Betikslė Rusija

Kremlius ir jo kultivuota propagandos sistema, įskaitant švietimą, gana ilgai naudojo „Trečiosios imperijos“ mitą.

Komunizmo utopija pateisindavo plačiųjų masių skurdą (gerovė ateis vėliau) ir dešimčių milijonų beprasmę mirtį tironijos nasruose (kryptis teisinga, o aukotis mokame), bet ją reikėjo pakeisti nauju kvaišalu.

Tada raudonieji žyniai ištraukė iš viduramžių sandėliuko legendą apie trečiąją imperiją. Buvo Roma, buvo Bizantija, o nuo šiol bus Maskva. Amžiams. Ilgabarzdis Kremliaus šamanas A. Duginas antai pasakė: „dėl tokios Rusijos norisi ir gyventi, ir mirti, ir žudyti“.

Būtų gražu, jei ne maža aplinkybė, kad Rusija pati eina mirti. Ir ne visi aplinkoje nori, kad tokio kirpimo rusai pasimėgaudami juos žudytų. Jau 1999 – aisiais Lietuvos draugas Sergejus Kovaliovas pasakė Maskvoje itin raiškiai: „jeigu Rusija stums Čečėniją į bedugnę, čečėnai nusitemps ten Rusiją.“
Rusijos platybėse – daug pajungtų tautų. Ne visas jų žavi rusofašizmas bei pūstas „Rusų pasaulio“ burbulas. Kurie ligi šiol nesurusėjo, tie nori gyventi savaip, turėti savo žemę, ir šis procesas stiprėja. Kažin ar Čečėnijoje dar yra rusų ne kareivių?

Juos išnaikino, išvarė įsiveržusi tų pačių rusų kariuomenė. Kiti neva kažką gina, tai okupacinės pajėgos, po to kai sulaužė 1997 – ųjų Taikos sutartį. Tuvoje, kurią Stalinas užgrobė ir aneksavo 1944 metais, buvo privažiavę šeimininkaujančių draugų rusų, o dabar jų nebėra, valdo ir tvarkosi tuviečiai. Jei kas, ims ir pasikvies karalium savo tautietį S. Šoigu, Rusijos gynybos ministrą.

Šurmuliuoja Tatarstanas ir Baškirija, o milijonas vairuotojų, streikuojančių Rusijos ilgosiose distancijose, vienijasi ne tautybės, bet internacionalinio solidarumo pagrindu, priešindamiesi Maskvos ilgarankiams. Tolimųjų Rytų ginkluoti patriotai, neseniai „Centro“ tartum sutriuškinti, vėl kyla; jaunimas žavisi savo partizanų legendomis ir dainomis. Iš Donbaso ginkluotė plūsta pagal poreikius. Rusijos įstatymai – į sandėliuką.

Jie neaktualūs. Teisinė erdvė dezintegruojasi, valstybė lieka be pamato. Iš kito baro, iš kovų dėl kultūros: Kazachstanas ir Kirgizija ką tik nutarė įsivesti lotynų abėcėlę, atsisako carų ir stalinų kirilicos… (Lietuva apsigynė jau Muravjovų ir knygnešių gadynėje, bemaž prieš du šimtus metų).

Dekolonizacija Vidurinėje Azijoje kiek užtruko, bet štai ir ten skaudžiai žengia pirmyn. Didesnio smūgio imperatoriaus sapnams apie „Rusų pasaulį“ negalėtum sugalvoti.

Tadžikistane, beje, galvoja apie kitą variantą – senovėje naudotus arabų – persų rašmenis. Ir Socha – šalis kaip trečdalis Europos, buvusi Jakutija – nebemano, kad jos garsieji deimantai priklauso Kremliui.

Mainos rūbai margo sviesto, ir nemanykim, kad niekas nieko nemato. „Silpnas kelias, tvirtas griūva“, matė jau Maironis. Rusijos vadams derėtų susiprotėti, liautis grasinus likusiam pasauliui, branginti taiką ir darbą. Tai kur kas vertesnis tikslas, nei Piterio chuliganų muštynės. „Smok pirmas!” – ir kas iš to? Nulis prasmės. Aišku, jeigu durdomas iš nevilties pradės pulti, teks atlaikyti. Ir natiškai, ir partizaniškai.

Surūdijęs lėktuvnešis su baisiais dūmais neįplauks į Nemuną, tačiau pasirenkim ginti brastas.