Valdymas nepritekliumi ir baime(11)

Rusijoje 1917 m. spalio perversmininkai skelbė nuostatą, kad reikia grobti tai, ką turi prisigrobusi buržuazija.

Grobė, turtą savinosi bei dalijosi partijos nomenklatūra, o su tariama buržuazija – pramonininkais, verslininkais, prekybininkais, stambiaisiais ūkininkais – būdavo brutaliai susidorojama. Nusavintas turtas, sudėtas ant „pasaulinės revoliucijos“ fikcijos aukuro, virto dūmais; sunaikinta „buržuazija“ produkto nebegamino, Rusijoje prasidėjo badas.

Rusijos ūkis, virtęs valstybiniu planiniu ūkiu, taip ir neatsigavo iki sulaukė SSRS griūties. Savo gamtiniais ištekliais labai turtinga šalis nesugebėjo efektyviai turtų valdyti, jų panaudoti naujai gamybai kurti.

Buržuazija kaip turtinis luomas buvo sunaikinta, tačiau komunistinė ideologija, skelbianti nuostatą „kiekvienam – pagal poreikius, iš kiekvieno – pagal galimybes“, buržuazinę dvasią tik skatino, ugdė naująją buržuaziją – plėšikautojų klaną. Pasiskelbę liaudies tarnais, perversmininkai bolševikai su jų vadovaujama milžiniška prievartos armija (ČK) šalyje įvedė tikrą tironiją, o prijungtose prie imperijos šalyse – ideologinį, religinį socialinį bei tautinį genocidą.

Apiplėštos visuomenės valdymas buvo paremtas skurdu ir baime. „Geri“ sovietiniai ponai-vergvaldžiai liaudžiai už lojalumą ką nors duodavo (taloną deficitinei prekei nusipirkti, šieno karvei pagrioviuose pasišienauti, kelialapį į turistinę kelionę po plačiąją tėvynę), už nelojalumą atimdavo ką turi, grėsė nuolatinis pavojus būti išsiųstiems į tremtį, kalėjimą arba fiziškai sunaikintiems.

Į nepriklausomybę su vergvaldžiais

Atgavusios Nepriklausomybę Lietuvos ūkio tvarkytojai bei tikrieji represinių struktūrų šeimininkai ir vadovai – buvusi partinė nomenklatūra – iš sovietmečio atsineštais ūkininkavimo metodais elgėsi pagal anuometės Rusijos modelį; išgrobstė kolūkių bei įmonių turtą, tapo milijonieriais, tačiau tų milijonų jie nemoka valdyti, administruoti taip, kad jie kurtų naują turtą, tvirtintų valstybę. Valstybė su savo turtu taip pat nesusitvarko, jis apaugęs parazituojančiomis biurokratinėmis institucijomis, kurios tą turtą ištirpdo tenkindamos savo interesus.

Didžiulė biurokratų armija – visų lygių valdžioje išlikusi nomenklatūra bei jų palikuonys – pasiliko, įvedė nepritekliumi paremtą valdymą. Represinių bolševikinių struktūrų tarsi neliko, tačiau buvusio teisėtvarkos ir teisėsaugos aparato darbuotojai bei jų palikuonys liko tie patys, tik pasipuošė pakabukais ar ženkliukais su nepriklausomos Lietuvos simboliais.

Jie uoliai budi buvusios partinės nomenklatūros sargyboje. Taigi ir baimė išliko: darbininkas ar tarnautojas bijo darbdavio, kad neatleistų iš darbo, doras pilietis jau bijo pareikalauti tiesos, nes nedoras teismas už tai gali nuteisti.

Lietuvoje didėja socialinė atskirtis, gausėja milijonierių ir skurdžių: tai klanui padeda valdžioje išsilaikyti; nepritekliuje gyvenančios tautos dalies mintys ir siekiai sukasi aplink buities gerinimo reikalus, todėl jos akiratyje valstybės tvirtinimo idealui vietos nelieka. Tokius žmones lengva valdyti, mulkinti, pažadais, minimaliais priedais prie pensijų ar atlyginimų nupirkti balsus rinkimuose.

Paradoksaliai atrodo padėtis, kai klanas, negebėdamas didelių turtų efektyviai valdyti, sugeba prisigrobtais turtais valdyti skurstančią visuomenę.

Išnykus geležinei uždangai, plačiai atsivėrus valstybės sienoms, nuo nepritekliaus, nuo tironijai prilygstančio valdymo didelė tautos dalis priversta trauktis iš Tėvynės. O buvusi nomenklatūra, vedama neišnykusio grobuoniško instinkto, turto, lėšų valdžioje išsilaikyti randa (besitęsianti prichvatizacija, Europos Sąjungos fondai bei šešėlinė ekonomika).

Tokiai valstybei patikėti valdyti didelius ūkio objektus yra pavojinga, nesaugu, nes dėl neefektyvaus valdymo, siekdami naudos klanui, jie bankrutuoja arba yra pigiai parduodami kitoms valstybėms. Kiek pramonės įmonių bankrutavo, kiek parduota, jau sunku išvardyti.

Per klanus į kliką

Blogiausia tai, kad didžiausia vertybė – valstybė – palikta valdyti buvusiai komunistinei partinei nomenklatūrai; visų lygių valdžios, išskyrus vieną prezidentą, savo antroje kadencijoje susitapatinusį su nomenklatūrininkais, yra sovietmečio palikuonių klanas. Tas klanas, pasklidęs po kelias dešimtis partijų, sudarinėja klanų koalicijas, kurioms valstybės reikalai rūpi tiek, kiek ji padeda klanams tarpti.

Užuot demokratinėje valstybėje tarnavusi visuomenei, valdžia pasižymi tironijai prilygstančiu valdymu. Klanai nebenori priklausomybės nuo Rusijos, nes pastaroji apribotų jų galias, neleistų be naudos imperijai nežabotai veikti, tačiau ir vengia kuo nors papiktinti buvusį šeimininką, kad pastarasis supykęs atitinkamu būdu neprimintų buvusios priklausomybės, trumpai tariant, kolaboruoja.

Pastaruoju metu, kai prie buvusių partinių nomenklatūrininkų jungiasi to paties kelmo atžalos – giminingos partijos, klanai taip suįžūlėjo, kad jau vertintini kaip klika – kaip darinys, savanaudiškais tikslais veikiantis prieš visuomenės idealus ir interesus.

Netekę galių kovoti, piliečiai traukiasi

Daugelį stebina padėtis, kad atgavusi Nepriklausomybę Lietuva demokratiniu būdu į Seimą, savivaldybes renka minimo klano atstovus, išrenka jų daugumą. Stebina, kad sovietinių teismų sudėtis išliko visiškai nepakitusi, kad šalyje įsigali teisinis nihilizmas ir įteisinamas neteisingumas, korupcija.

Apgailestaujama, kad neugdoma ir nesitelkia pilietinė visuomenė, kuri padėtį keistų. Išgyvenama, kad darbingas jaunimas, skurdo vejamas, traukiasi iš Lietuvos į Vakarus.

Tokia padėtis akivaizdžiai rodo, kokią žalą tautai padarė sovietinė okupacija, kokią žalą daro valdžioje įsitvirtinę socialdemokratais persivadinę bolševikai – SSRS palikuonys; tauta nebeturi galių atsispirti blogiui, kapituliuoja prieš klaną. Mokslininkas, patyręs jau nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos susidorojimą, iš nevilties parašė: Valstybė, kuri veikia prieš savo piliečius, yra svetima valstybė. Tuo įsitikinome daug kartų.

„Laisvė ir nepriklausomybė“ yra didžiulė apgaulė, kada Lietuva vėl yra iš svetur valdoma teritorija, o „piliečiai“ – beteisiai. „Rinkimai“, nacionaliniai simboliai ir įstatymai tėra tik imitacinės nepriklausomybės, imitacinės laisvės ir imitacinės valstybės kamufliažinės dekoracijos.

Pakeista nelaisvės forma, bet ne esmė. 1918 m. Lietuvos Respublika taip ir neatstatyta. Jei Kusaitė bus pripažinta „kalta“ (o jei bus išteisinta, reikės teisti už sąmoningą nusikaltimą prokurorus, VSD ir patį teismą, apkaltinusį ją „šmeižtu“), tolesnis buvimas šios „valstybės“ „piliečiu“ netenka prasmės.

Prasmė galės rastis nebent po to, kai baudžiamojon atsakomybėn bus patrauktas bent vienas iš „Kusaitės bylos“ autorių.

Ne iš vienintelio atvejo tokią neviltingą išvadą mokslininkas padarė. Visuomenė žino jų gana daug, ne be reikalo net ant grindinio rašomi prašymai TIESOS. Netekę galių su klika kovoti, piliečiai ieško socialinio, deja, jau ir politinio prieglobsčio užsienyje.

Išskirtinis klanas

Verta atkreipti dėmesį į vieną išskirtinį klaną, sau stiprybę semiantį iš dviejų valstybių kaimynių. Tai Lietuvos nuosavybė, vakarietiškos demokratijos svetimybė, partija, sukurpta kitos valstybės tautiniu pagrindu, kaip liudija jos pavadinimas (Lietuvos lenkų rinkimų akcija), sukurpta specialiai per demokratinius rinkimus pakliūti į visų lygių valdžias.

Ji ne tik nepritekliumi, baime, bet ir kitos valstybės tautiniu pagrindu užvaldė tautinę mažumą, o Lietuvos valstybės įstatymus akivaizdžiai ignoruoja, palaikoma dviejų ne itin draugiškų valstybių, atvirai reiškia pretenzijas dėl Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo. Deja, tai dar viena mūsų teisėtvarkos grimasa, leidusi tokiai partijai nepriklausomoje valstybėje veikti.

Jei Lietuva dar vertybė

Yra ir antras lazdos galas. Buržuazijos klanas negali lobti be galo, nes ištekliai baigiasi – beveik penktadalis darbingos tautos emigravo. Tikėtis darbščių, pasiduodančių mulkinimui imigrantų antplūdžio neverta. Viltis, kad Europos Sąjunga tarsi melžiama, bet nemaitinama karvė leis klanui tarpti, o tautai eiti į dar didesnį skurdą, neišmintinga.

Atėjo metas tautai ryžtingai apsispręsti, nusikratyti tironijai prilygstančio buržuazinių klanų valdymo. Apsispręsti metas dabar, nes rinkimų kampanijos šurmulyje per įvairių partijų gražbyliavimą nesunku patekti į tas pačias žabangas. Apsispręsti skatina patriotinės visuomeninės organizacijos, neabejingi tautos būčiai iškilūs jos piliečiai. Metas telktis kovai su klika, jei Lietuva dar vertybė.