Č. Juršėnas: „Medžiagos, kurias prašote paskelbti, dingusios“

Į ekspertai.eu kreipėsi buvęs Vilniaus meras A. Zuokas, kuris nurodė, kad ši, žemiau skelbiama Z. Vaišvilos informacija neatitinka tikrovės.

„Jūsų portale rugsėjo 17 d. paskelbtame straipsnyje „Č. Juršėnas: „Medžiagos, kurias prašote paskelbti, dingusios“ informacija visiškai neatitinka tikrovės. Niekada gyvenime nesu sakęs, kad, cituoju „Artūras Zuokas viešai paskelbė, kad padarysiąs viską, kad signatarų pavardės būtų pašalitos iš istorijos vadovėlių“. Prašyčiau pakoreguoti šią klaidingą informaciją“, - sakoma A. Zuoko laiške.

Konservatorių profesorius Vytautas Landsbergis.

2018 m. rugsėjo 17 d. įvyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime „Kas tie politikai, kurie ragino apšmeižti a.a. kardinolą Vincentą Sladkevičių ir neleidžia tai pakeisti?“.

Apie tai buvo skelbta publikacijoje „T. B. Burauskaitė Seimo valdybai patvirtino, kad kardinolas V. Sladkevičius su KGB nebedradarbiavo“.  

Po spaudos konferencijos Z. Vaišvilos išplatintame pranešime visuomenei buvo primintos dar vienos konservatorių patriarcho, profesoriaus Vytauto Landsbergio išdaigos.

„2003 m. pradžioje signatarų klubui dar vadovavo prezidentas Zigmas Vaišvila, kanclere buvo Birutė Valionytė, kitais valdybos nariais – Stasys Kašauskas, Virgilijus Kačinskas, Egidijus Klumbys, Romualdas Rudzys ir a.a. Gediminas Ilgūnas. 2003 m. pradžioje įvyko kai kas svarbaus.

Visų pirma, Vilniaus meras Artūras Zuokas viešai paskelbė, kad padarysias viską, kad signatarų pavardės būtų pašalintos iš istorijos vadovėlių. R. Rudzys klubo valdyboje pasakė, kad turime sureaguoti.

Antra aplinkybė.

2003 m. sausio 13-osios išvakarėse Lietuvos radijas kalbino signatarus Kazimirą Danutę Prunskienę ir Audrių Butkevičių. Baigdamas 2003 m. sausio 13-osios iškilmingą Seimo posėdį signataras Kazys Saja, naudojant tarybinę terminologiją, savo kalba „davė ryžtingą atkirtį“ Vytauto Landsbergio skriaudėjams. Po šios, mano manymu, labai neskanios K. Sajos kalbos Seimo Kovo 11-osios salėje buvo mirtina ir labai nejauki tyla. Posėdis baigėsi, išsiskirstėme tylomis.

Signatarų klubo valdyba penkis vakarus svarstė ir vieningai nutarė bei viešai paskelbė kreipimąsi į kolegas signatarus. Kad kalbėdami viešai pirmiau pagalvotų, o po to kalbėtų. Signataro statusas – tai ne tik teisės, bet, visų pirma, ir atsakomybė. Kreipėmės ir į Seimo valdybą, kviesdami paskelbti Aukščiausiosios Tarybos laikinųjų komisijų dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių ir dėl Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių (1991 m. sausio 13 d. įvykių) tyrimų medžiagas. Teskaito visi šių tyrimų nustatytus faktus ir tesprendžia, kuris signataras teisesnis. Manėme, kad valstybė dėl to nesugrius. Ir kai kas paaiškėjo.

Po kelių savaičių Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas signataras Česlovas Juršėnas sustabdė mane: „Zigmai, blogai.“ Klausiu, kas nutiko? Č. Juršėnas: „Medžiagos, kurias prašote paskelbti, dingusios“.

2003 m. kovo 10 d. vyko signatarų klubo ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas. Prieš susirinkimą klubo nariais tapo ir bene visi „landsbergininkai“, kurie iki tol dievagojosi niekada nestosią į jų taip vaidintą „raudonųjų klubą“. Į klubo susirinkimą atėjo kaip niekad daug narių – ir „kairė“, ir „dešinė“, ir kiti. Susirinkimas truko pusvalandį. Diskusijų nebuvo, tik beveik vieningai pakeista klubo valdyba, prezidentu išrinktas signataras Romas Gudaitis.

Apkaltinti buvome klubo lėšų iššvaistymu. Mat už surinktas lėšas klubas buvo nupirkęs Jokūbavo vidurinėje mokykloje buvusį a.a. direktoriaus butuką ir perdavęs jį mokykloje veikiančiam Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio muziejui prasiplėsti. A. Stulginskis Jokūbave gyveno nuo 1927 m. iki 1941 m. Mūsų, tokių nenaudėlių, sudarytą sutartį su Jokūbavo mokykla nauja klubo valdyba nutraukė.

Tačiau pats įdomumas prasidėjo iškart po susirinkimo Seimo restorane. Tada dar buvo ten galima išgerti ne tik kavos, bet ir alaus. Priėjo prie manęs vienas rimtas landsbergininkas ir tarė: „Ar žinai, kodėl tave nuėmėme?“ Atsakiau, kad žinau, o detalės nedomina. Nustebino pašnekovo atvirumas: „Tai žinok! Visa medžiaga yra pas mus. Išvežta Landsbergio nurodymu, ir niekas jos negaus!“. Ką gi, supratau. Tik, ar ne laikas, mielieji, ją grąžinti!? Tautai. Kad nebūtų toliau spekuliuojama versijomis, naudingomis, visų pirma, kolaborantams. Ir Rusijai, be kita ko. Esu viešai pasakęs, kad liudydamas prokuratūrai ir pavardes, ir kitas aplinkybes patvirtinsiu. Vis dar laukiu šaukimo į prokuratūrą“, - sakoma Z. Vaišvilos pranešime.