2019 m. gegužės 25 d.

 

Cvirkos paminklui laisvame Vilniuje ne vieta

89
Paskelbta: 2019-01-26 10:50 Autorius: Kamilė Šeraitė
K. Šeraitė (antra iš dešinės). Nuotr. facebook.com
K. Šeraitė (antra iš dešinės). Nuotr. facebook.com

Petras Cvirka nuo pat XX a. 4-ojo dešimtmečio bendradarbiavo su pogrindine Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybe, palaikė ryšius su sovietų diplomatais. Remiantis LKP ir Valstybės saugumo departamento archyvine medžiaga, 1940 m. vasarą P. Cvirka tapo sovietų okupuotos Lietuvos komunistinio režimo talkininku, o prieš tai net devynerius metus siekė įgyti LKP pasitikėjimą ir vykdė jų nurodymus. Sovietinės okupacijos metu, P. Cvirkos kūriniai buvo įtraukti į privalomų studijuoti sąrašus – dar būdamas gyvas jis buvo pradėtas priskirti literatūros klasikams. Akivaizdu, kad ne kūryba, o apsisprendimas tarnauti okupantams lėmė jo gyvenimo „sėkmę“.

P. Cvirka yra baigęs Vilkijos progimnaziją, o vėliau išvyko mokytis į Kauno meno mokyklą, kur jau tuomet pradėjo formuotis jo priešiškos nepriklausomos Lietuvos valstybei ir valdžiai pažiūros: P. Cvirka savo bendrabučio kambaryje nukabino Vytį ir vietoj jo pakabino kūjo ir pjautuvo simbolį, o 1928 m. susirinkęs lėšų iš draugų išleido pirmąją eilėraščių knygelę „Pirmosios mišios“, kurioje kritikavo tikėjimą ir kuri vėliau buvo uždrausta.

Komunistų dėmesį Petras Cvirka atkreipė 1930 m., kuomet kartu A. Venclova ir kitais literatų būrelio dalyviais įkūrė žurnalą „Trečias frontas“. Šio žurnalo redakcinėje grupėje be A. Venclovos ir S. Neries dar buvo Valys Drazdauskas, Bronius Raila ir Jonas Šimkus. Jau tuomet minėti asmenys ėmė sukti į bolševizmą ir todėl buvo išmesti ar patys nuo jų atsiskyrė, tokie žmonės, kaip: Jakubėnas, Kiela, Tysliava, Montvila, Biliūnas. Po kiek laiko Lietuvos valdžia žurnalą uždraudė.

Po žurnalo draudimo P. Cvirka rašė į lietuvišką leidinį „Bangos“, tačiau vėliau jis rašydamas laiškus V. Drazdauskui ir prašydamas jo eilėraščius publikuoti LKP leidinyje „Priekalui“. Laiškuose P. Cvirka tikino, kad į leidinį „Bangos“ rašė tik dėl sunkios finansinės padėties ir pripažino, kad tai buvo klaida ir dėl to labai gailėjosi. Tačiau LKP vadovybė nebuvo atlaidi ir leidinyje „Priekalui“ išspausdino anoniminį laišką, kuriame P. Cvirka buvo paskelbtas provokatoriumi. Tačiau net ir šio akibrokšto, P. Cvirka toliau maldavo LKP pasitikėjimo ir buvo pasirengęs viskam, ko reikalautų komunistų partija. Nepaisant didelių P. Cvirkos pastangų, bolševikai jo priimti į savo gretas neskubėjo.

Tam, kad susigrąžintų LKP pasitikėjimą rašytojui prireikė beveik dešimtmečio. Visus tuos metus jis ištikimai dirbo leidiniuose, kurie buvo siejami su komunistine ideologija ar sukurti LKP iniciatyva. 1936 m. P. Cvirka prisijungė prie LKP inicijuoto žurnalo „Literatūra“ leidimo, kurio pagrindinis tikslas buvo skiepyti komunistinę ir marksistinę ideologiją Lietuvos inteligentijai. Lietuvos valdžiai uždraudus šį žurnalą atsirado kitas – „Almanachas“, kurio redaktorių grupėje buvo anksčiau minėti asmenys: P. Cvirka, S. Nėris, V. Drazdauskas, Venclova ir kiti.

Ši „įspūdinga“ įvykių seka buvo tik P. Cvirkos nuopuolių pradžia. Sovietams okupavus Lietuvą P. Cvirka nedelsdamas įstojo į LKP ir buvo išrinktas į taip vadinamą Liaudies Seimą. Nieko nuostabaus, kad P. Cvirka vėliau pateko tarp dvidešimties patikimiausių kolaborantų, 1940 m. liepos pabaigoje važiavusių į Maskvą „parvežti saulės“ Lietuvai ir maldauti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį – taip nutiesdamas teisinį kelią Sovietų okupacijai.

Po II Pasaulinio karo, kurį P. Cvirka praleido Rusijoje, grįžęs į Lietuvą jis buvo paskirtas sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku ir 1945 metais viename Rašytojų sąjungos susirinkime kategoriškai pareiškė, kad sovietinėje Lietuvoje neturi būti spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Vadovaudamas Rašytojų sąjungai P. Cvirka šalino iš organizacijos ir saugumui skundė kolegas už antisovietines pažiūras.

