Policijos vadovai ištesėjo savo pažadą pavaldiniams (unikalios Garliavos šturmo instruktažo akimirkos)(51)

Gegužės 17 d. visiems laikams įėjo į Lietuvos istoriją.

Būtent tos dienos ankstyvų rytą pedofilijos ir žudymų istorijoje įvyko lūžis. Virš dviejų šimtų gerai ginkluotų policijos pareigūnų atvyko į Garliavą tam, kad įvykdytų teismo sprendimą.

Vieniems šis rytas tai buvo teisingumo triumfo akimirka, kiti laikėsi nuomonės, kad tai buvo uniformuotų smogikų, valstybės vardu įvykdytas sunkus nusikaltimas.

Jūsų dėmesiui unikalūs kadrai, kaip prieš šią neeilinę operaciją policijos vadai instruktuoja savo pavaldinius.

Instruktažo metu pareigūnai buvo perspėti, kad prieš žmones naudotų tik proporcingą prievartą ir, svarbiausia, prieš vaduojamą mergaitę – Deimantę Kedytę – nenaudotų jokios prievartos.

Kaip žinome, prieš žmones policininkai panaudojo savitos išraiškos priemones, kai, be viso kito, daužė į tarpukojus, o prieš mergaitę visai nenaudojo fizinės prievartos (neskaitant viso siaubingo psichologinio vaizdo) ir net nepalietė jos pirštu.

Tačiau nors prieš pat policijos nosis kiti operacijoje dalyvavę asmenys – advokatas Gintaras Černiauskas ir mergaitės mama – naudojo brutalią prievartą, policininkai visi iki vieno apsimetė nieko nematantys ir nesiėmė jokių veiksmų tokiai prievartai nutraukti.

Instruktažo metu visiems Galiavos operacijos vykdytojams buvo pažadėta, kad jei ir kils iš kokių nors žmonių kokios nors pretenzijos, jie visais atvejais bus apginti.

Ateitis parodė, kad policijos valdžia savo pažadą ištesėjo – nei už ne visai proporcingą gulinčių žmonių daužymą, nei už tai, kad policininkai nevykdė tiesioginės savo pareigos ir apsimetė nematantys vykdomos prievartos prieš mergaitę, nė vienas policijos pareigūnas nuobaudų nesulaukė.

Atvirkščiai – daugelis aukštų pedofilijos ir žudymų istorijoje dalyvavusių pareigūnų ir tarnautojų savo pareigose buvo paaukštinti.

ekspertai.eu primena, kad Laisvės premijos laureatė, disidentė Nijolė Sadūnaitė šių metų sausio 13 d. sakydama kalbą iškilmingame Sausio 13-osios minėjime prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ir premjero Sauliaus Skvernelio iki vasario 16 dienos, Lietuvos šimtmečio minėjimo, reikalavo pateikti neginčijamus įrodymus, kad 2012 m. gegužės 17 d. valstybės vardu prievarta pagrobta ir nežinia kur pradanginta Deimantė Kedytė yra gyva ir sveika, o jei mirusi ar nužudyta – nurodyti kapo vietą .

Kaip žinoma, prezidentė iš karto po N. Sadūnaitės kalbos jai į ausį pašnibždėjo, kad nežino ir niekada nežinojusi kur yra vaikas, premjeras S. Skvernelis tą pačią dieną pasakė, kad N. Sadūnaitė viską savo kalboje melavo ( tik nepatikslino – ką konkrečiai melavo ), o Seimo pirmininkas V. Pranckietis vis dar iš viso nieko nepasakė.

Į daugybę visuomenės paklausimų, kokia šiuo metu yra mergaitės būklė valdžios atstovai nurodo, kad tai valstybės paslaptis.

Viešumoje dėl mergaitės būklės yra dvi nuomonės: vieni teigia, kad mergaitė kaip pagrindinė pedofilijos ir žudymų istorijos liudininkė, yra nužudyta, kiti mano, kad ji gal būt ir gyva, tačiau visiškai suluošinta.

