2020 m. balandžio 6 d.

 

„Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ Tenenių miestelyje

1
Paskelbta: 2013-08-19 10:47 Autorius: Adelė Dovydavičiūtė

Jau vienuoliktasis! Žaliasis „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ (KAD) autobusiukas pirmąjį kaitriojo rugpjūčio penktadienį atvyko į Tenenius, nedidelį, bet labai jaukų miestelį Žemaitijoje, Šilalės rajone. Septynių darbingai ir smalsiai nusiteikusių savanorių komanda atvyko gana vėlyvą pavakarę, bet, jų nuostabai, vaikai – būsimi dirbtuvėlių dalyviai – jau nekantriai laukė, besibūriuodami mokyklos kieme.

Mus, savanorius, labai šiltai priėmė Tenenių pagrindinės mokyklos direktorė Gitana ir socialinė pedagogė Jurgita, kuri ir buvo pagrindinė iniciatorė, panorusi, kad KAD atvyktų ir į Tenenius. Po ilgos kelionės iš Vilniaus išgėrę arbatos, su Jurgita ir nekantraujančiomis mergaitėmis patraukėme į pažintinį pasivaikščiojimą. Per seniūnijos kiemą ir išlikusį seną dvaro parką Tenenio upelio tiltu pajudėjome link Šv. Barboros medinės bažnytėlės, pastatytos dar 1782-aisiais.

Perėjome visą miestelį – net iki tolimiausių sodybų mergaitės nepatingėjo nuvesti. Akį džiugino ne tik įdomios miestelio erdvės, aplinkui atsiveriančios begalinės pievos, bet ir labai gražiai sutvarkytos miestelėnų sodybos, išpuoselėti kiemai ir pakelės. Gyventojai smalsiai stebėjo naujus atvykėlius, o atvykėliai stebėjosi miestelio tvarka ir gandralizdžių gausa – mūsų vedlės užtikrino, kad jų čia net 40 (!). Po pirmosios pažinties įsikūrę antrokų klasėje, visi užmigome su mintimi, kad viskas taip gražu ir tvarkinga, argi dar yra kas nors, ką mes galime čia padaryti?..

Pirmąją dieną pradėjome nuo susipažinimo žaidimų su visais 22-iem dirbtuvėlių dalyviais. Vėliau ėmėmės miestelio ir jo struktūros analizavimo. Pradėjome nuo žemėlapio – visi turėjo nupiešti savo Tenenių žemėlapį, tam buvo skirta vos 10 minučių, todėl vaikai savo piešiniuose atvaizdavo tik tai, kas, jų manymu, yra svarbiausia. Tuomet savanoriai Tadas ir Ignas supažindino vaikus su pagrindiniais miestelį formuojančiais elementais – tai gatvių tinklas, gamtiniai elementai, orientyrai ir viešosios erdvės. Vaikų padedami, savanoriai piešė bendrą žemėlapį, jame vaizduodami visus išvardytus elementus, bet tik tuos, kurie buvo piešiniuose. Taip gavome „tikrąjį“ Tenenių žemėlapį – vėliau jį patikrinome per ekskursiją, į kurią dalyviai mus vedė susiskirstę grupelėmis.

Vaikai kaip jiems svarbiausias erdves išskyrė mokyklos stadioną, mokyklos kiemą ir parką. Bediskutuojant seniūnijos pievoje pasistatytoje, visų iš tolo jau atpažįstamoje palapinėje-žvaigždėje aiškėjo, kad vieniems svarbesnis stadionas, kitiems – parkas, o tretiems – visos erdvės. Supratimas, kad vaikai ir daugelis miestelio gyventojų dažnai juda tarp šių viešųjų erdvių, leido atrasti, kad erdves jungiantis jaukus, bet visų užmirštas takelis šalia pagrindinės gatvės gali atgyti ir tapti visų svarbiausių miestelio erdvių jungtimi ir nauju akcentu – interaktyvia ašimi. Kad nepamirštume šio atradimo ir įsitikintume jo galimybėmis, nusprendėme visi kartu pereiti pasirinkta trasa „stadionas – parkas“.

Eidami vaikai pastebėjo, kad ruožas turi penkias atkarpas, kurias galima apibūdinti pagal jų ypatybes: stadiono prieigos su autobuso stotele, mokyklos zona su perėja, pušų alėja, seniūnijos kiemas ir parkas su daug mačiusiu amfiteatru ir apsamanojusiu pasakų nameliu (scena). Pasiskirstę grupelėmis pagal ruožo atkarpas, kibome diskutuoti, piešti ir kurti tai, kas galėtų ar turėtų atsirasti kiekvienoje atkarpoje. Po intensyvaus kūrybinio proceso ir kelių repeticijų „ką sakyti?“, vaikai grupėmis visiems dalyviams pristatė savo idėjas. Jaunieji entuziastai stebino idėjų gausa ir originalumu. Paaiškėjo, kad Teneniuose gyvena vaikų, mokančių mastelyje nupiešti pavėsinės fasadus, taip pat labirintų specialistų, „turnikų“ ekspertų ir dar galybė kitų jaunų išradėjų.

Antrąją dieną visi sugužėję į palapinę nekantravome nuspręsti, kurias idėjas ir projektus išrinksime iš vakar pasipylusio gausybės rago. Iš anksto buvome nusiteikę, kad visų idėjų įgyvendinti nepavyks, todėl draugiškai išsirinkome tai, ką buvome pajėgūs padaryti. Nieko nelaukdami pradėjome darbus, nes kaip tik tuo metu į mokyklos kiemą įpuškėjo traktorius su didele priekaba, pilna medienos – lentų, europadėklų, dailylenčių ir tašytų rąstų. Kas kibo pjauti, kas šlifuoti, treti stvėrė dažus ir – į parką paišyti, – gražu žiūrėti! Žinoma, visi vaikai žinojo projektėlius, kuriuos įgyvendins, ir savo komandos kuratoriaus vedami pradėjo beveik dvi dienas truksiantį idėjų realizavimo procesą. Viskas vyko labai sklandžiai, pasirinktas takelis-jungtis keitėsi ir gražėjo akyse. Trečiąją dieną iki pietų baigėme likusius darbus ir pradėjome tvarkytis bei ruoštis vakare vyksiančiam pristatymui. 

„Takelį“ puošiantys piešiniai ir žaidimai ženklina kelią iki „Lovėsinės" – lovos ir pavėsinės kartu. Tai medinio karkaso kubas su iš virvės pintu tinklu, ant kurio galima gulėti (juokauta, kad per pertraukas teks sudaryti grafiką, kas kada gali nusnausti). Toliau svarbu susikaupti, nes laukia kliūčių ruožas – bėgimas, šuolis į tolį, vingiuotas kelias, pataikymas į taikinį ir galiausiai tikras išbandymas net ir didžiausiems sportininkams ir „turnikų“ ekspertams – „Virvynė“. Tai medžio karkaso konstrukcija su karstytis skirtomis virvėmis. Po kliūčių ruožo, išnaudojus visas fizines jėgas, laukia „Kėdynė“ – puiki galimybė atsipūsti, susitikti su draugais ar susirungti ant šaškių lentos. Keliaujant toliau pasiekiamas didelis ir sudėtingas labirintas. Senasis dvaro parkas, tankiai dengiamas senų medžių lajos, yra gana tamsus – jame nėra labai jauku net ir dieną, todėl siekiant šviesos ir jaukumo buvo padarytas žibintas. Šviesa ir balta spalva, kartu jungianti ir visus naujus takelio elementus bei objektus, atgyvino amfiteatro erdvę.

Į renginį susirinkusi miestelio bendruomenė turėjo išmėginti naująją erdvę – atlikti  užduotis ir įveikti kliūtis. Galiausiai laukė padėkos, Šilalės mero vizitas, koncertas, vaišės, pašnekesiai, o pradedant temti turėjome krautis daiktus ir ruoštis kelionei namo...

Labai smagu, kad prie mūsų proceso prisidėjo ir miestelio jaunimas. Jie ne tik smalsiai stebėjo, ką mes čia visi veikiame, bet ir patys pjovė, kalė, dažė ir nešė. Galiausiai kai vaikai paprašė, kad paliktume jiems cemento, kad rytoj galėtų pasistatyti tai, ko mes neįgyvendinome, bet jie buvo sugalvoję, supratome, kad savo tikslą – užkrėsti vaikus ir jaunimą noru kurti ir keisti savo aplinką – pasiekėme.

Dirbtuvėlių dalyviai: „Čia buvo šaunu, būtų gerai, kad kiekvienais metais būtų organizuojamos tokios stovyklos ar projektai.“
Tenenių pagrindinės mokyklos kolektyvas: „Ačiū, kad buvote šias dienas su mumis. Džiaugiamės galėdami dalyvauti projekte, pasisėmėme gerų ir gražių idėjų, praturtinome ne tik save, bet ir miestelį. Jei vaikai laimingi, laimingi ir mes, mokytojai.“

Savanoris Ignas Uogintas: „Visų pirma man asmeniškai tai buvo didelė pamoka, kurios visai nesitikėjau. Analizių, projektavimo ir pristatymo formos, naudotos architektūros įmonėse ir akademinėje aplinkoje, turėjo būti išgrynintos ir aiškiai pateiktos vaikų teismui. 

Per kūrybines dirbtuves norėjome atrasti ką nors nauja – architektūrinį objektą ar viešąją erdvę, atverti ligi šiol kažkokį neegzistuojantį Tenenių elementą. Tad labai nudžiugau, kai kartu su vaikais pastebėjome apmirusį takelį, kuris jungia pagrindines miestelio erdves ir statinius, o jį konvertavę į patrauklią viešąją erdvę nušautume kelis zuikius: ne vien apsiribotume jau esamų viešųjų erdvių pataisymu ar patobulinimu, bet ir sujungtume atskiras miestelio erdves – stadioną, autobuso stotelę, mokyklos kiemą, seniūnijos aikštę, parką; gatvė taptų saugesnė, nes atokiau nuo gatvės esantis takelis būtų labiau naudojamas. 

Sugalvoję pradinę idėją ir turėdami ambicijų ją patraukliai ir ilgaamžiškai įgyvendinti, susidūrėme su dar viena kliūtimi – reikėjo tai įgyvendinti per vieną parą kartu su vaikais. Kai pradėjome dirbti, likau, ko gero, ne vien aš be galo nustebęs, pamatęs, kokie vaikai darbštūs, nuoširdūs, kūrybingi ir supratingi. Jie su užsidegimu analizavo, vertino, siūlė idėjas dėl tako. Vaikai, sugalvoję elementus, kurie bus ant takelio, nuožmiai pjovė, dažė, nešė, šlavė, šlifavo, montavo. Baigiamajame renginyje, matydamas realizuotų projektų pristatymus, negalėjau patikėti, kad vaikai per tokį trumpą laiką su truputėliu pagalbos padarė tiek daug tokių įdomių žaidimų, labirintų, suoliukų ir dar velniai žino ko. 

Po šių dirbtuvių supratau, kad suaugusieji per dažnai nuvertina vaikus: jei pateiki tam tikrų paprastų žinių, medžiagų ir suteiki atsakomybę, iš vaiko gali tikėtis, kad maži daikčiukai virs gražiais stebukliukais.“

Teneniai,  Šilalės rajonas
2013 m. rugpjūčio 3–5 d.
REZULTATAS. Nauja viešoji erdvė / atgaivintas takelis – egzistuojančių miestelio viešųjų erdvių jungtis tarp mokyklos stadiono ir parko, susidedanti iš penkių atkarpų: 1) apšilimo ruožas einant link stadiono ir žaidimų ruožas keliaujant iš stotelės į mokyklą; 2) „Lovėsinė“; 3) kliūčių ruožas ir „Virvynė“; 4) „Kėdynė“; 5) parko amfiteatras su šviestuvu, labirintu, šaškių lenta ir atnaujintais suoliukais.
SAVANORIŲ KOMANDA: Adelė Dovydavičiūtė (kuratorė), Augustinas Jonauskis, Dalia Zakaitė, Ignas Uogintas, Justina Muliuolytė, Miglė Aliukonytė ir Tadas Jonauskis.
VIETOS KOORDINATORĖ: Tenenių pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Augustinas, Beatričė, Emilija, Eugenijus, Evelina G., Evelina O., Gabija, Gabrielė G., Gabrielė V., Gediminas, Giedrius, Jokūbas, Kamilė, Kotryna, Kristina, Laurynas, Lukas, Monika, Nora, Sonata, Ugnė, Vitalijus.
ŽMONĖS, PRISIDĖJĘ PRIE TENENIŲ DIRBTUVĖLIŲ ĮGYVENDINIMO: ūkininkas Egidijus Gečas, girininkas Stasys Eitutis, mokyklos ūkvedė Daiva Uselienė, mokyklos virėja Jovita Vaičiulienė, mokyklos direktorė Gitana Kužmarskytė, mokytojai: Asta Petravičiūtė, Vaida Girskienė, Inga Kurmytė, Egidija Brinkytė.


KAD’13 – „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas Architektūros [vaikų] fondo organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis per vasaros atostogas, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis priemonėmis, kurioms nereikia daug materialių ir žmogiškųjų išteklių.

Architektūros [vaikų] fondas – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta Architektūros fondo iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams. Ją sudaro grupė jaunų architektų, architektūros studentų, mokytojų. Pagrindinis veiklos tikslas – mus supančios aplinkos suvokimo, kūrybiškumo ir asmeninės atsakomybės (pilietiškumo) ugdymas. Savanoriai organizuoja temines kūrybines dirbtuvėles vaikams. 

Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
1. Beta
(2013-08-19 13:02:27)
(87.247.121.215) Parašė:

Na, gražu labai



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras