Partizanų karo įstatymai numatė mirties bausmę už tėvynės išdavystę(6)

Fragmentas iš knygos „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“.

Mūsų šalyje plinta naratyvai, esą Lietuvos partizanai pokario metais žudė ne tik priešus – komunistus ir kolaborantus – bet ir nekaltus civilius, tarp jų vaikus, o kartais ir ištisas šeimas, įskaitant senelius.

Mokslų daktarė Dalia Grybauskaitė savo disertacijoje konstatavo, kad „nuo klasės priešų rankos paskutiniais metais žuvo virš 13 tūkst. žmonių“ (terminu „klasės priešai“ D. Grybauskaitė tuomet vadino Lietuvos partizanus).

Pasak moters, „tokia ilga klasių kova buvo kurstoma remiantis radiopropaganda, tiekiant maistą ir ginklus iš užsienio“.

Būtina žinoti: partizanų karo įstatymai numatė mirties bausmę už tėvynės išdavystę – kolaboravimą su okupaciniu saugumu ar partizanų išdavimą.

Tiesa, tam tikrais atvejais kaimo vietovėse partizanų būriai įvykdydavo ir vadinamąsias „šeimynines“ bausmes.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad jei šeimos galva buvo laikomas aktyviu stribu ar informatoriumi, kartais (ypač ankstyvajame karo etape, 1944-1947 m.) būdavo nužudoma visa šeima, įskaitant moteris ir vaikus.

Teigiama, kad tokios kraštutinės priemonės buvo naudojamos siekiant įbauginti kitus potencialius išdavikus, todėl būdavo nužudomi ir esą nekalti civiliai.

Tai lėmė kolektyvinės atsakomybės principas – kai kurie būriai jį taikė norėdami greičiau atkurti Lietuvos laisvę.

Jei vienas šeimos narys tapdavo stribu ar saugumo informatoriumi, mirties bausmė kartais tekdavo visai šeimai, įskaitant senelius ar vaikus, kurie tiesiogiai prie okupantų veiklos nebuvo prisidėję.

Pasitaikydavo atvejų, kai nė vienas šeimos narys nebuvo nei stribas, nei informatorius, tačiau mirties bausmė vis tiek būdavo įvykdoma visai šeimai.

Partizanų kovos lėmė, kad 1990 m. galiausiai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, o mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą ir NATO.