Daugiau apie pedofilijos ir žudymų istoriją skaitykite ekspertai.eu antimafijos skiltyje „Pedofilija“.

O taip pat prisiminkime visą N. Sadūnaitės kalbą, kurios drąsi LT žiniasklaida išsigando ir iki šios dienos bijo kaip velnias kryžiaus.

Sesės Nijolės Sadūnaitės, Laisvės premijos 2018 laureatės, kalba Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai.

2018 m. sausio 13 d. „Garbė Jėzui Kristui!

jei Dievas su mumis – kas prieš mus?

Atsiprašau, sklerozė paskutinėj stadijoj, kad nenuklysčiau.

(N. Sadūnaitė juokauja, atsiversdama savo kalbos lapus)

Pirmiausia, labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems čia susirinkusiems, (visi be galo garbingi žmonės), už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.

Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje Tiesos pusėje. Siekdama Tiesos ir Teisingumo.

Žiūrėkit, matau be akinių!

(N.Sadūnaitė juokiasi nuleisdama akinius, prieš tai pakeltus ant kaktos)

Taip kovoju už Laisvę – Laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Dievas yra Tiesa, (asistentė pataiso vieną iš Seimo tribūnos mikrofonų) Ir šitą palenkti? Ačiū!

(toliau tęsia) Ir Tiesa mus išlaisvina. Norėčiau pacituoti iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis, kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, ir Sibire esančių, kai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas. Čia Švento Jono Evangelija 3, 19 – 21.

Čia kas netiki Viengimio Dievo Sūnaus – Teismo nuosprendis yra toksai: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, – nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai atlikti Dieve“. (Citatą baigiu).

(Užverčia ir pabučiuoja Šventąjį Raštą – Naująjį Testamentą)

Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad šią mums visiems taip brangią dieną, dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.

Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame, kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija. Deja, labai liūdna situacija.

Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė. O atėję sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda „apsiginklavę“ žmonės (kaip Sausio 13-ą mes čia prie Seimo), pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti, ir dar teisiami.

Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė-Plėšnienė, apie kurią čia Seime amžiną atilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu 50 metų – geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime ne-su-ti-kau.

Sušaudyk – ji nemeluos.“ Ir ją iki šiol tampo po teismus, iš universiteto išėjo, o ji onkologė – ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi.

Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys – sąžinės kalinys, Magadane 15 metų, per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė.

Mamytė 90 metų, buvusi irgi gydytoja.

Ir tuose teismuose aš dalyvauju, ir žinote taip – Laima teisme man (100 procentų) primena Kristų pas Pilotą. Ir, bet labai skaudu, kad teismuose 5-6 daugiausia 12 žmonių. Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui?

(labai sunkiai atsidūsta)

Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie, kaip Sausio 13-tą stovėjo plikomis rankomis prieš okupantų tankus, dabar tie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis buvo – „Mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų“.

Visi matėm, kaip jie, lauždami kojas, mergaitę išnešė.

Prezidentė pažadėjo ištirti, ar iš tikrųjų smurtas buvo prieš ją panaudotas. Man atrodo – atsakymo nebuvo. Deja.

Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija (Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus) pavadinta „vaiko grąžinimu motinai“. Tokiu būdu, neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo.

Ir – teismuose yra visi įrodymai, keturios komisijos pripažino – buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 3-4 metų mergaitė negali fantazuoti – nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daugelį kartų, nevienkartinį.

Po visuomenę sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau pareigūnų, negu neutralizuojant teroristą Bin Ladeną – 240 (o ten 20 tebuvo). Mes, visuomenė, mergaitės daugiau ne-ma-tė-me. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė ne-su-teik-ta.

Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuosiuose namuose Garliavoje, kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja. Kartu su minia.

Gegužinės pamaldos vykdavo vakarais, ir ji, prisiglaudusi prie manęs, be „špargės“ giedodavo Marijos litaniją. Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi ir laiminga, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą.

Ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų – pusseserių, su kuriomis žaidė „klasę“, „dūdavo“ fleituke ir taip toliau – žodžiu, vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo.

Jai buvo aštuoni metai. Kas atsitiko Deimantei – iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo.

Tiesa, iškart po mergaitės pagrobimo viešoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau. Kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir klausia šalia esančios mamos: „Kodėl pas mane aštuonios rankytės?“. Galvytė nesilaiko, seilės bėga.

Kiek vėliau, „Lietuvos rytas“ (tarp kitko, išvadinęs man terorizmo garbintoja, už tai kad kartu su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybėj daugelį metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausio teismo visiškai išteisintą – Eglę Kusaitę.) ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas. Taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.

Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės paėmimo metu Policijos generalinis komisaras (o dabar Premjeras) neprisiėmė atsakomybės už valstybės, neva saugomą, o iš tiesų tai – visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.

Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar, jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų TIESOS apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau kelis metus paeiliui kartą per savaitę, dar vėliau iki dabar kiekvieno mėnesio 17 dieną, su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“

, su plakatais, renkasi prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Tačiau viskas veltui – atsakingi pareigūnai niekad į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida. Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. (Na tada, kada mes demonstracijoj prašom tiesos ir „Kur Deimantė?“).

Tad noriu jūsų paklausti: „Kas čia?“. Ar tai Laisvė, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 m. sausio 13-tą. Bet nesunkiai perskaitysim įtakingų žurnalistų, niekada nemačiusių mergaitės, nebuvusių Garliavoje, nepakalbinusių nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius.

Jai, sako, (rodo į save) reikia kriminalinę bylą, į kalėjimą Sadūnaitę! Jai premiją?! Siaubas! Toks vilkas, dar kažkoks, duok, Dieve, jam sveikatą.

Reiškia – mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam!?

Na, įtarimas...

(ranką pridėjus prie krūtinės)

Su džiaugsmu, bet aš tik už Laisvą Lietuvą.

Naudojuosi proga, kadangi mane girdi Jos Ekscelencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų, taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.

Šios Konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma, cituoju: O! Yra vanduo!

(nuo jaudulio išdžiūvusi N.S. burna. Ji atsigeria, paėmusi vandens stiklinę, kuri stovėjo kairėje jos)

Atsiprašau.

(laiko vandens stiklinę rankoje, nes tribūnoj dešinėje ji nemato galimybės stiklinę pastatyti. Gaunasi ilga pauzė, sausakimšas žmonėmis Seimas laukia konvencijos citatos tęsinio)

1. Niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka.

2. Jokios išimtinės aplinkybės, net, jei tai būtų karo padėtis, ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas, ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.

(šiuos konvencijos punktus perskaito su vandens stikline dešinėje rankoje. Perskaičiusi – sugrąžina stiklinę į vietą)

Todėl klausiu jūsų, ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas?

(balsas žymiai sklandesnis)

Ar negalime laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai, ir apie ją jau penkeri su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Net nežino, ar tas nežinia kur esantis asmuo Deimantė Kedytė yra gyva?

Atsakykite, prašau, ar Lietuva laikėsi, ar nepažeidė šios Konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?

Baigiu: paskutinis puslapis.

O, geras Dieve!

(sunkiai atsidūsta)

Šiandien, sausio 13-ą, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos įteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį, neatsakytą, ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl, stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmąkart ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į Jus, pirmuosius valstybės asmenis: Ponia Prezidente!

Pone Premjere! Už mano nugaros...

(nusišypso atsisukdama ir žvilgsniu ieškodama LR Premjero Sauliaus Skvernelio veido)

Pone Seimo Pirmininke!

(Seimo Pirmininkas, kaip, beje, ir Prezidentė, taip pat yra už N. Sadūnaitės nugaros) Ir prašau jūsų iki vasario 16 – Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimo dienos, man ir visuomenei viešai, asmeniškai atsakyti bei pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio vasario 19-tą sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O, jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės 17 dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti (apsaugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti), galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę. Bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę nepagrįsti besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis.