P. Cvirka dėl neaiškių priežasčių mirė vos 38-ių. Jo garbei sovietai pastatė paminklą Vilniaus širdyje, o jo kūrinius priskyrė literatūros klasikai ir toliau diegė mokyklose. Nenuostabu, P. Cvirka nuo jaunystės „ruošė dirvą“ sovietinei okupacijai, o dauguma jo kūrinių pasitarnavo tam ir vėliau. Tačiau jei sovietinę valdžią, šiuo atveju galima suprasti, nesuvokiama yra tai, kodėl nepriklausomybę atkovojusioje ir jau trečią dešimtmetį savo laisvą valstybę kuriančioje Lietuvoje šis paminklas tebestovi?

Paskelbę nepriklausomybę greitai ištrūkome iš nelaisvės būklės ir įgavome beribę laisvę spręsti apie savo pasirinkimus, palikdami, kaip „ne tokį svarbų“, tikslų apsibrėžimą savo santykio su sovietmečiu, jo simboliais ar netgi praeitį aktyviai formavusiais veikėjais, nepaisant to, kad jų kaltė niekur nedingo. Toks nenoras įtvirtinti atitinkamą santykį su praeitimi geriausiai atsispindi vis dar itin populiariame politikų raginime „nesiskaldyti“ net kai kalbame apie esminius tautai ir valstybei istorinio teisingumo klausimus.

Totalitarinės ideologijos pėdsakai viešosiose erdvėse pristabdė ir jau seniai turėjusią įvykti metamorfozę iš sovietinės respublikos sostinės į nepriklausomos ir europinės Lietuvos sostinę. Ir būtent todėl atėjo metas braukti brūkšnį ir pasakyti, kad Petro Cvirkos paminklas yra ne kas kita, kaip ideologinis sovietų sąjungos simbolis ir jam laisvame Vilniuje ne vieta, o kas turėtų iškilti vietoj jo, turi spręsti patys vilniečiai.

Šaltinis: tsajunga.lt

Keli susiję:

Lietuvoje tęsiama kovo dėl viešųjų erdvių desovietizacijos, siaurinant Rusijos kultūrinio veikimo erdvę   

Ukrainos gynėjas kviečia kuo skubiau pakeisti Salomėjos Nėries mokyklos pavadinimą   

Ar kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę laisvai rinkti ir nevaržomai siųsti ginkluotę į trečiąsias šalis?

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
 
Komentarai

 
89. senoliai sakydavo:
(2019-01-28 11:47:11)
(86.38.4.240) Parašė:

trenktas šuo ir ant paminklo skalija.



88. Manau
(2019-01-27 23:42:17)
(78.56.119.232) Parašė:

Kad tuos keturis, tarp jų viena pasimetusi moterikė reikia grūsti į Grüto parką, kaip paskutinius postsovietinio mentaliteto saugotojus, kurie žmones, menininkus, rašytojus skirsto pagal politines jų pažiūras, ar tai būtų talentas, genijus, šeip darbštus žmogus jiems nesvarbu. Tikri Lenino anūkai... Ura tovarišči!



87. Vytas
(2019-01-27 20:31:46)
(46.249.171.45) Parašė:

Įdomu, kurioje pasaulio dalyje K.Šeraitė rado "laisvą" Vilnių? Štai Lenkai sako - "Vilno naše", Briuselio doktrinos viršesnės už Lietuvos Konstituciją. Ir tai galima vadinti laisve?



86. cha
(2019-01-27 19:02:45)
(77.90.124.209) Parašė:

cvirka nugriausim,o i jo vieta muset liandzberga statysim,kuris skelbiasi esas D.Kunigaikscio Gedimino anukas ...cvirka nors kazka sukure,o liandzberga,tik,, analizavo,, Ciurlioni...



85. V. Ladas 84 šuldu 82
(2019-01-27 16:35:22)
(188.69.197.58) Parašė:

Kažkaip nesupratau, kurioje vietoje tos kraujo upės liejasi, ir kas lieja?



84. suldu 82
(2019-01-27 15:52:23)
(90.143.77.247) Parašė:

ka Jus bandote tuo pateisinti ? kraujo upes kaip priemone atkurti valstybe ? Tikslas negali pateisinti tokiu priemoniu .



83. Edis
(2019-01-27 15:33:09)
(78.62.185.248) Parašė:

Rusija tikslą turi tai Ruskij mir, tai stačiatikybė , tradicinės šeimos vertybės , tai ir galingos valstybės sukūrimas. Nes Žmonijos istorija rodo kad tik galingos valstybės gali išsaugoti NEPRIKLAUSOMUMĄ. O ką Lietuva ? Lietuva neturi jokios vizijos . Oi čia aš pamelavau , Lietuvai per parsidavusį elitą brukama liberąstinė vizija , tai BELYTĖ VISUOMENĖ. Kadangi šios vizjos visuomenė nepriima , tai ji neiškeliama kaip Lietuvos vystymosi gairė , o be jokių deklaruojamų vizijų kryptingai stumiama Lietuvoje .



82. Edis
(2019-01-27 15:27:01)
(78.62.185.248) Parašė:

Aš manau Lietuvai reikėtų Suomijos politikos. Kai reikia kariavo , kai reikia bendradarbiauja su Rusija. Tačiau tai politikai reikia turėti laisvus politikus o ne išverstaskūrius kolaborantus kurie dėl to kad neprikaišiotų jiems uolios kolaborantų praeitie dabar tapo aršiausiais rusofobais.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras