Bangladešo neturtingieji parduoda savo organus, kad grąžintų skolas

Kalai, kaip ir daugelis kitų kaimų Bangladeše, iš pirmo žvilgsnio primena kaimišką idilę. Tačiau keli šio kaimo gyventojai ryžosi parduoti savo organus, kad galėtų grąžinti mikrokreditus, kurie turėjo padėti jiems išbristi iš skurdo. Žurnalistė Sophie Cousins praneša apie vieną iš nerimą keliančių mikrofinansų revoliucijos pasekmių.

Žali ryžių laukai juosia dulkėtą siaurą kelią, vedantį į šiaurę nuo Dakos, į gilumą Kalai parajonio, esančio Bangladešo Jotpurhato rajone, į kaimą, kurį nuo Dakos skiria šešių valandų kelias. Vaikai žaidžia nuogi – liauni lyg atplaišos bambuko, kuriuo paremtos palaikės jų gyvenamos trobelės, ir, pamatę atvykėlius, slepiasi už jų.

Šie vaikai auga sunkiomis sąlygomis, kaip ir milijonai kitų Bangladešo kaimo vietovėse. Daugybė gyventojų, mėgindami sumažinti skurdą, ima iš skolintojų mikrokreditus ir atsiduria sunkioje padėtyje, kai nebegali tos skolos grąžinti.

Kad įstengtų tai padaryti, kai kurie net ryžosi parduoti savo organus, suvokdami tai kaip paskutinę galimybę ištrūkti iš užburto skurdo rato.

Mintis parduoti organus nėra nauja, ir visoje Pietų Azijoje skurdžiai gyvenantieji taip daro jau seniai. Tačiau mažiau žinoma, kad vis daugiau žmonių įsitraukia į šią prekybą, nes jaučia spaudimą grąžinti teikėjams mikrokreditus.

Iš pradžių šių skolintojų pradėto verslo tikslas buvo padėti įveikti skurdą žmonėms, kuriems bankai paprastai neteikia kreditų, kad jie galėtų pradėti verslą, o moterims atsivertų daugiau galimybių.

Inksto pardavimas

Ant 33-ejų Mohammado Akhtaro Alamo pilvo – po inksto atidavimo operacijos likęs 15 colių ilgio randas. Po tos operacijos, kuri Bangladeše laikoma neteisėta, jei organas atiduodamas ne sutuoktiniui arba šeimos nariui, ir netinkamos pooperacinės slaugos vyras liko iš dalies paralyžiuotas: regi tik viena akimi ir negali kelti nieko sunkaus.

Kad užsidirbtų pinigų, jis turi kaime nedidelę krautuvėlę, kurioje parduoda ryžius, miltus ir vieną kitą saldumyną.

Sabiras Mustafa, „BBC Bengali“ redaktorius

Mikrokreditavimas tapo Bangladešui keistai kurioziška dilema. Tai viena sėkmingiausių socialinės plėtros priemonių, tačiau labai prieštaringai vertinama.

Jos šalininkai nurodo, kad šalia tokių didelių žaidėjų kaip „Grameen Bank“, BRAC ir ASA visame Bangladeše į mikrofinansų veiklą yra įsitraukusios dar beveik 700 mažesnių nevyriausybinių organizacijų. Visos drauge jos teikia paslaugas daugiau kaip 30 milijonų kaimo gyventojų, daugiausia moterų. Šiose organizacijose dirba daugiau nei 100 000 žmonių. Bangladešo reguliavimo institucijos „Micro Credit Authority“ duomenimis, mikrofinansai sudaro 3 % šalies BVP.

Teoriškai šios paskolos turėtų suteikti kaimo vietovėse gyvenančioms šeimoms šiek tiek pradinio kapitalo, kad jos galėtų steigti ir išlaikyti mažas įmones. Tokiu būdu jiems duodama pinigų, kurie prisidėtų prie žemės ūkio ekonomikos skatinimo. Tačiau kritikai sako, kad iš tikrųjų nedidelės paskolų sumos ne visada panaudojamos investuoti į pajamas generuojančią veiklą. Jos dažnai būna per mažos, kad sukurtų rimtą kapitalo bazę, ir gali priversti paskolos gavėjus pakliūti į skolinimosi ratą. Kai tik grąžina vieną paskolą, jie skolinasi dar ir vėliau dažnai skolinasi iš antro arba trečio skolintojo, kad grąžintų ankstesnes skolas.

Yra nemažai žmonių, kurie skolinasi ilgiau nei dešimtmetį, neįstengdami ištrūkti iš to rato. Daug kas mano, kad paskolų gavėjai dažnai užgauliojami ir gėdinami. Neretai galima išgirsti pasakojimus apie namų ūkius, parduodančius savo turtą, kad galėtų tęsti mokėjimus. Tačiau skolintojai neigia, kad daro spaudimą paskolų gavėjams.

