Apie realias ir tariamas grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui

„Blaiviai mąstantiems tautiečiams sunku suvokti, kodėl blogi santykiai su kaimynais geriau, negu geri, nesvarbu, koks tas kaimynas bebūtų? Juk Lietuvai geresni santykiai, visomis prasmėmis, būtų tik į naudą. Apsidairykite aplinkui ir pasistenkite suprasti, jei Lietuvos santykiai su kaimynais nuolat yra įtempti, kas dėl to kaltas – Lietuvos valdžia ar kaimynai blogi?.. Visur vaidenasi priešai, esą puola iš Rytų, netrukus gal net ir iš Vakarų ims pulti?.. Seniai laikas politikieriams ištraukti galvą iš propagandinio mėšlo, pradėti blaiviai mąstyti. Niekas dabar Lietuvos nepuls, ji bevertė globaliame pasaulyje. O Lietuvos politiniam „elitui“ patarčiau neieškoti aplinkui priešų, didžiausia grėsmė valstybei šiandien esate jūs patys.

... LANDSGRYBIŲ totaliai užvaldyta Lietuva dorų piliečių negali nuteikti optimistiškai. Ar susirinkusieji į daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus galėjo bent pagalvoti, įsivaizduoti, jog netrukus viskas ims ir šitaip pasisuks?!.. Nėra nei laisvės šiandieninėje Lietuvoje, nei tikros demokratijos, nei teisingumo, nei žmogaus teisių, nieko nebeliko!.. Šviesios atminties signataras Romualdas Ozolas labai teisingai pastebėjo: „Kai kas nors kalba apie Lietuvos Nepriklausomybę, man net nepatogu klausytis. Kur jūs ją matote?“.

... Šiemet dar labiau išryškėjo, kas yra kas Lietuvoje. Valdantiesiems mažai terūpi Lietuvos problemos, jie turi rimtesnių reikalų. Daroma viskas, kad Lietuva taptų NATO poligonu. Betgi šita valdžia nenukrito iš dangaus. Mieli tautiečiai, už kokius „profesionalus“ pernai balsavote, tokius ir turite. Dabartiniai valdžiažmogiai tikrai negali išspręsti rimtų Lietuvos problemų, jie patys yra opiausia problema!..

O ko gi daugiau galima buvo tikėtis, juk „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis atvirai prisipažino, esą labiausiai jam imponuojanti moteris Lietuvos istorijoje yra... prezidentė Dalia Grybauskaitė?! Jo manymu, D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpis išliks „šviesiu pavyzdžiu“?!.. Ką čia bepridėsi. Prisigrybavot jūs ten, Lietuvoje, sočiai“, -- išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ Lietuvoje atkurtos nepriklausomybės 27-ųjų metinių proga teigė JAV gyvenantis disidentas Valdas ANELAUSKAS.

 Bene absurdiškiausia tai, jog destruktyvaus tandemo – konservatorių patriarcho, „Dėdulės“ Vytauto Landsbergio ir prezidentės Dalios Grybauskaitės rusofobiška retorika – kai dėl visų bėdų Baltijos šalyse, Europoje ir visame pasaulyje kaltinama „teroristinė“ valstybė Rusija, Kremlius, Putinas, jau tapo „savaime suprantamu“ dalyku Lietuvoje, oficiozinės vidaus ir užsienio politikos „etalonu“! Senelio „pamokomis“ ir įdirbiu pasinaudojęs, konservatorių lyderiu tapęs anūkas Gabrielius Landsbergis, be abejo, ir toliau puoselės landsbergizmo tradicijas...

Iracionaliai psichozei „rusai puola“ besąlygiškai paklūsta armija politikierių, savanaudžių karjeristų ar tiesiog politikos diletantų, „per klaidą“ patekusių prie valdžios lovio. Politinio „elito“ pasisakymai tiražuojami sisteminės žiniasklaidos bei nacionalinio transliuotojo LRT. Propagandinėmis klišėmis grindžiama konfrontacinė politika, palaikoma į vieną dūdą pučiančių „politikos apžvalgininkų“, „ekspertų“, aptarnaujančių LANDSGRYBINĖS VALDŽIOS SISTEMĄ Lietuvoje.

