Rusija pasipiktinusi raginimu demontuoti Rygoje stovintį paminklą sovietų kariams išvaduotojams(8)

Tegul pasiima sita slamsta ir issiveza i savo mylimaja rusija !Tokie isvaduotojai "grabe matyti" o sovietinio meslo pasalinimas toli grazu nereiskia esesininku garbinimo, nors cia daug kas turi savo nuomone. Niekas ruskiui neaiskina kur ir kokius paminklus jiems statyti, griauti ar keisti.

Teko man skaityti daugelio istoriku parasytus ir isanalizuotus pokario veiksmus!!!! Nesinori su tavim bendrauti, per daug neapykantos pas tave paprastam zmogui!

"Mosadas"-galinga kontora,atsargiai...

PABAIGA. Isprotejome ir esame pilni neapykantos vieni kitiems, nes tik ISPROTEJES arba pilnas neapykantos kitai tautai, gali parasyti ar pasakyti, kad HITLERIS dare gerai...

tūkstančiai, bet ar teko skaityti Mūsų "istorikų" juos aprašytus? "Istoriko" Anušausko sukurptą kino siužetą api Kauno garažus teko matyti. Bet į Martinaičio klausymą "Kada kodėl taps todėl" taip niekas ir nenori atsakyti. Hitleris yra pasakęs KODĖL, bet tas atsakymas taip iškreiptas, kad žmonės nebe supranta kame reikalas. Vietoj to, kad Hitleris siekė nusikratyti tautos parazitai, apkaltintas žydukų žudimu ir dar dujų kamerose. Bet kad žydukų karo metais pasaulyje padaugėjo vos ne 0,5 milijono niekas neskelbia. Nieko sau "holokaustas" kai žydukų nesumažėjo 6 mil. , o padaugėjo. Todėl esu tvirtai įsitikinęs, kad žydkrikščionybė tai MARAS pasauliui. Tik šioje "civilizacijoje" gali dėtis tokie absurdai. Melas, veidmainystės, suktybės, vagystės, žudinės, prievartavimai, korupcija, įžūlūs susidorojimai su niekuo neprasikaltusiais žmonėmis TAPO NORMA. Tai ne civilizacija, tai ŽYDŲ TIKONIJA.

PAGRINDINIS Sovietinis Mažosios Lietuvos genocidas ir pastangos jį pasmerkti Sukurta: Antradienis, 15 Spalis 2013 23:51 Parašė Petras Cidzikas Petras Cidzikas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vicepirmininkas Sovietinis Mažosios Lietuvos genocidas ir pastangos jį pasmerkti (Pranešimas tarptautiniame kongrese “Komunizmo nusikaltimų įvertinimas”, 2000 m.) Mažoji Lietuva patyrė net keturis genocidus, tačiau pats baisiausias iš jų buvo paskutinis. Po Antrojo pasaulinio karo Europos vidury buvo sunaikinta mūsų tautos dalis, sutryptas jos kultūrinis paveldas, ir kraštas apgyvendintas civilizacijos suvokimo neturinčiais kolonistais. Jau po Stalingrado mūšio 1943 m. rašytojai A. Surkovas, K. Simonovas, A. Tolstojus ir ypač I. Erenburgas ragino už viską keršyti vokiečiams, t. y. karinguosius nacius sutapatino su visa vokiečių tauta. Savo atsišaukimuose jie mokė raudonarmiečius žiaurumo: „Vokiečiai nėra žmonės. Dabar ištarti „vokietis“, vadinasi, ištuštinti apkabą. Jei per dieną nenužudei nė vieno vokiečio, praradai dieną. Bet jeigu nudobei vieną, užmušk ir antrą, nes nieko nėra linksmiau už vokiečio lavoną. Taigi žudyk vokiečius – to maldauja tavo žilagalvė mama“. Sovietinio Mažosios Lietuvos genocido pradžia – 1944 metų spalio 16 diena. Tuomet III Baltarusijos frontas (vadas generolas I. Čemiachovskis) pradėjo užimti Karaliaučiaus kraštą. Po sėkmingos vokiečių kontratakos Gumbinės–Romintos ruože tapo akivaizdžios raudonųjų laikinai užimtoje teritorijoje vykdytos civilių gyventojų skerdynės ir moterų prievartavimai. Antai Nemerkiemyje III Baltarusijos fronto generolo Burdeino 2–asis gvardijos tankų korpusas ir generolo Galickio 31–oji gvardijos šaulių divizija 1944 m. spalio 21 d. išprievartavo, o paskui sadistiškai nužudė 72 vietines moteris, iš jų net 8–12 metų mergaites. Pasirodo, raudonarmiečius tam ideologiškai paskatino III Baltarusijos fronto vyriausiasis agitatorius, žydų kilmės rašytojas Ilja Erenburgas. Gerokai prieš operacijai prasidedant, fronto propagandistas I. Erenburgas, visus Karaliaučiaus krašto žmones laikydamas vokiečiais, o visus vokiečius – blogio įsikūnijimu, vienu iš savo atsišaukimų taip kreipėsi į raudonarmiečius: „Žudykite, žudykite, žudykite – nėra nė vieno nekalto vokiečio. Kalti visi, net negimę. Vykdykite draugo Stalino direktyvą! Prievartaukite vokietes, palaužkite jų rasinį išdidumą. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“ Visur, kur ėjo III Baltarusijos fronto kariai, dėjosi tas pat: buvo sadistiškai prievartaujamos moterys, mergaitės ir senutės, moterys kalamos kryžiumi prie sienų, medžių, durų, net prie plukdomų rąstų, o jas bandę užstoti vyrai, senukai kariami ar šaudomi. Prienuose gyvenantis Olafas Pasenau, kuriam tuomet buvo 11 metų, prisimena: „Tai buvo karas prieš civilius žmones. Moterys buvo masiškai prievartaujamos, o nukankintos paliekamos gulėti negyvos. Kitoms nupjaudavo galvas ir pamaudavo ant tvoros. Mažos mergytės suplėšytos mirdavo čia pat... Pasitraukėme prie Piliavos... Vienoje slėptuvėje netoli mūsų sovietų kareiviai sušaudė apie 50 vaikų... Mūsų namelyje, neturėdamos jėgų pakelti to siaubo, moterys pjovė savo vaikams venas, o paskui pjovėsi sau... „ Gana gajus mąstymo stereotipas, kad Karaliaučiaus krašte iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių nebeliko, atseit todėl Lietuvai nėra ko kelti klausimo dėl sovietinio genocido šioje teritorijoje. Tai išdavikiška pozicija! Pirmiausia įsidėmėtina, kad Karaliaučiaus kraštas – etninė lietuvių žemė, pirmųjų lietuviškų knygų, lietuvių literatūrinės kalbos kraštas, kultūros lopšys, ir jau vien todėl mes, lietuviai, būdami padorūs žmonės, negalime būti abejingi čia, kaimynystėje, neseniai gyvenusių žmonių tragedijai. Antra, didžioji šio krašto mūsų brolių dalis buvo lietuviškos (arba mums giminiškos prūsiškos) kilmės. Paminėsiu kelis žvėriškumus, kuriuos išgyveno būtent lietuviai. Tilžėje gyvenanti lietuvė (pavardės neminėsiu etiniais sumetimais) man papasakojo, kad jos akyse 1945 m. netoli Ragainės 20 raudonarmiečių jos motiną išprievartavo, o paskui, apipilę benzinu, sudegino. Dabar Šiauliuose gyvenanti Rūta iš kaimo netoli Girdavos sakė: „1945 m. rudenį sovietų kareiviai išprievartavo mano motiną ir kaimynę, o paskui mus išvijo iš kaimo. Kaime liko vos paeinanti senelė. Kitą rytą motina su kaimyne grįžo pas senelę, bet rado ją negyvą nukirsta galva, o pačios buvo dar kartą išžagintos. Senelės palaidoti neleido... „ Siaubingi dalykai dėjosi ant užšalusių Aistmarių. Kai II Baltarusijos fronto (vadas K. Rokosovskis) 31–oji armija 1945 m. sausio 26 d. prasiveržė prie Aistmarių ties Tolkemita, daugybė Karaliaučiaus krašto ir centrinės Rytprūsių dalies civilių gyventojų bandė, vieni krantu, kiti ledu, traukti prie Piliavos uosto, iš kur vylėsi laivais išplaukti į Vokietiją. Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines 1945 m. vasario 9 d. negailestingai subombardavo rusų lėktuvai, o laivus su pabėgėliais atakavo povandeniniai rusų laivai. Iš Sembos pusiasalyje susirinkusių milijono šiaurinės Rytprūsių dalies gyventojų laivais evakuotis pavyko tik 450 tūkst. civilių ir 140 tūkst. vokiečių karių. Viena bėglė iš Mažosios Lietuvos pasakojo: „Per ledą ėjome 27 valandas, vis klupdami ant arklių stipenų ir žmonių lavonų. Čia buvę reicho kariškiai kiek pagelbėdavo – tai padėdavo iš properšos ištraukti roges, tai paimdavo nešulį. Bet daug vežimų įlūžo ir nuskendo, nes rusai iš lėktuvų nuolat šaudė. Arkliai baidėsi ir šokdavo į atsivėrusias properšas. Aš už rankų laikiau du savo vaikus. Baisus buvo tas bėgimas“. Jau minėtasis Olafas Pasenau sakė taip: „Sovietų torpediniai kateriai sprogdindavo laivus, plaukiančius su Raudonojo kryžiaus vėliava. Mes su mama nepatekome į vieną tokį laivą ir likome ant kranto. Šiek tiek paplaukusį laivą sovietai torpedavo, ir visų akyse jis ėmė grimzti“. Apie savo nesėkmingą bėgimą sprogdinamu Aistmarių ledu 1999 m. man pasakojo septyniasdešimtmetis Jonas Petraitis, kilęs iš Mielkiemio: „Traukėmės Aistmarių ledu. Suskaičiavau keturiolika gurguolių, kurių nebuvo matyti nei pradžios, nei galo. Kiek čia galėjo būti dešimčių ar šimtų tūkstančių žmonių, sunku pasakyti“. Tėvas su broliais ir seserimi pabėgti spėjo, o jį su motina atkirto rusai. Grįžusius į Mielkiemį juos su kitais įkurdino dvare. Valgyti nedavė. Jie ieškojo nugaišusių gyvulių, rinko kareivių išmestas bulvių lupenas ir kepė ant įkaitintos skardos. Per žiemą iš bado Mielkiemyje mirė keli šimtai žmonių. Tarp jų ir tuomet šešiolikamečio Jono motina. Ištrūkęs iš ten, šiaip taip nusigavo iki Vištyčio, kur išgyventi padėjo Lietuvos žmonės. Daugelis kitų krašto dvarų taip pat buvo paversti mirties stovyklomis. Kitos baisios masinės senių, moterų ir vaikų žudynės ne kartą specialiai buvo suorganizuotos ant Kuršių marių ledo jau karui pasibaigus. Suvarytas tūkstantines žmonių kolonas sužvėrėję nugalėtojai šaudė kulkosvaidžiais, o paskui sprogdino ledą. Kaip pasakojo Įsruties konclagerio tarnautoja Vera Nikolajeva, ankstyvą 1946 m. pavasarį taip buvo sušaudyti tūkstančiai išvarytų Įsruties (dabar Černiachovsko) gyventojų. Apie žudynes ant Kuršių marių ledo girdėjau ne viename Mažosios Lietuvos mieste. Sunku net įsivaizduoti, kokiomis kapinėmis virto Kuršių marios ir Aistmarės! Raudonąjį terorą ištvėrę Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo renkami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitas koncentracijos stovyklas, kur daugelis mirė nuo bado, šalčio, ligų. Antai Ylavos lageryje 1945–1948 m. buvo numarinta per 10 tūkst. žmonių. Karaliaučiaus lageryje, kuriame 1945 m. gegužės viduryje buvo apie 14 tūkst. žmonių (vyrų, moterų, vaikų), tų pačių metų birželio pabaigoje liko tik apie 6 tūkst. Kiti atgulė į didžiulius griovius už lagerio tvoros... Raudonasis genocidas neaplenkė ir Įsruties senelių prieglaudos. 