Prieš kelerius metus M. A. Alamui nepakako pajamų, gaunamų iš autofurgono vairavimo, kad sumokėtų savaitines skolų grąžinimo įmokas kartais net aštuonioms skirtingoms nevyriausybinėms organizacijoms (NVO), teikiančioms mikrokreditus.

„Kartą vienas vyras važiavo mano autofurgonu ir paklausė, kodėl aš tuo užsiimu“, – prisimena jis.

„Pasakiau jam, kad esu labai neturtingas ir įsiskolinęs septynioms ar aštuonioms NVO. Buvau skolingas apie 100 000 takų (1 442 USD) ir šių pinigų negalėjau grąžinti toms NVO. Kad grąžinčiau pinigus, bandžiau parduoti baldus ir virtuvės reikmenis.“

M. A. Alamas pakliuvo į paskolų pinkles: iš pradžių pasiėmęs paskolą iš vienos NVO, nesugebėdamas jos grąžinti skolinosi iš kitų.

Jo keleivis pasirodė besąs tarpininkas tarp organų pardavėjų ir gavėjų ir įtikino jį parduoti inkstą, žadėdamas sumokėti 400 000 takų (6 360 USD).

Po septyniolikos dienų M. A. Alamas grįžo iš privačios ligoninės Dakoje, kaip jis pats sako, vos gyvas ir tiktai su nedidele dalimi žadėtųjų pinigų.

„Sutikau parduoti savo inkstą, nes nesugebėjau grąžinti pinigų toms NVO. Būdami neturtingi ir bejėgiai, esame priversti tai daryti. Gailiuosi žengęs šį žingsnį“, – tęsė jis.

Mohammadas Moqarramas Hossenas – dar viena auka iš Kalai.

„Nusprendžiau grąžinti pinigus, kuriuos buvau pasiskolinęs iš NVO“, – sako jis, rodydamas randą, likusį po Indijoje atliktos inksto atidavimo operacijos.

„Gydytojas sakė, kad nėra jokios rizikos, tačiau dabar nebegaliu dirbti jokio sunkaus darbo. Paprasčiausiai negaliu dirbti.“

Kiek paskolų?

Milijonai sutiko mikrokreditavimą kaip išgelbėjimą, kurio tikslas – pralaužti skurdo ratą, skatinant pajamas generuojančią veiklą, kai suteikiamos paskolos be nekilnojamojo turto įkeitimo.

Bandydami palengvinti skurdo naštą, milijonai Bangladešo kaimo vietovių gyventojų ima mikrokreditų paskolas

Tačiau skolų grąžinimo sistema nėra tinkamai prižiūrima ir neįvertinamas akivaizdus mikrofinansų institucijų nesugebėjimas nustatyti, ar paskolos gavėjai yra įsiskolinę ir kitoms institucijoms.

Taip sukuriamas užburtas ratas, kai paskolos gavėjai skolinasi iš kitų NVO, kad grąžintų jau turimas skolas. Daugelis žmonių nebeįstengia susitvarkyti ir kai kurie yra priversti imtis kraštutinių priemonių – tokių kaip savo organų pardavimas.

Prekyba organais Bangladeše

Inkstų transplantacijos Bangladeše pradėtos 1982 m., ir manoma, kad prekybos organais verslas sukurtas netrukus po to.

1999 m. Bangladešo parlamentas priėmė Organų transplantacijos įstatymą, uždraudusį prekybą kūno dalimis ir organų pardavėjų reklamą.

Pagal šį įstatymą teisėtomis laikomos tik organų transplantacijos operacijos tarp giminaičių ir vyro bei žmonos. Tačiau juodojoje rinkoje ir toliau klesti brokeriai, kurie suranda pardavėjų ir recipientų.

Manoma, kad operacijos atliekamos Bangladeše privačiose ligoninėse, kur gydytojai apsimeta to nematą, arba tokiose šalyse, kaip Indija ar Singapūras, kur sveikatos priežiūra yra geresnė. Brokeriai suorganizuoja padirbtus pasus ir suklastotus dokumentus, kuriuose nurodoma, kad donoras ir recipientas yra giminės. Daugelyje ligoninių neatliekami DNR tyrimai.

Nors inkstų paklausa labai didelė, dabar susikūrė ir kepenų bei ragenos poreikio rinka. Ekspertų nuomone, vidutinė inksto kaina juodojoje rinkoje yra 1 500 JAV dolerių, o kepenų dalis kainuoja 4 000 JAV dolerių.

Profesorius Moniras Moniruzzamanas iš Mičigano valstybinio universiteto Antropologijos katedros 12 metų tyrinėja Bangladeše vykstančią prekybą organais ir teigia, kad kai kuriems žmonėms nelieka jokio kito pasirinkimo, kaip parduoti kūno dalį.

„Daugelio žmonių skolos nevyriausybinėms organizacijoms tapo nebekontroliuojamos. Negalėdami jų grąžinti, žmonės renkasi vienintelį kelią iš susidariusios padėties – parduoda savo inkstą“, – sako jis.

Profesoriaus atlikti organų prekybos Bangladeše tyrimai rodo, kad iš jo apklaustų 33 inkstų pardavėjų keli pardavė savo organus dėl spaudimo grąžinti paskolas.

Jis teigia, kad NVO pareigūnai iš Grameen banko ir BRAC bei kitų panašių organizacijų daro žmonėms spaudimą grąžinti skolas, sėdėdami visą dieną prie neįstengiančiųjų išsimokėti namų, žodžiu persekiodami ir grasindami paduoti pareiškimą policijai.

„Vienas inksto pardavėjas minėjo, kad apie metus buvo pabėgęs iš savo kaimo, nes nebegalėjo pakęsti NVO pareigūnų spaudimo“, – tęsia profesorius M. Moniruzzamanas.

„Socialinis ir ekonominis NVO pareigūnų spaudimas buvo nepakenčiamas, taigi jis nusprendė parduoti savo inkstą, kad galėtų grąžinti paskolą.“

Grameen bankas neigia, kad taiko žodinį persekiojimą ar kitas spaudimo priemones. Jis nurodo, kad niekada dėl negrąžinamos paskolos neiškėlė ieškinio paskolos gavėjui.

„Mūsų požiūris to nereikalauja“, – BBC žurnalistei teigė laikinai einantis šio banko generalinio direktoriaus pareigas Mohammedas Shahjahanas. Jis sako, kad Grameen nedaro spaudimo, nes šis bankas netaiko jokių nuobaudų dėl skolų negrąžinimo ir paskolų gavėjai turi teisę bet kuriuo metu atidėti grąžinimą.

„Dauguma paskolų gavėjų turi savo sąskaitose santaupų, siekiančių 75 % paskolos sumos ar net ir daugiau. Taigi jų situacija, kalbant apie įmokų mokėjimą, nėra sunki“, – teigia jis.

Mohammadas Arifulas Hoqas, analitikas iš BRAC, vienos didžiausių pasaulyje plėtros organizacijų, taip pat tvirtino, kad skolų grąžinimas jų klientams „nėra labai didelė problema“, – jie taiko 27 % palūkanų normą. Maksimali Grameen banko palūkanų norma yra 20 %.

BRAC neigia, kad daro spaudimą paskolų gavėjams arba kad yra koks nors ryšys tarp mikrokreditų ir prekybos organais.

„Mūsų darbe taip neatsitinka, nes savo paskolų gavėjams nesukeliame jokios papildomos įtampos“, – sakė M. A. Hoqas.

Mikrofinansų sektoriuje palūkanos skaičiuojamos linijiniu kredito grąžinimo metodu, t. y. mažėjant grąžinamos paskolos likučiui, palūkanos skaičiuojamos nuo paskolos likučio.

Paskolų grąžinimo politika

• Nors įvairių skolintojų nustatomos paskolų grąžinimo sąlygos skiriasi, griežta skolos grąžinimo sistema yra bendra.

• Jeigu BRAC paskolos gavėjas 15 dienų pradelsia mokėjimą, finansų konsultantas sprendžia, ar finansinių įsipareigojimų nevykdymas yra sąmoningas. Jeigu nustatoma, kad vėlavimas yra sąmoningas, pakartotinai prašoma atlikti mokėjimą.

• Jeigu ši priemonė nepadeda, vadovybė kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar pateikti ieškinį teismui. Duomenų, kiek tokių ieškinių pateikiama, nėra.

• Jeigu nustatoma, kad finansinių įsipareigojimų nevykdymas nėra sąmoningas, paskolos gavėjas gali tikėtis, kad paskolos grąžinimo terminas bus atidėtas, o stichinių nelaimių atveju ji bus ir nurašyta.

• „Grameen“ bankas panašiais atvejais taip pat stengiasi atidėti paskolos grąžinimo terminą, tačiau daugelis kitų mikrokreditų skolintojų to nedaro.

• „Grameen“ banko atstovai teigia, kad tuo atveju, jei paskolą grąžinti vėluojama, ji konvertuojama į „lanksčiąją paskolą“, kurios 50 % nurašoma paskutinę mėnesio dieną.

