Apie komunizmo ateitį

Arba aukščiausių kūrybinių jėgų išlaisvinimas ir pažadinimas kiekviename žmoguje, arba nuosmukis.

Pasaulinio proceso paviršiuje vyrauja būtent tai, ką globalistai vadina Istorijos pabaiga. Prieš akis – visos tokios pabaigos sudedamosios. Vartojimo orgija... Panieka bet kokiam dvasingumui... Aukso veršio kultas... Moralinių ir kitų tvirtas bendrijas kurti leidžiančių normų iširimas... Vadinamoji nacionalinės valstybės krizė...

Bet, pirma, visa tai vyksta pasaulinio proceso paviršiuje.

O antra – kada tokie procesai vyksta nors ir paviršiuje, tai apsukti šitai tegali greitas tokių procesų virtimas kažkuo gerokai blogesnio. O šis blogesnis jau smarkiausiai juda gilumoje. Ir mane stebina mūsų liberalų ir dvasininkų nejautrumas tam, kas vyksta pačioje toje gilumoje.

Dievas su jais, su liberalais. Pakalbėkime apie dvasininkus. Jie turi pagrįstą nuoskaudą tarybinei valdžiai. Jie pateikia jai visiškai pagrįstą sąskaitą. Bet tuo kažkodėl pamiršta, kad ir jiems galima pateikti sąskaitą už tai, kad jie išdavė ir konkretų carą, ir monarchiją apskritai. O jie – bažnytinio elito lygiu – žinoma, padarė būtent tai. O pačiam carui irgi galima pateikti sąskaita už tai, kad šis neužkirtęs kelio valstybės žlugimui.

Šias abipuses pretenzijas galima plėsti iki begalybės. Ir, iš tiesų, vietoje tokio bevaisio keitimosi abipusėmis pretenzijomis, vertėtų atkreipti dėmesį į kitką. Į tai, kad desovietizacija – tai prologas į dechristianizaciją. Ir kad iš pradžių tam tikros jėgos susidoros su komunistais, o paskui – ir su dvasininkais. Puškino herojus kalbėjo: „Taip aišku man, kaip paprasta gama.“[1] O nejaugi mūsų dvasininkams tai neaišku? Nejaugi tai neaišku Vatikanui? Belieka tik viena akimi pažvelgti į gilumą – ir iš karto paaiškės, kad būtent taip ir, kad gilumoje kalba tik apie kulto nužudymą, tai yra, apie Kristaus nužudymą.

Pasiklausykite, kas išeina iš atitinkamo plauko šiuolaikinės roko kultūros, kurios centru pamažu tampa anksčiau superkrikščioniška buvusi Lenkija. Bet juk ne vien apie Lenkiją kalba. Tas pats vyksta, visų pirmiausiai, visoje Rytų Europoje, bet ir viena Rytų Europa viskas neapsiriboja.

Desovietizacija – tai dechristianizacija ir dehumanizacija. Nejaugi liko dar daugmaž mąstančių žmonių, kurie šito nesupranta? Argi visi supranta ir šito nori?

Yra tikinčių žmonių, kurie gali sau įsivaizduoti, kad Istorijos pabaiga be mesijo atėjimo gali būti ne kuo kitu, kaip prologu Antikristo atėjimui, kad rutuliuojamasis Aukso veršio kultas, Sodomos ir Gomoros kultas ir kita, netaps kultu tų, kurie sako: „Kas lygus su žvėriu ir kas gali kariauti su juo?“[2] Argi tikintieji skaito, kad jie negali pasipriešinti Žvėries atėjimo neišvengiamybei ir teturi tik ruoštis kaip aukoms mirti jo gniaužtuose?

Bet tam prieštarauja visa katehono, tai yra, Žvėries atėjimo sulaikymo, koncepcija. Juk tai giliai krikščioniška ir stačiatikiška koncepcija. Be to, kad tapo aišku – vieninteliu katehonu, nors ir kokiu ydingu, deformuotu ir bjauriu, bet vis dėlto katehonu – yra Rusija, tegul ir silpnai, bet besipriešinanti ir Istorijos pabaigai, ir tam, kas iškils po šios pabaigos.

Na ir kaip šioje situacijoje reikia žiūrėti į komunizmą? Pataikauti desovietizacijai žinant, kad tu būsi sekantis? Arba nubraukti istorines sąskaitas ir už tam tikros netobulos realybės pradėti matyti kai ką daugiau?

Iki 1917 metų buvo sukrėstas ne tik Rusijos monarchijos pastatas. Ne tik kitų monarchijų – Austrijos-Vengrijos, Osmanų – pastatai. Sukrėstas buvo pastatas humanizmo, to buržuazinio humanizmo, kuris apšviestosios pasaulietinės kunigijos lūpomis žadėjo kilimą ne į dievą, bet į Žmogų iš didžiosios raidės. Tikintieji buvo nepatenkinti tuo, kad žadėtas ne toks pakilimas. Bet jų nepasitenkinimas buvo sulaikomas pažadu tikro pakilimo, o taip pat ir pasiūlymu nesiginčyti dėl to, kur kylame. Mes – į žmogų, jūs – į dievą.

Bet Pirmojo pasaulinio orgija parodė, kad pažadai pakilti nebuvo išpildyti. Ir tada reikia gyventi arba be kažkokio tai kilimo – kas tegali tęstis neilgam – arba pradėti smukti, ką ir pasiūlė nacistai.

Visos senosios kilimo formulės žlugo. Bet iškilo nauja – komunistinė. Ir ji sulaikė pasaulį nuo įsitraukimo į visiško nuosmukio projektą. Ir kada idiotai arba niekšai [мерзавцы] prilygina komunizmą nacizmui, tai suprantama, kuriam galui transliuojamos tokios nesąmonės. Tam, kad išnyktų skirtumas tarp nuosmukio ir kilimo.

Apšvietos humanizmas žlugo dar Pirmajame pasauliniame. Religinis kilimas nieko negalėjo sulaikyti, kadangi didžioji žmonijos dalis buvo pasaulietiška. Išlaikyti kylančią trajektoriją galėjo tiktai komunizmas, ką jis ir padarė, ir kuo galutinai įsitvirtino, nugalėdamas nacizmą.

Taip, jis nusilpo ir žlugo, ir tame jo istorinė kaltė. Bet juk jisai išgelbėjo pasaulį, ar ne taip? Ir išgelbėjo jį būtent nuo nuosmukio. Tokia praeitis. O kokia ateitis? Kas dabar išgelbės nuo nuosmukio? Tiktai naujas pasaulietinis kylančio žmogaus kultas. Tai yra, naujas komunizmas, nes jis vienintelis kalbėjo apie tokį kilimą. Jei ši koncepcija atrodo sunkoka, tai užduosiu truputėlį paprastesnį, nors ir panašų, klausimą.

Praeis pora dešimtmečių – ir didžiulė dalis žmonijos gamybai bus nereikalinga. Gamybos ir vartojimo kulto – o gi jis ir yra Aukso veršio kultas – rėmuose, ši dalis bus visai nereikalinga. O, vadinasi, ją reikės sunaikinti taip, kaip naikinami pertekliniai galvijai. Kokia gi alternatyva tokiam, nuosmukio sąlygomis neišvengiamam, projektui?

Tiktai aukščiausių kūrybinių jėgų išlaisvinimas ir pažadinimas kiekviename žmoguje – bet tai ir yra komunizmas. Nešnekėkite, kad jisai praeityje ir neplūskite istorinio komunizmo trūkumų. Įsižiūrėkite į tai, ką mums žada ateitis, ir jūs įsitikinsite, kad arba naujas komunizmas – arba greitas nuosmukis su visomis siaubingomis jo pasekmėmis. Pagalvokite ir apie tai, ir apie tai, kad nuosmukis jau prasidėjo. Galbūt, tada nustosite su džiaugsmu šnekėti, kad komunizmas jau praeity.

Šaltinis: Завтра

[1] Mocartas ir Saljeris. – A. Puškinas. Raštai. T. 4. V., 1949, p. 151.
[2] Apreiškimas Jonui. 13, 4.