Vanduo: kai liksime be jo(10)

Tik 3 proc. Žemės vandens yra gėlas, ir vos 0,3 proc.

tai – ežerai, upės bei pelkės, kitas gėlas vanduo – ledynuose. 71 proc.

planetos yra vanduo. 70 proc.

gėlo vandens žmogus naudoja žemės ūkiui. 22 proc.

vandens sunaudojama pramonėje. 2,5 mlrd.

planetos gyventojų naudoja nesaugų vandenį. Tyrimai rodo, kad 2025-2030 m. , t. y.

vos po dešimtmečio pusė Žemės neturės gėlo vandens. Tokia matematika.

Ir nors Silicio slėnio genijai bei kiti išradėjai kuria įvairias technologijas, kaip paversti vandenyno vandenį gėlu (desalinizacija), kol kas galutinio kokybiško „GMO“ vandens nėra išrasta.

Laimė, gėlas vanduo, nors ir jo ir nėra tiek daug, yra atsinaujinantis išteklius. Tačiau žmogaus veikla itin smarkiai pažeidžia vandenį, kurį paskui galėtų vartoti. Yra tokių vartotojų (atominės ir kitos elektrinės), kurios vandenį naudoja ištisus metus.

Daugiausia gėlo vandens turi Brazilija, Rusija ir Kanada.

Daug vandens yra ant „pasaulio stogo“, Himalajuose, kur jį saugo dideliame aukštyje esantys ledynai. Dešimt didžiausių Azijos upių išteka būtent iš Himalajų ir maitina daugiau nei milijardą žmonių.

Jungtinių Tautų duomenimis, vienam žmogui pamaitinti kasdien sunaudojama 2000-3000 litrų vandens (jo reikia, kad maisto produktai būtų pagaminti ir pasiektų žmogų), tuo metu vienam asmeniui per dieną išgerti vandens rekomenduojama po 2-5 litrus per dieną, o, kaip teigia statistika, kitoms buitinėms reikmėms žmogus suvartoja nuo 20 iki 300 litrų kasdien.

Kaip matome, greitojo maisto „kultūra“ ne tik nesveika konkrečiam žmogui, bet ir pražūtinga visai žmonijai: tai tuščias brangiausio resurso vandens eikvojimas.

O juk vos prieš 50 metų žmonija gyveno iliuzija, kad vanduo – amžinas išteklius. Tiesa, tuo metu žmonių gyveno perpus mažiau, žmonės nebuvo tokie turtingi kaip dabar, vartojo mažiau kalorijų ir mėsos, tad maistui gaminti reikėjo mažiau vandens. Vos prieš pusšimtį metų žmonija suvartodavo trečdalį upių vandens, kurį dabar vartojame mes. 2050 m., prognozuojama, žemėje gyvens 9 mlrd. žmonių. 2000 m. jų buvo 6,2 mlrd.

8 proc. pasaulio vandens naudojama namuose: jis geriamas, jame maudomasi, gaminamas maistas, skalbiama, laistomi sodai ir daržai ir kt. Per dieną žmogus suvartoja maždaug 50 litrų vandens, jei neturi sodų ir daržų.

Labai daug vandens sunaudojama rekreaciniams tikslams. Ypač daug jo reikia golfui, dideliems privatiems sodams ir daržams laistyti. Kalifornijos vyriausybė golfą įvardijo kaip žemės ūkio atšaką ir būtent taip jį apmokestino dėl švaistūniško požiūrio į vandenį.

Didelę įtaką gėlo vandens resursams daro ir urbanizacija bei klimato pokyčiai. Žemės temperatūra kyla, vandens kokybė prastėja, šylant klimatui vandens reikia vis daugiau. Buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius egiptietis Butrosas Galis (1922-2016) įspėjo: „Kitas karas Artimuosiuose Rytuose bus dėl vandens, o ne dėl politikos. Vanduo šiame amžiuje bus svarbesnis nei nafta.“

Vandens saugumui ir vandens karams skirti rimti tinklalapiai, kuriuos paskaičius suvoki, kad tai tikrai rimta problema. O jei teroristai užnuodys didelę dalį gėlo vandens Europoje ar kitur? Nepadės auksas, sidabras ir popieriniai pinigai.

Bet kol kas panikuoti dar nereikia. Ne mes vieni norime likti gyvi ir turėti vandens. CŽV 2000 m. prognozavo, kad 2015 m. daugiau nei 3 mlrd. planetos gyventojų gyvens šalyse, kuriose trūksta vandens (per metus suvartojama mažiau nei 1700 kubinių metrų) – daugiausia tai Afrika, Pietų Azija, šiaurinė Kinija. Ekspertai teigia, kad CŽV jei prašovė pro šalį, tai labai nesmarkiai.

Šiuo metu Palestinoje vėl beveik nėra vandens, Izraelis vis „užsuka kranelį“. Gazoje vidutiniškai per dieną palestinietis suvartoja vos 50 litrų vandens (amerikietis 3000).

Dėl vandens karas buvo kilęs 2500-2350 m. pr. Kr. Gana ilgai tarpusavyje kariavo šumerų Lagašo ir Umos valstybės. Bet kariauti joms 150 metų (ir galiausiai nepralaimėjo nė viena valstybė) padėjo tai, kad šalia buvo Tigras ir Eufratas.