Prieikite arčiau, banderlogai!(36)

Banderlogus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prisiminė kalbėdamas per TV valstybinį kanalą bene prieš metus. Kalbėdamas apie protestuotojus Maskvos ir kitų didmiesčių gatvėse, kurie turi Rusijos pasus, ir, be abejo, yra papirkti Rusijai priešiškų jėgų, jis padarė pauzę ir išraiškingai gestikuliuodamas (nesunku rasti įrašą internete, pamatysite, koks jis ne itin vykęs aktorius) taip pavadino tuos žmones.

Be abejo, jis norėjo juos, protestuotojus, įžeisti, o galima tuos žodžius suprasti ir kaip grasinimą.

Mėgstu Kiplingą nuo vaikystės, sakė V. Putinas.

Džozefas R. Kiplingas banderlogais (kitaip – bandarlogai) pavadino beždžionių tautą savo „Džiunglių knygoje“ (1894).

Kiek flegmatiškas smauglys Kaa jas medžioja užhipnotizuodamas žvilgsniu ir šokiu: „Ar gerai mane matote, banderlogai? Prieikite arčiau.

Dar arčiau, banderlogai! Dar arčiau!“

Banderlogai prisiartina ir... kaip sakoma, silpnų nervų žiūrovams geriau nežiūrėti.

Putino gerbėjai šią frazę pasigriebė pasityčiojimui iš priešininkų, protestuotojai ėmė protestuoti: „Mes ne banderlogai!“ Kai kada atrodo, kad mūsų valdantysis „elitas“ tai pat mielai pasinaudotų šia pravarde, kreipdamiesi į vos vos šiltą protesto judėjimą Lietuvoje.

Tačiau lyg ir neišeina: pernelyg aiškiai kyšo orveliškas principas sąvoką apversti ir suteikti jai visai priešingą prasmę.

Banderlogai... Ką jie veikia, kur gyvena, kaip elgiasi, ką galvoja? Į šiuos klausimus Nobelio premijos laureatas Džozefas Redjardas Kiplingas yra atsakęs – pats arba savo knygos herojų lūpomis. Tuos atsakymus čia ir pateikiu (gal kiek perfrazuodamas- juk laikai keičiasi, praėjo beveik 120 metų). Taigi, Bander – logus naturalis

D. R. Kiplingas įvairiu metu buvo kritikuojamas ir puolamas, nes vis atsirasdavo manančių, kad jo satyra liečia intelektualųjį elitą, saloninius estetus, neatsakingus demokratinius demagogus, o prancūzai po jų šalį keliaujantį rašytoją dvidešimto amžiaus pradžioje priėmė gana santūriai, nes įtarė, kad jis tokiu būdu šaiposi iš prancūzų visuomenės. Gal tik dėl to, kad ne kiekvienam suprantamas angliškas humoras.

Banderlogai prisitaiko prie istorinių aplinkybių ir keičiasi, bet esmingus bruožus išlaiko: 1. Jie nieko nebijo, nes gyvena aukštai medžiuose.

Jie gyvena taip aukštai, kad nė vienas džiunglių gyventojas jų negali pasiekti. Gindamiesi aukštumoje, jie nėra labai solidarūs, bet jeigu sumano pulti ant žemės, jų jėgos parviršis turi būti didelis – mažiausiai 240 prieš vieną.

Banderlogai pikti, neturi gėdos, todėl jų pyktis nukreipiamas į silpnesnius. Jie mėgsta tyčiotis iš džiunglių gyventojų, iš aukšai mėtydami riešutus, bananų žieves ir tuščius butelius.

2. Svarbiausia jų troškimas – kad džiunglėse būtų pastebėti. Jie pešasi, dainuoja, šoka, rėkauja, garsiai gadina orą ir net leidžia tyčiotis iš savęs, jeigu neskauda, nes būti pastebėtiems – svarbiausia.

Jie tvirtina: „Mes didingi! Mes laisvi! Mes verti susižavėjimo! Mes visi taip sakome – vadinasi, tai tiesa!“, – ir patiki tuo, ir įsivaizduoja, jog džiunglės be jų pražus.

3. Jie meluoja ir visada melavo. Jie visada rengiasi išsirinkti Tikrą vadą pagal savus įstatymus, bet jis niekada neatitinka visų kriterijų – arba per mažai vagia, arba per kvailas, arba pernelyg pasipūtęs.

Savo išrinktus pusvadžius jie niekina ir jų neklauso. Jie visada maivosi, kai vadai atsuka nugarą.

Vadai veržiasi į įsivaizduojamą valdžią, nes mano gausią daugiau bananų, riešutų ir pagarbos. Vadas visada rėkia, kad gauja gyvena gerai, ir gyvens dar geriau, o džiunglės klestės, kol jis vadovaus.

Banderlogai laikosi taisyklės (vienintelės taisyklės, kurios jie nepamiršta), kad visada reikia tikėti, ką sako vadas. Jie niekada neįvykdo, ką sugalvoję, nes jų atminties neužtenka iki kitos dienos vakaro.

Todėl jie projektuoja gyvenimą šimtui metų į ateitį, nors nemano, kad iki to laiko kuris nors dar liks gyvas. Niekada nedaro to, ką nusprendė, ir nuolat metasi prie ko nors naujo, net jeigu mato, kad „naujasis“ gyvenimo būdas tėra būdas gyventi kaip dygliakiaulei ar šakalui.

Paprotinė jų teisė reiškia, kad kiekvienas gali pasiimti bet kuriam priklausantį bananą (kol niekas nemato), tačiau turi įrodyti, kad tai jo nuosavybė, pasitelkęs liudininkus. Bylą pralošia tas, kuris negali liudininkams riebiai atsilyginti.

4. Jie sukūrė priežodį: „Tai, apie ką banderlogai galvoja dabar, kiti žvėrys pagalvos, kai bananai jau bus supuvę.“ Todėl jie visada elgiasi savo egoistiška nuožiūra, negalvodami, kokia žala bus padaryta džiunglėms. Gyvendami medžių viršūnėse, jie gali iš toli pamatyti nelaimę, bet dažniausiai nesupranta, kas vyksta. Kai žvėrys pradeda bėgti nuo potvynio arba degančio miško, jie gieda: „Iškeliaukit visi, banderlogams bus gerai ir vieniems“.

5. Jie dažnai susėda rateliais karališkų, džiunglėmis apaugusių, rūmų griuvėsiuose ir kasosi, gaudo vienas kito blusas bei apsimeta žmonėmis. Pasak jų, net galingiausi ir protingiausi žmonės nuo banderlogų skiriasi tik tuo, kad neturi uodegų, o jų sėdynės tokios pat plikos ir raudonos, kaip banderlogų. Tai nuo ilgo sėdėjimo ir mąstymo kitomis vietomis.

Banderlogizacija – tai ne apie mus

Autorius dabar norėtų pakalbėti apie tikroviškesnius ir gerokai linksmesnius dalykus, bet ne apie Lietuvą. Autorius nenori nieko įžeisti, todėl toliau nėra jokių užuominų į mūsų valstybės realybę. Priešingai, autorius nori kategoriškai pabrėžti, kad jeigu ir rasite kokių sutapimų su Lietuvos tikrove, jie visokeriopai prieštarauja tiesai ir yra visiškai atsitiktiniai.

Šis reiškinys apima visą šiuolaikinį civilizuotą pasaulį. Banderlogizacija prasideda nuo žiniasklaidos.

Juk yra pasakyta: kas totalitarinėje visuomenėje yra lazda, tas demokratinėje visuomenėje yra žiniasklaida. Žiniasklaida turi nuolat laikyti visuomenę specialioje komos būsenoje – tada visuomenė dar gyva, bet nieko nesupranta ir nieko negalvoja.

Ji šoka, dainuoja, žaidžia, kepa, keliauja, mylisi, gaudosi ir nesidomi beveik niekuo, išskyrus pinigus. Pastebėtina, kad didesnio išsilavinimo ir jaunesnių žmonių koma yra gilesnė, nes jie daugiau skaito laikraščių, ilgiau žiūri televizorių.

Todėl banderlogai stengiasi susipirkti kuo daugiau žiniasklaidos priemonių, kaip kvepalus blogam kvapui nustelbti. Ačiū Dievui, to nėra Lietuvoje.

Vis didėjantis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų yra šių dienų pasaulio fenomenas. Džiunglių gyventojai tapo susiskirstę sluoksniais, kurių žemiausiame, jei neskaitytume sliekų ir vabalų, gyvena dirbantys, mokantys mokesčius, kuriantys, o viršuje – parazitai, žnaibantys, kandžiojantys, vagiantys ir rimtais veidais vaidinantys politiką.

Apačioje vyksta gamyba, viršuje jos vaisių pasisavinimas. Kriminalinis antstatas iš pirmojo lygio susiurbia viską, kas tik įmanoma (įskaitant ir gerai veikiančius smegenis).

Žiniasklaida nuolat rėkia apie krizę, tik rezultatai keistoki: skurstantieji skursta vis labiau, turtuoliai turtėja ir veržiasi į politinę valdžią. Ačiū Dievui, Lietuvoje taip nėra.

Banderlogizacijos apimtoje valstybėje paprastai vyrauja dvi klasės – okupantai ir gyventojai. Okupantai yra su jokia klase ar gyventojų socialiniu sluoksniu neusitapatinantis vagių elitas, mafija, kontroliuojanti valstybę, ir jos pagalba viską perskirstanti savo naudai.

Tarp banderlogų niekada nevyksta jokių konfliktų einant į valdžią. Pirma reikia įsitvirtinti parlamente, paskui priimti įstatymus savo juodai veiklai įteisinti, paskui dirbti taip, kad niekas prie įstatymų leidybos nebegalėtų prieiti.

O kai ateina laikas pjaustyti valstybės pyragą, nenaudojami nei peiliai, nei nuodai, pistoletai ar bombelės. Dalijantis postus kurios nors partijos partijos lyderis paaiškina, kad vienai partijai negali priklausyti dvi ministerijos: „...

mūsų partijos pozicija yra tokia, kad ministerijos x ir y negali priklausyti vienai politinei jėgai, nes tai yra didžiuliai Europos Sąjungos pinigai“. Ir visi viską supranta: reikia dalintis.

Todėl tokiose šalyse svarbu ne kiek ministras turi smegenų, ne kaip jis dirbs valstybės naudai, o moka jis skaičiuoti neuždirbtus pinigus, ar ne. Yra ministerijų, kuriose pinigų mažiau, bet jos ne mažiau svarbios.

Ministru tada skiriamas naudingas žmogus, partietis, partijos bičiulis – paprastai vagis, sukčius ar aukštesnio rango manipuliatorius. Ir sau bylą nutrauks, ir draugui padės.

Kai nutyla pergalės fanfaros, jie šaukia: „Mes geriausi! Mes visi taip sakome – vadinasi, tai tiesa!“

Pasitaiko, kad kai kur, kai kam toks gyvenimas nepatinka. Prasideda kova. Tada ji vyksta ne už asmeninę laimę ir gerovę, o tampa nacionalinio išsivadavimo judėjimu. Kovoje su okupantais turi būti atmestos visos ideologijos. Ideologija paskui. Ačiū Dievui, Lietuvoje taip nėra.

Ir dar kartą: Lietuvoje taip nėra...

Atmetant visus aukščiau sudėliotus svaičiojimus, derėtų pagalvoti: o kaip gi yra mūsų Lietuvėlėje? Rinkimai baigėsi. Rinkimai patvirtinti (tai rašoma dar tebeposėdžiaujant rinkimų komisijai). Ką matome?

Pinigų dalybos prasidėjo ir vyksta atvirai, bet ganėtinai „švariai‘, kad nekiltų konfliktų ir bendra veikla būtų gausinami turtai – sau. Juk ne Lietuvos, žinoma, interesai svarbiausi. Jei būtų priešingai, pirmiausia kiltų klausimas, ką gero nuveikti valstybei.

