiriko zydai skirdami Obama prezidentu. Mocit, sinonimas bus, ubivat.



11. Chamelionas
(2014-12-04 11:28:56)
(78.63.122.248) Parašė:

Gamtoje yra tokių padarų kurie prisitaiko, ir išlieka, aišku tokių tik vienetai, žmogus yra kitoks dvikojis padaras, yra ir prisitaikėlių, tik visi prisitaikyti niekada negali, ir kova vyks visada.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras