Balio Latėno garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“. Impresija

Režisieriaus ir idėjos autoriaus Balio Latėno garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“ į mano gyvenimą pasibeldė pačiu laiku, t. y. netikėtai: šiltą pavasario dieną, 14 val., kai už lango kažkur švietė saulė, o keliolikai žiūrovų (labiau – klausytojų) teko išgyventi kažką įdomaus. Tai vyko 2015 m. gegužės 9-ąją Vilniaus mažajame teatre.

Nesinori „spoilinti“, tačiau kadangi kiekvienas viską patiria savaip, paminėsiu tik esminius momentus, kuriuos prisimenu (deja, nekonspektavau jų spektaklio metu, o reikėjo).

Beveik tamsa, žiūrovai uždaromi beveik nepermatoma tamsiai pilka širma, virš kurios – erdvė. Galima filosofuoti apie Platono olą, majos skraistę, tai, kad viskas yra mūsų sąmonės produktas, emigraciją, tai, kad esi išstumtas iš išorinio pasaulio, kurio vyksmuose nebedalyvauji, ir dar daugybę (ne)protingų dalykų. Kažkas kosčioja, kažkas klausia, ar kilsim į kosmosą, kažkam, kaip visada, vibruoja mobilusis, ir viskas šiek tiek panašu į Johno Cage‘o keturios-dvimdvi, kol...

...ateina sirenos (tos, iš graikų mitų). Iš pradžių jos pasirodo kaip įkyrokos biuro darbuotojos, siūlančios klientams mobiliojo ryšio „Voras“ paslaugas, vėliau viskas virsta vientisu garsų junginiu, kurio nesinori skaidyti ir dekonstruoti. Nes tai ne recenzija, o impresija.

Pajutau. O tai turbūt teatre (kas iš tikrųjų vaidino – žiūrovai ar aktorės, ar ir tie, ir anie?) svarbiausia. Kai tartum pamėklės už nugaros slankioja ir kažką vaitoja „dvasios“, kai mintyse netikėtai susiformuoja vaizdinys (Nida, Parnidžio kopa, keliolikos metų senumo prisiminimas), kai išgirsti labai gerai intonuotas lietuvių, suomių (?) dainas, žodžių kratinius prancūziškai, angliškai, lenkiškai ir dar galbūt kažkaip...

Pajutau dar štai ką: iš miesto „kontorinės“ kasdienybės persikeliama į kaimą, kur ir varlės garsiai ryja uodus ir kurkia, ir karvutė mūkia, ir kažkokia boba keikia savo diedą. Kelionėje be bagažo atsiduriama daug kur: lyg gryčioje, lyg ir bažnyčioje, miške, kapinėse, dykroje, lietuje (Lietuvoje?).

Pajutau, kad tai nėra „feikas“, dar vienas bandymas parodyti, kad tai štai koks kietas spektaklis (afiša išties pretenzinga – „pirmasis Lietuvoje garsų spektaklis“), o viskas tikra, kartu šešėliška, tai Menas, tikras, nesuvaidintas, nors vaidintas.

Informacijos apie spektaklį galite rasti čia ir čia.

Būtina paminėti beveik valandą kerėjusių sirenų, kurios po spektaklio maloniai sutiko nusifotografuoti, vardus ir pavardes: Skaistė Anusevičiūtė, Edita Ganusauskaitė, Gintarė Kulikauskytė, Gabrielė Ladygaitė, Danguolė Petrikaitė, Paulina Simutytė, Jovita Skardžiūtė, Jovita Vaicekauskaitė, Rūta Žibaitytė.

Ačiū Baliui Latėnui ir aktorėms bei kitiems, kurie prisidėjo prie spektaklio kūrimo (taip pat ir mandagiai 13 val. ir kažkiek minučių „labas vakaras“ pasakiusiam teatro durininkui)! Jų dėka vėl atrandu teatrą, kurį buvau „pametęs“.

Šaltinis: radikaliai.lt