Blogų žmonių susivienijimas – ne draugija, o suokalbis: jie nemyli vienas kito, veikiau vienas kito bijosi, jie ne draugai, jie bendrininkai – nieko nauja pasaulyje, tai prancūzo Etjeno de la Boesi mintis. Protingai pasakyta. Todėl jis ir mirė dar XVI a.

Bet nuo to meto skirtumų atsiranda – didėja suokalbių sparta, jų toli siekiančios pasekmės ir, kartais, didesnės galimybės įrodyti, kad nieko neįvyko.

Mažai kas žino, kad vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) lemiamias posėdis, tvirtinant rinkimų rezultatus, buvo transliuojamas internetu. Atsitiktinumas lėmė, kad šiek tiek laiko tą posėdį stebėjau.

Komisijos pirmininkas tiesiog spinduliavo savo požiūrį: rinkimus mes turime patvirtinti. Absoliuti dauguma su variacijomis jį palaikė.

Kitų dalyvių (narių ir ne narių) argumentai buvo ignoruojami prisidengiant tiesiog fantastiška žodžių ir minties ekvilibristika. Nenagrinėsime tokių komisijos narių auksinių frazių, kurias verta iškalti akmenyje, pavyzdžiui: „Kadangi žmogus į kamerą stovėjo galu (išskirta mano), tai nustatyti jo tapatybės neįmanoma“...

- jos parodo tiktai lygį ir požiūrį. Bet paklausykime kelių posėdžio fragmentų:

Teiginys: pirmo rato rezultatus mes pripažinome. Antrame rate pažeidimų nėra, galim tvirtinti.

Išvada: pirmame rate išrinkti du sukčiai, o kadangi antrame rate skundų nėra, VRK neturi galimybės nepatvirtinti rezultatų.

Klausimas: kiek ten žmonių buvo maitinama – šimtas, du šimtai?

Išvada: Mes iš rezultatų matome, kad net pridėjus dar šimtą per pilvą papirktųjų rezultatas nebūtų pasikeitęs. Reikia tvirtinti.

Raginimas (pirmininkas): tai ką, tvirtinam rezultatus?

Rezultatas: 13 už, vienas prieš...

Abejonė: jūs neturite įrodymų, policija tyrimo dar nebaigė. Tai tik jūsų prielaidos. Aš tokių dokumentų nemačiau.

Išvada: reikia tvirtinti.

Apokalipsė: tai ką, apygardą paliksime be Seimo nario?

Išvada: reikia patvirtinti. Ir nereikia sureikšminti šitų rinkimų. Jie buvo tokie, kaip visi.

Etikos klausimai apgavystės arba papirkinėjimo atveju VRK posėdyje nieko nedomina. Stebina nesusivokimas, nenoras suvokti, kad dora labai greitai tampa materiali rezultatais ir pasekmėmis. Kaip materiali yra niekšybė, išdavystė, vagystė.

Veidai pragare

Pastebėkim, kaip skubama paduoti ranką, paspausti ją, šypsotis. Nė vieno nėra be nuodėmės, todėl paduoti ranką tampa pirmiausios būtinybės dalyku ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Paspaudęs ranką tampi tarsi vienodai susitepęs, tarsi suokalbininkas: „Aš ir tu, vieno kraujo mes abu“.

Dora nekainuoja nieko. Nedorà visada – kaip ešelonas be stabžių ir nuo kalno.

Jie sako, o žiniasklaida pagarsina: mes nepriimsime į savo tarpą teisiamųjų. Taip, mes tokių nepriimsime, bet negalima bausti partijos.

Taip, taip, negalima kaltinti visos partijos dėl kelių susitepusių žmonių. Jeigu jų nepriimsime, tada viskas bus švaru ir sąžinė bus švari.

Net jeigu kaltinamieji (ne vienerius metus, už rankos pagaunami ne pirmą kartą) yra partijos vadai? Visos partijos tokios?

Na, dar yra tokių, kurie nuolat teršia savo lizdą. Bet užtat jie Vilnių ir visą Lietuvą apstatys sanktuariumais ir visas nuodėmes atleis ne VRK, o aukščiausiasis.