M. A. Hoqas pripažįsta, kad iš jų 4,3 milijono paskolų gavėjų trečdalis turi pasiėmę paskolas keliose institucijose: „Yra žmonių, imančių paskolas iš trijų skirtingų organizacijų. Mikrofinansų institucijų persidengimas Bangladeše siekia 30 %.“

Tačiau jis teigia, kad nėra sisteminio būdo patikrinti, ar paskolų gavėjai yra pasiskolinę ir kitose institucijose, taigi skolintojai negali nustatyti paskolos gavėjo rizikingumo ar jo įsiskolinimo lygio. BRAC atstovas sako, kad vienas iš būdų, kurį jie naudoja, yra pasibelsti į skolininko kaimynų duris ir pasiteirauti apie jų draugo ekonominę situaciją. Kaip teigia Grameen bankas, jie taip pat tam tikrais būdais tikrina, ar paskolų gavėjai yra įsiskolinę ir kitoms institucijoms.

Tačiau analitikai tvirtina, kad tokius patikrinimus atlikti praktiškai yra labai sunku ir bankai anaiptol ne visuomet gali tiksliai įvertinti paskolos gavėjo kredito istoriją.

Pašalinta dalis kepenų

Mohammadas Akhtaras Alamas pakliuvo į paskolų pinkles

Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, paskolų grąžinimo sistema ir nestabilios pajamos, kurias gauna Bangladešo kaimo vietovių gyventojai, gali sukelti problemų.

Japonijos besivystančių ekonomikų instituto atliktas tyrimas rodo, kad dalis namų ūkių imasi rizikingų priemonių, pavyzdžiui, parduoda savo turtą ir skolinasi iš lupikautojų tam, kad jų kredito istorija liktų švari ir jie galėtų ateityje gauti mikrokreditą.

Viena institucija, skolinanti pinigus mikrokreditų įstaigoms Bangladeše, 2006–2007 metais atliko studijas ir nustatė, kad tik 7 % mikropaskolų gavėjų sugebėjo įveikti skurdo ribą.

Nepaisant to, šių metų pradžioje Pasaulio banko atliktoje studijoje teigiama, kad skolinimosi privalumai nusveria susikaupusią skolą. Taip pat ir Microcredit Summit Campaign mano, kad nuo 1990 iki 2008 metų mikrokreditai padėjo 10 milijonų Bangladešo gyventojų įveikti skurdą.

Tačiau kol žmogaus organų poreikis skatina neteisėtos juodosios rinkos plėtrą Bangladeše, neturtingų kaimo bendruomenių nariai ir toliau bus viliojami apgaulingais geresnio gyvenimo pažadais.

24-erių Mohammadas Mehedi Hasanas iš Molamgario kaimo, esančio netoli Kalai, nežinojo, kas yra kepenys, tuo metu kai jį įtikinėjo, kad dalies jų pašalinimas už 700 000 takų (9 690 USD; 6 000 GBP) bus kilnus aktas, išgelbėsiąs vyro iš Singapūro gyvybę.

„Aš taip ir nežinau, kokia dalis mano kepenų buvo pašalinta“, – sako jis, pasakodamas apie tai, kaip buvo nuvežtas į Daką, kad būtų atlikta nelegali operacija privačioje klinikoje.

„Po operacijos išskubėjau namo, o po dviejų dienų gavau žinią, kad pacientas, kuriam persodino kepenis, mirė. Galvojau, kad pašalinus kepenų dalį jausiuosi gerai, tačiau kartais krūtinėje jaučiu skausmą ir šlapinuosi daugiau negu 50–60 kartų per dieną.“

M. M. Hasanas gavo 150 000 takų (2 046 USD; 1 280 GBP) ir sako, kad buvo priverstas parduoti savo šeimos namą.

Profesoriaus M. Moniruzzamano nuomone, prekybos organais pasekmės yra labai sunkios.

„Neapsaugomi recipientai, nes nežinoma, iš kur organai atgabenami ir kiek jie saugūs, antra vertus, po operacijos pablogėja donorų sveikata. Tai daro didelį poveikį jų sugebėjimui užsidirbti pajamų, nes jie nebegali dirbti tų sunkių fizinių darbų, kaip buvo įpratę.“

Netenka abejoti, kad mikrokreditai milijonams žmonių suteikė galimybę valdyti savo gyvenimą.

Tačiau takoskyrai tarp turtingųjų ir neturtingųjų vis didėjant, ekspertai perspėja, kad labiausiai skurstantieji ryšis dar vienai skolai – kartais griebdamiesi net tokios beviltiškos priemonės, kaip parduoti savo organus.

Minėtieji vyrai iš Kalai gailisi, kad daug ko nežinojo.

Vertė Vaiva Bagdonienė

Šaltinis: BBC