1945 m. pavasarį buvo išžudyti ne tik čia gyvenę seneliai, bet ir juos aptarnaujantis personalas. Tais pačiais metais šios prieglaudos pastatuose buvo įsteigtas liūdnai pagarsėjęs psichiatrijos kalėjimas, kuriame vėliau teko kalėti lietuviams A. Statkevičiui, H. Klimašauskui, A. Petrošiui, žinomam Krymo totoriui ir ukrainiečių žmogaus teisių gynėjui generolui P. Grigorenkai... Trejus metus jame kalėjau ir aš. Pokariu okupacinė sovietų valdžia vietiniams Karaliaučiaus krašto gyventojams sukūrė tikrą antrąjį Osvencimą! Taip faktiškai buvo įvykdytas etninis civilių Karaliaučiaus krašto gyventojų valymas. Jis baigėsi 1947–1949 m. , Ypatingajai Karaliaučiaus karinei apygardai įvykdžius likusių gyvų 102 tūkst. šio krašto gyventojų (prieš karą Karaliaučiaus krašte gyveno 900 tūkst. žmonių) deportaciją. 1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo susitarimu Karaliaučiaus kraštas laikinai (50 metų) buvo atiduotas Sovietų Sąjungai be teisės deportuoti vietos gyventojus, kažkodėl kitaip, negu buvo leista Lenkijai jai pavestoje Rytprūsių dalyje. Taigi Sovietų Sąjunga, deportuodama nesunaikintus gyventojus, pažeidė savo pačios inicijuotą Potsdamo susitarimą! Ir dar: niekas nėra leidęs panaikinti aneksuotų kraštų vietovardžių ir vandenvardžių. Sovietų administracija, norėdama nuslėpti čia gyvenusių žmonių atminimą, 1946–1950 m. senuosius, paprastai lietuviškos arba prūsų kilmės vietų ir vandenų pavadinimus pakeitė savo išgalvotais vardais. Sovietinės Rusijos įvykdytas Mažosios Lietuvos genocidas ir etninis Karaliaučiaus krašto gyventojų valymas yra senaties termino neturintis karinis nusikaltimas žmonijai ir nusipelno, kad Rusija jį bent jau pasmerktų ir už jį atsiprašytų. Pirmą kartą sovietinius nusikaltimus žmogiškumui buvusiuose Rytprūsiuose bandyta iškelti 1946 m. Niurnbergo procese. Šį bandymą blokavo sovietų prokuroras A. Vyšinskis. Antrą sykį genocido klausimą 1947 m. sausio 15 d. „Mažosios Lietuvos lietuvių proteste“ (Antrasis Fuldos aktas) iškėlė Vokietijoje atsikūrusios Mažosios Lietuvos Tarybos Prezidiumas, kuris šį dokumentą įteikė didžiosioms valstybėms. Protesto „dėl autochtonų lietuvių naikinimo ir kolonizavimo rusais“ balsas nebuvo išgirstas. Trečią kartą sovietinį genocidą Rytprūsiuose kėliau aš, Petras Cidzikas. Tai vyko 1989 m. per mėnesį trukusią pasninkavimo akciją Vilniuje, Katedros aikštėje. Tuomet reikalavau paleisti politinius kalinius ir pasmerkti sovietinį Mažosios Lietuvos genocidą. Politinius kalinius valdžia paleido, tačiau genocido, teisindamasi faktų trūkumu, nepasmerkė. Vėliau dar ne kartą įvairiomis priemonėmis bandžiau atkreipti Lietuvos ir Rusijos valdžios bei visuomenės dėmesį į Mažosios Lietuvos genocidą. Pakalbėsiu apie 1992 m. liepos 10 d. prasidėjusį kryžiaus nešimo žygį iš Vilniaus arkikatedros į Karaliaučių. Pro Stalupėnus pasiekėme Įsrutį, o toliau vietos valdžia paliepė važiuoti tik autobusu, ir tik iki Tepliavos, kur buvome sustabdyti. Vis dėlto net vietos represinių struktūrų karininkai bei srities Dūmos užsienio reikalų pareigūnas pripažino, kad pokariu Tepliavoje žudynių būta, ir sutiko, jog aukoms pagerbti reikia paminklų. Tik sakė, kad dėl to Lietuva turi tartis. Apie tai asmeniškai informavau p. V. Landsbergį ir kitus, tačiau genocido klausimai jų nesudomino... Mažosios Lietuvos reikalų taryba, kurios vicepirmininkas aš esu, ne kartą – 1994, 1997, 1998 ir 1999 m. – kreipėsi į LR Seimą, kad Lietuvoje kasmet spalio 16 d. būtų minimas Mažosios Lietuvos genocidas. Paskutinį kartą tai padaryta 2000 m. balandžio 26 d. – kreiptasi į LR Seimo pirmininką ir jo pavaduotojus su patikinimu, kad „labai tiktų, jei, artėjant komunizmo pasmerkimo konferencijai Vilniuje, LR Seimas pagaliau priimtų sprendimą dėl sovietinio Mažosios Lietuvos genocido aukų pagerbimo dienos“. Priimti tokį sprendimą 1994 m. Lietuvos Seimą ragino ir jo Tautininkų frakcija bei „Jaunosios Lietuvos“ atstovas Seime. 1994 m. spalį sukako 50 metų nuo Mažosios Lietuvos genocido pradžios. Jam paminėti Vilniuje spalio 16 d. įvyko mitingas, kurio išvaka¬rėse (spalio 9 d. ) Šilutėje, Tauragėje, Jurbarke, Klaipėdoje skambėjo bažnyčių varpai, vyko evangelikų liuteronų bažnytinės pamaldos. Lietuvos Seime, mano pakviesti, deputatai pagerbė aukų atminimą atsistodami. Nors tiek... Mažosios Lietuvos genocido aukoms pagerbti ir siekdamas atkreipti Rusijos dėmesį į atgailos būtinybę, nuo 1992 m. kasmet organizavau taikias eisenas nuo Vilniaus arkikatedros iki Rusijos Federacijos atstovybės. Vilniaus valdžia šiuo klausimu išreiškė gana keistą poziciją. Iš patekusių į valdžią buvusių Komunistų partijos narių tikėjausi atgailos ir komunizmo nusikaltimų pasmerkimo, o sulaukiau kitko: 1996 m. už eiseną buvau teistas, o 1998 m. nubaustas 500 Lt bauda (pinigus baudai užsimokėti teko rinkti iš praeivių ties Vyriausybe ir miesto savivaldybe). Man rodos, kad šis komunizmą smerkiantis forumas turėtų padrąsinti Lietuvos Seimą, patvirtinusį Lietuvoje nacistinio žydų genocido minėjimo dieną, prisiminti ir nukentėjusią nuo bolševizmo Mažąją Lietuvą! Mažosios Lietuvos genocido dienos minėjimo oponentai dažniausiai apeliuoja į tariamą dokumentuotų faktų stoką. Tikra tiesa – dar daug genocido faktų nežinomi, tačiau to, kas užfiksuota, pakanka jam pasmerkti. Kalbu apie Lietuvoje gyvenančių liudytojų parodymus, apie Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje esančią literatūrą (pvz. , E. Kuhn Nicht Rache, nicht Vergeltung. Berlin, 1989; De Zayas, Anmerkungen zur Vertreibung der Deutschen aus Osten. Köln, 1993). 1999 m. pasirodė išsami Vokietijos teisininko H. Nawratilo monografija „Juodoji iš-varymo knyga“ (Nawratil H. Schwarzbuch der Vertreibung 1945 bis 1948. München: Universitas Verlag, 1999). Taigi faktų apmąstyti ir įvertinti gausu. Kadangi karo ir komunizmo nusikaltimams netaikomas joks sena¬ties terminas, sovietinio Mažosios Lietuvos genocido, visų Rytprūsių genocido klausimo negalima palikti ateinančių kartų istorikams. Mažosios Lietuvos genocidu įvardyti nusikaltimai yra nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui. Šį genocidą reikia tinkamai įvertinti ir nedelsiant pasmerkti! Tai padaryti ir kviečiu šį forumą. Manau, Kongresas turėtų paraginti ir Rusiją pasmerkti Mažosios Lietuvos genocidą ir atsiprašyti už jį visų jo vykdytojų vardu. Atsiuntė Algis Bučinskas, Australija

latvius nuo savo valstybės, savo laisvės, nuo mėsos, nuo savo kalbos ir kultūros, istorijos ir t.t.

Ir teisingai! Atsirado mat isvaduotojai!!