Be atvangos šaukiant „rusai puola“, tarytum šešėlyje lieka JAV/NATO subombarduota Jugoslavija, Afganistanas, Irakas, Libija, Sirija, jankių globalistų vykdoma ekspansyvi politika, „demokratijų eksportai“ bombomis, „spalvotosios revoliucijos“, „arabų pavasariai“, pagimdę teroristinę „Islamo valstybę“, šimtus tūkstančių karo pabėgėlių, plūstančius nelegalių migrantų srautus, tarp kurių įsimaišę radikalūs islamistai rengia teroristinius išpuolius visoje Europoje.

Ne vienerius metus unisonu šaukiant „rusai puola“ Lietuvoje įsigalėjo autokratinės valdžios režimas, vietoj politinio dialogo eskaluojantis karinę konfrontaciją su kaimynystėje esančia galinga branduoline valstybe. Neva siekiant „atgrasyti“ Rusiją mūsų šalis paversta pafrontės zona, kurioje, grubiai pažeidžiant LR Konstituciją, prezidentė D.Grybauskaitė pasisakė už nuolatinį JAV karinio kontingento, svetimos armijos dalinių dislokavimą Lietuvoje. Deja, tokiai „atgrasymo“, gynybos nuo „puolančių rusų“ politikai vienbalsiai pritaria Seimas, Vyriausybė ir netgi specialiosios tarnybos, kurių pagrindinė misija - rūpintis šalies nacionaliniu saugumu?!..

Kita vertus, vykdant agresyvią politiką, tarsi palieka šešėlyje neišaiškintos stambaus masto politinės korupcijos aferos, grubūs žmogaus teisių pažeidimai, ribojama žodžio laisvė, „pateisinama“ cenzūra, atliekamos kratos, paimami kompiuteriai ir netgi be teismo leidimo konfiskuojamas Lietuvoje „draudžiamos“ knygos tiražas! Sunku patikėti, jog tokiais brutaliais metodais esą kovojama su Kremliaus propagandistais?!..

Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, „Rusija yra grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui ir visai Europai. Matome, kaip Rusija elgiasi Kaliningrade, prie mūsų sienos esančiame anklave. Ten ji įtaisė branduolines raketas, kurios gali pasiekti Europos sostines, taigi kalbame ne tik apie Baltijos regioną.

...Niekas nežino, ką darys Vladimiras Putinas, bet akivaizdu, kad jis naudosis erdve, palikta jam, kad mus provokuotų. Jis eis ten, kur mes leisime jam eiti. Mes palaikome Ukrainą humanitarine, karine ir politine pagalba. Man nesvarbu, kokia Ukrainoje vyriausybė, man svarbi šalies ateitis ir jos žmonės.

Rusijos kariškiai dabar yra grėsmė ne tik Sirijai, bet ir Libijai, dabar jie yra šalia Libijos sienos Egipte. Jei Rusija įeis į Libiją, bus dar didesnis pabėgėlių antplūdis į Europą. Tai V. Putino instrumentas, ciniškas ir brutalus, kad destabilizuotų Europos Sąjungos vienybę“, -- aiškiai propagandinio pobūdžio „įžvalgomis“ interviu leidiniui „Foreign Policy“ kovo 25 d. dalijosi mūsų šalies vadovė, dar kartą paaiškinusi, kodėl JAV armija turi būti dislokuota Lietuvos teritorijoje -- idant būtų išvengta galimos Rusijos atakos, t. y. siekiant atgrasyti „teroristinę“ valstybę Rusiją?!..

Pažymint Valstybės Saugumo Departamento atkūrimo „nepriklausomoje“ Lietuvoje 27-ąsias metines (tarnyba darbą pradėjo 1990 m. kovo 26 d.), kovo 23 d. Vilniuje, Pilaitės mikrorajone iškilmingai atidarytas „amžiaus statybomis“ pramintas naujasis VSD pastatų kompleksas, kurio statybos truko daugybę metų nuo tada, kai 2005 m. spalio 28 d. Vyriausybės skirtą 195 mln. litų sąmatą pasirašė tuometinis krašto apsaugos ministras G. Kirkilas. Šiuo metu projektinė komplekso vertė – 80,54 milijonų eurų.

„Valstybės saugumo departamento užduotis yra itin svarbi šiandienai. Jūs esate Lietuvos konstitucinės santvarkos sergėtojai, kurių sėkmingas darbas užtikrina, kad pagrindiniai sprendimai šalyje priklausytų nuo mūsų žmonių, o ne vienų ar kitų interesų grupių“, – žvalgybos bendruomenę pasveikino Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis.

VSD komplekso atidarymo proga šalies vadovė Dalia Grybauskaitė palinkėjo, kad naujieji žvalgybos namai taptų nauja skaidrumo, efektyvumo ir tarnystės valstybei pradžia: „VSD misija – operatyviai išaiškinti, užkardyti ir informuoti visuomenę apie kylančias grėsmes. Ypač tai svarbu nuolat besikeičiančios geopolitinės situacijos ir nesaugios kaimynystės akivaizdoje... Lietuvos žmonės turi būti tikri, kad jie yra vieninteliai savo valstybės šeimininkai. Valstybė saugi yra tik tuomet, kai valdžia tarnauja ne įtakos grupėms, „rosatomams“ ar Kremliaus propagandistams, o žmonėms, kurie nori būti laisvi, nepriklausomi ir girdimi savo valstybėje... Žvalgyba turi sutelkti pajėgas ne tik išorės, bet ir vidaus grėsmėms atremti“, - sveikinimo kalboje akcentavo prezidentė D. Grybauskaitė.

Lietuvos valstybingumo raida besidomintiems tautiečiams vertėtų priminti, jog sovietmečio laikų retoriką be jokių skrupulų naudojančius nūdienos politikierius, prieš keletą metų narpliodamas milijardinę „LEO.LT“ aferą, demaskavo buvęs Seimo narys, Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas ir vadovas, šviesios atminties advokatas Kęstutis ČILINSKAS:

„Visų pirma, reikėtų konstatuoti tai, ko negali pasakyti nei Prezidentė, nei premjeras, kad pagrindinius valstybės bruožus mūsų šalis jau yra praradusi. Lietuvos valstybė tapo stambių korporacijų valios įgyvendintoja, kitaip sakant, mūsų politikai nuolankiai paklūsta stambių korporacijų įgeidžiams… Iš tikrųjų pilietiniam Judėjimui išsilaikyti Lietuvoje yra labai sunku. Mūsų šalyje negali išsilaikyti nepriklausomos profsąjungos, bet gali išsilaikyti tik tokios organizacijos, kurios tarnauja valdžiai… Valdžios atstovai bei politikai deda visas pastangas, kad Lietuvoje nesusikurtų pilietinė visuomenė, kad čia nebūtų savarankiškų, nepaperkamų nevyriausybinių organizacijų. Tas darbas dirbamas labai stipriai, pajungiant visas įmanomas priemones, pinigus, viešąją ir slaptąją nuomones, skleidžiant melą, apkalbas. Kaip buvo daroma sovietiniais laikais, taip ir dabar, absoliučiai jokio skirtumo čia nėra! Šiam tikslui naudojamos saugumo specialios tarnybos, viešos žiniasklaidos priemonės, pinigai, pareigos, papirkinėjimai, kad tik nesusikurtų kažkas oponuojančio veikiančiai oligarchinei sistemai. Kaip kažkada sovietiniais laikais, tiktai su valdžia susijusios organizacijos turi teisę egzistuoti, jos yra dosniai remiamos,“ –  viename iš interviu „Laisvam laikraščiui“ 2010 metais teigė teisininkas K. Čilinskas.

Deja, tokių principingų, idėjiškų, profesionalių žmonių, koks buvo teisininkas K. Čilinskas, puoselėjančių viltis ir matančių prasmę priešintis autokratinės valdžios sistemai, paliko išskaidyta mažuma Lietuvoje. Geriausi protai, ištisos šeimos, kūrybinė inteligentija – šimtai tūkstančių darbščių, energingų žmonių, nesugebėjusių arba nepanorusių prisitaikyti prie korupcinės valdžios žaidimo taisyklių, apleido šalį, išsisklaidė po margąjį pasaulį, papildė emigrantų kolonijas JAV bei Europos šalyse. Lietuvoje likusieji supriešinti piliečiai gali nebent pasvajoti apie „dainuojančią revoliuciją“ - antrąjį Sąjūdį.