Partijos vadai nenuteisti, jie yra vėliava, apie kurią buriamasi, ir su ja einama, su ja vedama į ateitį.

O jeigu vadai yra „svoločiai“, kaip tokius vadina prancūzai, tai ką gali apie save pasakyti jų pavaldiniai?

Pasakys, kaip bus išspausdinta ar parodyta. Todėl reikia mokėti elgtis su žurnalistais, ponai.

Štai žurnalistė su mikrofonu Seimo koridoriuje pripuola prie tokios simpatingos, malonios moteriškės. Klausia: kaip jūs vertinate savo vyro bylą (jis kaltinamas kriminaliniu nusikaltimu)? Atsakymas: „Jūs manote, kad aš su tokiu žmogumi galėčiau gyventi?“

Tokiam atsakymui reikia treniruotis. Reikia būti pasiruošus visada.

Tai sunku, bet prie to galima įprasti ir būsi apsaugotas: meluok visada, ir jie apstulbsta, nebedrįsta žengti kito žingsnio, jie sustingsta, paspringsta nauju nepatogiu klausimu. Po kelių mėnesių moteriškės vyras iš Vilniaus savivaldybės rūmų nusileidžia (rodo TV) į aikštę pabendrauti su protestuoti susirinkusiais žmonėmis.

Bendraujama. Staiga ponas iš rūmų surinka: „Tu ištrauk rankas iš kišenių, kai su manim kalbi.

Kas čia tau, Gariūnai?“ Jis parodė savo požiūrį į keletą įsidėmėtinų dalykų: jis ir protestuotojas gyvena skirtinguose lygiuose; jis pasakė, kas jam yra žmonės Gariūnuose.

Ir ponas gali taip kalbėti ir taip matyti – jis gyvena aukštai, viršūnėje, iš ten banano žieves saugu mėtyti žemyn.

Jie neturi ko prarasti, nes yra praradę viską, kas neapmokama pinigais. Jie neturi ko prarasti, todėl gali padaryti bet ką – parduoti artimą, bičiulį, išduoti tėvynę. Todėl jiems nusispjauti į tai, ką galvoja elektoratas, žmonės, vadinami rinkėjais. Už jų galima ir pasislėpti.

Bet Dievas yra, todėl dažną iš jų galima nesunkiai atpažinti. Yra sakoma, kad žmogui mirus, jo kūnas vos vos palengvėja.

Tai atsitinka tada, kai siela palieka kūną, o sielos išėjimą atpažinsim pagal svorio skirtumą tarp gyvo ir mirusio. Fenomenas: kai gyvas žmogus praranda sielą, jos svoris greitai kompensuojamas ypatingais ženklais: jo veidas dažniausai tampa riebus ir negyvas – be mimikos, be natūralios šypsenos, viename taške nenustygstančiomis akimis.

Toks žmogus jau dabar gyvena pragare. Todėl, kad kiekvienas gatve prabėgantis šuo jam yra pavojingas – ką nors atims, tik užsižiopsok.

Ak, taip, apie rinkimus...

Na, apžvalgininkai sako: „kol kas pagrindo kvestionuoti Seimo rinkimus nėra“. Kiti dar gąsdina: „nepatvirtinti rinkimai sukels politinę krizę“. O aš pasakyčiau: matėm ir baisesnių dalykų. Na, jeigu reakcijos į tokią padėtį nebus, tai reikš tiktai – viskas galima. Juk visos jos (partijos) vienodos, kol garbė, reputacija, sąžinė dar nėra valstybės vyrų ir moterų valdžioje matas. Skirtumas teliks vienas – kas daugiau.

Bet išgyvensim. Juk lietuvių tauta yra šventa. Ji tiki, sąžine, padorumu, kilnumu, pasiaukojimu, tiki ir savo vadais, ir savo draugais, ir savo priešais, iki paskutinės beviltiškos akimirkos... kol gyvulinių vagonų ešelonai pajuda į tolimas, svetimas, šaltas šalis.

O gal tikrai už kampo laukia Kaa? Ženkite dar žingsnį, banderlogai.

2012 11 09