Advokatė: apie vaikų atėmimą Norvegijoje

Esu latvė ir dirbu advokate Norvegijoje, padedu tėvams bendrauti su Norvegijos vaikų inspekcijomis ir teismais. Ir juristės, ir socialinės darbuotojos išsilavinimą įgijau Norvegijoje. Mano sociainės darbuotojos išsilavinimas yra toks pat kaip Norvegijos vaikų inspekcijos darbuotojų. Diskutuojama, ar vaikų atėmimas užsienyje, taip pat ir Norvegijoje, yra pagrįstas ar ne. Daugeliui atrodo, kad nėra dūmų be ugnies, ir manoma, kad vaikus atima iš asocialių šeimų. Deja, mano praktikoje taip yra tik retais atvejais.

Dažnai pastebiu, kad Norvegijos vaikų inspekcija, susidūrusi su latvių ar rusakalbių šeimomis, patiria daug bendravimo sunkumų ir dėl kalbos, ir dėl kultūrų suvokimo. Taip pat yra prietarų ir nulis žinių apie Rytų europiečius. Svarbiausia yra tai, kad Norvegijos vaikų apsaugos sistema turi trūkumų. Norvegijos vaikų apsaugos įstatymas paremtas tuo, kad vaikų inspekcijos darbuotojai, vertindami šeimas ir priimdami sprendimus, remiasi tuo, kas įstatyme vadinama „profesionaliu vertinimu“. Problema yra ta, kad šie darbuotojai turi vos trejų metų išsilavinimą aukštojoje mokykloje, į kurią galima lengvai įstoti ir su silpnais rezultatais.

Ieva Zigurė Risė. Nuotr. facebook.com

Šiame įstatyme numatytasis „profesionalus vertinimas“ daugeliu atvejų yra labiau darbuotojo subjektyvus vertinimas, į kurį jis/ji sudeda savo simpatijas ir antipatijas, savus įsitikinimus ir panašiai. Apie kiekvieną šeimą galime rasti ir pozityvių, ir negatyvių argumentų, priklauso nuo to, kuris ir kaip tai vertina. Vaikų inspekcijos darbuotojai turi pernelyg didelę galią, kuri daugeliu atvejų net nepalyginama su jų žiniomis ir sugebėjimais. Todėl jų vertinimai yra klaidingi ir tai, ką jie daro, dažnai labiau sužeidžia, o ne reabilituoja vaikus ir šeimas. Vaikų auginimas Latvijoje skiriasi nuo vaikų auginimo Norvegijoje. Bet tai nereiškia, kad vaikus reikia atimti. Norvegijos vaikų inspekcija turi mažai žinių ir supratimo apie Latviją, o įprastinis požiūris yra toks, kad reikia daryti, kaip daroma Norvegijoje, nes tai yra geriau. Latvijoje, pavyzdžiui, mamos dažniau vaikus gražiai rengia ir puošia, ypač mergaites. Norvegijoje vaikai mokyklose ir vaikų darželiuose vaikšto aprengti kombinezonais, kad galėtų laisvai žaisti smėlyje, ant žemės, sniege, nepaisant kokios oro sąlygos būtų. Jei vaikas į vaikų darželį nuvežamas aprengtas gražia, šviesia suknute, su kuria nepageidautina žaisti purvyne, tai gali būti įvertinta negatyviai. Dalis latvių Norvegijoje turi ir prastesnes ekonomines sąlygas nei eilinis norvegas. Pagal įstatymą ekonominės sąlygos negali tapti priežastimi, kad būtų atimtas vaikas, tačiau praktikoje matome, kad, deja, tai tampa priežastimi atimti vaiką.

Mes skiriamės ir kalbėjimo manieromis bei emocijų išraiška. Norvegijoje tėvai privalo įdėti vaikams į mokyklą maisto. Turėjau tokių atvejų, kai latvių įdėtas vaikams maistas norvegams atrodė keistas ir jie dėl to informuodavo vaikų inspekciją. Mokyklos atstovai teisme reiškė nuomonę, kad visi mokiniai į mokyklą privalo atsinešti norvegiškus sumuštinius.

Taip pat Norvegijos vaikų inspekcija negatyviai žiūri į tai, jei vaikui liepiama muzikuoti ar sportuoti rimčiau, nei kitiems vaikams, ar į tai, kiek daug vaikas įtraukiamas į namų pareigų pildymą. Latvijoje vaikai daug daugiau įsitraukia į namų pareigų atlikimą.

Vienoje byloje, kurioje buvo nuspręsta, kad vaikas sugrįš į Latviją, Norvegijos vaikų inspekcijos darbuotoja kelyje į Oslo oro uostą skambino man. Ji buvo labai susijaudinusi ir išsigandusi, kad, įskridus į Latviją, ją ir jos kolegas gali kažkas užpulti ir pagrobti vaiką. Turėjau juos raminti. Po to, kai vaikas sėkmingai buvo nuvežtas į Latviją, darbuotoja man pasakė, kad yra maloniai nustebinta Latvijos, kad daug ko išmoko, veždama Latvių vaiką Latvijos vaikų globos įstaigai, ir kad apie Latviją susidarė tik pozityvią nuomonę. Ji buvo tikra, kad vaikas atsidūrė gerose rankose, tačiau aš ilgai ir sunkiai su ja kovojau, kol ji sutiko grąžinti vaiką į Latviją.

Pagal įstatymą šeimoms priklauso pagalba, nes vaikų atėmimas yra numatytas kaip paskutinė priemonė. Deja, praktika yra tokia, kad pagalba šeimoms turi būti apmokėta iš savivaldybės biudžeto, o šis yra taupomas. Jeigu vaikas iš šeimos atimamas, tai pinigai, kurie keliauja paskui vaiką, jau yra iš kito biudžeto. Norvegijoje labai daug lėšų skiriama vaikų apsaugos sistemai, įskaitant įvaikintojų išlaikymą ir panašiai.

Labai gaila, tačiau atimtųjų vaikų ateitis nėra šviesi. Daugelis jų, kai jau suauga, turi labai rimtų problemų. Net Norvegijos vaikų inspekcija laiko rizika, jei žmogui, kuris buvo jų priežiūroje, gimsta vaikas. Atėmimas iš šeimos vaiką traumuoja. Deja, įvaikintojų šeimos irgi nėra pastovios, ir vaikams prisieina laikas nuo laiko keisti šeimas ir mokyklų aplinką. Tokie vaikai patys, kai jau suauga, pasakoja, kad jiems sunkiausia buvo, kad niekas jų nesiklausė ir kad jie vaikų inspekcijos sprendimuose figūravo tik kaip vardas ir pavardė – vaikų inspekcija laikas nuo laiko vis priimdavo naujus sprendimus vaikų neatiduoti tėvams, kaitalioti įvaikintojų šeimas ir vaikų namus, nė neklausdami pačių vaikų nuomonės.

Rimta problema Norvegijos vaikų inspekcijos praktikoje yra grubūs žmogaus teisių pažeidimai, kai vaikai atimami iš užsieniečių šeimų. Ir pagal vaikų konvenciją, ir pagal Norvegijos vaikų apsaugos įstatymą atimtuosius vaikus reikia stengtis apgyvendinti pas šeimos gimines ar draugus. Jei to padaryti neįmanoma, tuomet reikia ieškoti šeimos, kurioje vaikas galėtų išlaikyti savo gimtąją kalbą ir kultūrą. Tokios šeimos galima ieškoti ir Norvegijoje, ir šalyje, iš kurios vaikas kilęs. Praktikoje tai nedaroma. Aš nuolatos dėl to turiu kovoti su Norvegijos vaikų inspekcijomis. Labai dažnai vaikų inspekcija net neleidžia tėvams susitikimų su vaikais metu kalbėtis gimtąja kalba. O tai irgi yra rimtas žmogaus teisių pažeidimas.

Šaltinis: diena.lv