Kilniomis idėjomis, dorais ketinimais  grindžiami visuomeniniai sambūriai, pasiaukojantis darbas Lietuvai bei ryžtas priešintis valdžioje esančių partokratų savivalei, savaime suprantama, negali tikėtis LANDSGRYBINĖS valdžios palaikymo. Veikiau atvirkščiai, SISTEMAI oponuojančios piliečių iniciatyvos visais įmanomais būdais yra blokuojamos. Gyvenant teisinio nihilizmo, ideologinės propagandos, netiesos sakymo, prisitaikėliško melo valstybėje, centriniai žiniasklaidos kanalai, laikraščiai, įvairūs žurnalai, gausus būrys etatinių žurnalistų, susirūpinusių asmenine gerove, o ne žurnalistikos misija – ginti visuomenės interesą, pateikti visapusišką, objektyvią informaciją, atlieka paklusnios tarnaitės arba parsiduodančios kekšės vaidmenį. Parsiduodantys  „žurnalistai“, besivaikantys vienadienių sensacijų, gvildenantys valdančiųjų-turtingųjų klanams nepavojingas temas, išmoko laiku prikąsti liežuvį, idant neužrūstintų tų, kurie „užsako muziką“. Kokią sritį bepaimtume, valstybines institucijas, kurių priedermė ginti paprastą žmogų, visur klesti konformizmas, prisitaikėliškumas, pakantumas niekšybėms.

1990 metais atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje žmonėms buvo žadamos esminės permainos, dauguma naiviai tikėjosi tautinio Atgimimo bangos sąlygojamo poslinkio iš konformistinio melo į socialinį teisingumą ir TIESOS sakymą. Ilgai lauktos permainos, lyg dykumoje tolstantis miražas, o to „esminio lūžio“, kaip nėra, taip nėra!..

Užtai yra dosniai finansuojamos valstybinės šventės, fasadinį „patriotiškumą“ ugdančios viešųjų ryšių akcijos, masinė psichozė „rusai puola“, kurstoma „Dėdulės“ V.Landsbergio ir iš jo malonės „Lietuvos Dalia“ tapusios ekskomunistės D.Grybauskaitės, bei sisteminių partijų – socdemų, liberalų, konservatorių, „valstiečių“ - LANDSGRYBINĖS valdančiųjų klikos, postringaujančios apie Rusijos agresyvius ketinimus okupuoti Pabaltijo šalis, praeito šimtmečio sovietinę okupaciją ir genocidą. Akivaizdu, jog tokia isteriška „politika“ vykdoma  sąmoningai, siekiant įbauginti, sukiršinti žmones, užaštrinti santykius su didžiąja Rytų kaimyne, nukreipiant visuomenės dėmesį nuo šio laikmečio geopolitikos iššūkių, politinės korupcijos, nepotizmo, protekcionizmo problemų, dangstant nūdienos „patriotų“ nusikaltimus ir piktus kėslus.

Labai jau ciniška, kai ambicingi garbėtroškos, politiniai karjeristai, nepripažįstantys savo niekšybių bei nusikaltimų Tautai ir valstybei, be jokios sąžinės graužaties drįsta moralizuoti, mokyti demokratijos ir kaltinti kitus. Ideologine prasme, tiek landsbergizmas, tiek stalinizmas, sakyčiau, tai ta pati velnio sėkla!.. Gal todėl šviesios atminties buvęs politkalinys, publicistas Liudas DAMBRAUSKAS po mirties išleistoje knygoje „Išeinančiojo mintys - dienoraščiai“ tiek daug dėmesio skyrė prof. Vytauto Landsbergio personai ir jo pasėtam užkratui – landsbergizmo virusui Lietuvoje.

„Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Vytauto Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Vytautas Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab Vytauto Landsbergio epochai dėti tašką dar per anksti. Ši asmenybė, net ir nebūdama aktyvioje politikoje, vargu ar sugebės nekenkti Lietuvai. Man regis, tartiufiška, klastinga pati jo prigimtis…

Žinoma, kiek Vytautas Landsbergis konkrečiai yra pakenkęs Lietuvai, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandien jo „patriotinė” veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos” KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški” įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką mūsų valstybei ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei.

Ypač Vytautas Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?

Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..

Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per  Kovo  11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnymą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą. Šalia oficialiosios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąja mafija, kuri lyg už įstatymų ribų, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras“, -- taip savo dienoraštyje rašė garbusis disidentas Liudas Dambrauskas.

Jo artimas bendražygis Stasys STUNGURYS savo knygoje „Rūškano laiko godos” apžvelgdamas rūsčią realybę nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, irgi, netrykšta optimizmu:

„Mūsų išgyvenamas laikmetis, ko gero, yra vienas iš skurdžiausių naujosios istorijos tarpsnių, nes jis pakirto patriotizmo šaknis, jis devalvavo dvasines vertybes, kurių nepajėgė sunaikinti okupacija…

Nors ir labai nemalonu, turime konstatuoti skaudų faktą – šiandien esame labiau susiskaldę nei okupacijos metais. Mes nesitikėjome greitai sulaukti laisvos, nepriklausomos Lietuvos, nes KGB buvo gudrus ir žiaurus priešas, nesilaikantis jokios etikos, mes tik siekėme kuo ilgiau išsilaikyti toje nelygioje kovoje ir neleisti užgesti laisvės vilčiai. Tačiau mes tikėjome laisvės idealų nenugalimumu ir tuo, kad tautoje rasis naujų jėgų, kurios tęs mūsų kovą. Mes nesvajojome apie jokius valdžios postus, nes tuo metu tokios svajonės būtų buvusios daugiau negu naivios. Mes pasikliovėme tautos ištverme sunkiame ir ilgame kelyje į laisvę ir niekad neužgesusia viltimi, kad vėlesnėms kartoms vis dėlto nušvis laisvės rytas. Istorija mums buvo tiek palanki, kad leido sulaukti laisvės aušros…”, - guodžiasi žymusis disidentas S. Stungurys, kuris „nepriklausomoje“ Lietuvoje, deja, taip ir nenusipelnė Laisvės premijos, kaip šiemet nominuotieji - „Dėdulė“ V.Landsbergis ir „Fermeris“ V.Adamkus?!..

Toli gražu, ne optimistiška gaida situaciją „nepriklausomoje“ Lietuvoje prieš kelis metus vertino ir šviesios atminties signataras Romualdas OZOLAS: „Net psichologinė atmosfera yra susikūrusi tokia, kad visuotinė baimė tapo vėl dominuojančia visuomenės bendravimo arba bendrabūvio forma, kaip ir anais laikais. Tik anais laikais bijojome saugumiečio ir milicininko, o dabar net nežinai, ko bijoti. Reikia bijoti visų“.

Publikacijos pradžioje mano paminėtas JAV disidentas Valdas Anelauskas 2015 m. rugsėjo 5 d. interviu LL „Lietuvos žmones užplūdo karo propagandos, melo ir demagogijos banga“ REZIUMAVO: „Mūsų tauta nugalėta, palaužta, vergiškoje būsenoje, todėl niekam nesipriešina, su viskuo susitaiko, viskam paklūsta. Nejau toks ir buvo valdančiųjų tikslas – vergišką tautos būseną pasiekti?!.. Lietuvių tautos žudikai – sisteminiai konservatoriai, liberalai, socdemai – visų jų bendras tikslas, tarnaujant užsienio ponui pražudyti Lietuvą!.. Todėl dabar sisteminių partijų deleguoti valdžiažmogiai užtikrintai laimi visuose frontuose, niekas jiems nesipriešina, netrukdo, nėra rimtos opozicijos Lietuvos Respublikos vardu veikiančio politinio klano savivalei.

Visuomenę apėmusi baimė – vienintelis patikimas arkliukas, padedantis „valdžiažmogiams“ išsilaikyti valdžioje. Pagrindinis totalitarinės SISTEMOS tikslas – užsitikrinti visuomenės paklusnumą per baimę, išvengti spontaniško masių pasipriešinimo, jau nekalbant apie gerai organizuotą visuomeninį - politinį judėjimą. Kol Lietuvą kausto baimė, valdantieji turi laisvas rankas. Baime ir aklu paklusnumu grindžiamas autokratinės valdžios režimas Lietuvoje“, - teigė V. Anelauskas.

Belieka tik pridurti, mano nuomone, būtent šis autokratinės valdžios režimas kelia realią grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui!..