Kad mes galėtume visi, ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais iki šiol persekiojamais (po devynias bylas), kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir Laisvės bendraminčiais aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjom, Tavęs Deimantėle, išsaugoti. Dieve, mums atleisk.

Ir baigdama savo kalbą, su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti. Nežinau, kaip Jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos 100-mečio sukaktimi ir jos švęsti. Prašau man atleisti.

(pridėjusi ranką prie krūtinės nusilenkia)

Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savos pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų – neturi ateities. Dieve, mums atleisk!

Baigti noriu gerbiamojo kunigo Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais, kentėjusiais. Jis tai parašė praėjus trims mėnesiams po mergaitės pagrobimo.

„MERGAITĖS AŠARA

Aš padėjau ant svarstyklių

Mažos Deimantės mažą ašarą – Ir prezidentės aptakius kalbėjimus – Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.

Ir aš padėjau ant svarstyklių

Mažos mergaitės nevilties riksmą – Ir Seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus – Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.

Ir aš padėjau ant svarstyklių

Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą – Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas – Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.

Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.

O kalbose, teismuose ir saliutuose – Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS.

Tuštuma.“

Amen! Aleliuja! Dieve, būk mums gailestingas!

(N.S. užverčia savo kalbos lapus ir kalba toliau, žvelgdama į klausytojus)

Dievas mus myli. Laukia mūsų.Už mus mirė ant kryžiaus, tapęs žmogumi. Ir pasufleravo, iš ko mes būsime Amžinybėje teisiami. Ir tikintys. Ir netikintys. Ir, nesvarbu, iš kokios rasės: Buvau alkanas – pamaitinai.

Buvau nuogas – aprengei.

Buvau ištroškęs – pagirdei.

Buvau ligonis – aplankei.

Buvau pakeleivis – priėmei.

Buvau kalinys – atėjai, ištiesei ranką.

Ateik į amžiną džiaugsmą!

Sako: „Viešpatie, aš Tavęs nepažįstu“.

„O tada, kada Tu tam mažiausiajam, tam nepažįstamam ištiesei ranką, kuris į tave kreipėsi – tu padėjai man.“ Ir atvirkščiai.

„Nepadėjai – eik šalin nuo manęs į amžiną kančią kartu su velniu ir jo angelais“.

Dieve, saugok, kad nei vienas ten nenueitume. Duok, Dieve, kad visi būtume danguje ir šlovintume jį už jo gailestingumą!

(šypsosi, juokiasi ir kelia abi rankas į viršų)

Ačiū! Dovanokit, aš, atrodo, savo ilgu liežuviu prasikaltau.

(juokdamasi atsiprašo, kad klausytojams galėjo atrodyti, kad jos, t.y. sesės Nijolės Sadūnaitės, kalba per ilga)

(Plojimai, gėlės N. Sadūnaitei, Laisvės premijos 2018 laureatei).

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, palinkėjęs Laisvės gynėjams sveikatos, po N. Sadūnaitės kalbos paskelbia iškilmingą posėdį baigtą.

Visi atsistoja ir tylėdami išleidžia iš istorinės Seimo salės, kurioje 1991 metais buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Prezidentė sustoja prie N. Sadūnaitės, ją pasveikina, Nijolė Sadūnaitė apkabina Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tuo metu Prezidentė kažką tyliai pasako Laisvės premijos nominantei į ausį.

Prezidentė pajuda sparčiu žingsniu išėjimo link. Tuo metu Nijolė Sadūnaitė grįžta prie Seimo tribūnos mikrofono, ir LR Prezidentei net nespėjus palikti Seimo salės prabyla)

Dar neišjungta! Au...

Gerbiama Prezidentė man pasakė: „Niekada nežinojau ir nežinau, kur yra Deimantė Kedytė“.

Kas žino!?“

(Nijolė Sadūnaitė dar mėgino sakyti antrą trumpą sakinį, bet mikrofonas buvo žaibiškai išjungtas).

sesė Felicija Nijolė Sadūnaitė, 2018 m. sausio 13, LR Seimas