Statėm statėm ir... sugriovėm(2)

Alternatyviojoje žiniasklaidoje pasirodė laida su Izraelio politologu dr. Simonu Tsipiu apie TSRS griūtį ir ilgąją geopolitinę operaciją. Verta tai žinoti kiekvienam, kuris save laiko išsilavinusiu žmogumi ar pretenduoja tokiu būti. Manau, kad prieš pasisakant kokia nors politine tema pirmiausia reikėtų išmokti šias pamokas apie tai, kaip yra valdomas pasaulis, kaip kuriamos šalys, jų politiniai režimai ir kaip jie griūna, lyg atrodytų, savaime, nors iš tiesų viskas, kas vyksta, yra gerai sustyguoti procesai: socialinė ir karinė priešprieša, išprovokuojami karai. Juk pasaulio istorija yra ištisa karų istorija.

Paskaičiuota, kad taikos laiko mums žinomoje žmonijos istorijoje buvo labai mažai – vos 10 procentų, visas kitas laikas – karo. Beje, skirtingų kontinentų ir skirtingų šalių istorijos keistai panašios, procesai analogiški, jų žūtis ir rezultatai – irgi. Neapsišvietusią visuomenę lengva apgaudinėti, ja manipuliuoti, supriešinti, provokuoti nenuspėjamiems veiksmams, nes apgaunamas tik tas, kuris pats nori būti apgautas. Ne veltui taip dažnai lipame ir lipame ant to paties grėblio, ir ne šiaip sau turime tokias patarles.

Po šios laidos akivaizdu, kad bet kokia totali priešprieša bet kokioje civilizacijoje netenka prasmės, nors neatmetama, kad veikia ir priešybių vienybės dėsnis. Tai – pažangos prielaida. Bet žinodami, kaip veikia ir valdoma didžioji politika, būsime ir informuoti, ir apsaugoti nuo pasekmių, o tai jau kiekvieno sąmoningo pasirinkimo reikalas.

Šioje šviesoje tiesiog juokingai atrodo mūsų susireikšminę „valstybės veikėjų“ veidai, kai eilinį sykį jie bando kalbėti tautos vardu tai pačiai tautai apie tai, kokie jie ir jų sprendimai svarbūs ir kokie menki „nelojalios“ tautos pamąstymai apie mus supantį pasaulį. O kad tokių minčių nekiltų, reikia neleisti kalbėti, bausti už tik jiems suvokiamą „neteisybės“ sakymą, geriausia – nukirsdinant galvas su visomis „neteisingomis“ mintimis.

Statėm statėm statėm statėm nepriklausomybę „nuo ruso“, o sugriovėm... savo valstybę, kad atkeršytume Rusijai už tuos 50 metų.

Dėl „herojiško“ Deivido Matulionio karinės paslapties priešui išdavimo pasisakė daug kas, išskyrus tą, kuris iškart po to turėjo katapultuoti jį iš kėdės be teisės sugrįžti.

Geriausias Lietuvos biurokratijos valdininkas! Kokia „garbė“!

Greičiau – visiškas dugnas, pravalas, net žodis „gėda“ per švelnus.

Visa esmė – ne tai, ką jis pasakė, bent jau mūsų kaimynams tai jokia paslaptis, bet tai, kaip tai buvo pasakyta: keliaklupsčiavimas, pasiruošimas susiploti į blyną, kad tik dar kartą prisiektų ištikimybę tiems, kuriems mažiausia, kas turėjo būti padaryta, tai pareikšta nota. Ypač tai rėžia ausį, kai palygini, kaip su Umerovu kalbėjo Graikijos atstovas. Kaip reikia jaustis po to, ką esi prisišnekėjęs, neatsistatydinus? Geriau prasmegti skradžiai žemę. Jie galvoja, kad žmonės to nepastebi, nemato ir nesupranta? Dėl to panaikinta bet kokia galimybė paskambinti bet kokiu klausimu į ministeriją, savivaldybę ar kokį departamentą.

Net Žygis po benefiso su Vovanu ir Lexusu atsistatydino, tiesa, ne iš visų užimamų pareigų, ir greitai buvo sugrąžintas atgal, bet bent jau tuo momentu, nors ir nenuoširdžiai, jis suvaidino apgailestaujantis dėl to, ką prišnekėjo.

O šis „geriausias“ – vertas žemiausio iš blogiausių.

Priminkite, kas jį išrinko į tas aukštas pareigas?

Taigi.

Emilija S.