Laurentas Louisas: pasaulis – pavojinga vieta ne dėl tų, kurie daro piktus darbus, o dėl tų, kurie, tai žinodami, jų nesustabdo(28)

Belgijos parlamente pasakyta L. Louiso kalba apie valstybinį aukštų Belgijos pareigūnų ir politikų sąmokslą, slepiant tiesą, su vertimu į lietuvių kalbą šios publikacijos apačioje. ekspertai.eu.

2004 metais Belgijoje kalėti iki gyvos galvos nuteistas vaikų prievartautojas ir žudikas Marcas Dutroux neseniai prašė paleisti jį iš kalėjimo pirma laiko. Belgijos monstru vadinamo nusikaltėlio motina įspėjo, kad laisvėje jis vėl žudys, ir vasario 18 dieną teismas atmetė šį prašymą.

Tačiau jis ne tik sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą, bet ir dar kartą priminė šiurpius klausimus, kuriuos Belgijos teisėsauga paliko be atsakymų.

Pagal oficialią versiją, M. Dutroux grobė, prievartavo ir žudė mažametes mergaites ir paaugles padedamas tik savo žmonos (kuri praėjusiais metais paleista iš kalėjimo anksčiau laiko) ir dar vieno bendrininko.

Tačiau pats pedofilas 2004-aisiais teisme tvirtino, kad buvo tik eilinis įtakingus asmenis vienijusio pedofilų klano patarnautojas, paverstas atpirkimo ožiu, siekiant nuslėpti kur kas baisesnę tiesą. Kaip vieną šio klano organizatorių jis įvardijo Briuselio verslininką Michelą Nihoulą, kuris šioje byloje taip pat buvo kaltinamas pedofilija.

Apie pedofilų klaną kalbėjo ir įslaptinti liudytojai – 5 moterys ir vyras transvestitas, jie pasakojo, kaip būdami vaikais buvo prievartaujami ir tapo sadistiškų nusikaltimų liudininkais.

Tačiau šiuos liudijimus tyrę pareigūnai, kuriems vadovavo Jean-Marcas Connerotte, buvo brutaliai nušalinti nuo tyrimo, o žiniasklaidoje organizuota liudininkų diskreditavimo kampanija. Dvi M. Dutroux aukas išgelbėjusio J. M. Connerotte nušalinimas išprovokavo iki tol neregėtą masinį protestą – 1996 metų spalio 20 dieną į Briuselio gatves išėjo apie 300 tūkstančių pasipiktinusių žmonių. Teisiant M. Dutroux, J. M. Connerotte atvirai kalbėjo apie tai, kad jam ir kitiems pareigūnams buvo daromas didžiulis spaudimas, siekiant nuslėpti tikrąjį į aukščiausius visuomenės sluoksnius vedančių nusikaltimų mastą, o byla sužlugdyta.

Apie tai, kaip ši byla buvo žlugdoma, parašytos knygos ir sukurtas dokumentinis filmas, iš kurio galima susidaryti įspūdį apie apgailėtiną Belgijos teisėsaugos vaidmenį, dėl kurio M. Dutroux ilgą laiką galėjo siautėti nebaudžiamas, nors buvo daugybė duomenų apie šiurpius jo nusikaltimus. Jei teisėsauga būtų tinkamai reagavusi, dvi pedofilo aukos būtų likusios gyvos:

Dar kartą šią istoriją priminė belgų parlamentaras Laurent'as Louisas, 2012 metų birželio 30 dieną pamėginęs įtikinti Belgijos parlamentą, kad oficiali teismo versija dėl M. Dutroux nusikaltimų neatitinka realybės. Ši kalba lėmė politinį ir teisinį L. Louiso persekiojimą bei puolimą Belgijos žiniasklaidoje.

L. Louiso namuose buvo padaryta krata, o jo internetinis puslapis, kuriame jis paskelbė dviejų nužudytų aštuonmečių mergaičių autopsijos duomenis, rodančius, kad M. Dutroux galėjo turėti daugiau bendrininkų, buvo cenzūruotas. Be to, L. Louisui buvo atliktas psichiatrinis tyrimas ir iškelta byla teisme.

Kodėl tai įvyko?

Šiurpus faktas, kad daugiau nei 20 žmonių, susijusių su M. Dutroux byla ir galėjusių paliudyti apie jo ryšius, neaiškiomis aplinkybėmis mirė.

Viena pagrindinių liudytojų, davusių parodymus apie įtakingą Belgijos pedofilų klaną, – Regina Louf, tyrimo metu įvardyta kaip anoniminė liudytoja X1. R. Louf liudijo, kad matė kankinimus ir po to įvykdytą jos likimo draugės Christine Van Hees egzekuciją. Jos pasakojimas atitiko niekur viešai neskelbtas šios sadistiškos žmogžudystės aplinkybes, apie kurias ji negalėjo sužinoti iš jokių viešų šaltinių.

Anot R. Louf, orgijose, kur iškrypėliai prievartavo ir kankino mažamečius vaikus, dalyvavo ne tik verslininkai, politikai, bet ir teisėsaugos pareigūnai.

Ji pasakojo ir apie ritualinį kūdikio nužudymą, dalyvaujant stebėtojams.

Po šių ir kitų šiurpių liudijimų žiniasklaidoje pradėjus aršią R. Louf diskreditavimo kampaniją (apie tai ir kitus šios bylos žlugdymo metodus galima paskaityti ir ČIA), teismas paskelbė jos parodymus nepatikimais ir juos atmetė. Galbūt tai ir išgelbėjo jai gyvybę.

Kraupūs R. Louf ir kitų aukų pasakojimai, kurie taip ir liko neištirti, J. M. Connerotte ir kitų teisėsaugos pareigūnų liudijimai apie spaudimą, kurį jie patyrė tirdami bylą, kol buvo nuo jos nušalinti, sunkiai paaiškinamas teisėsaugos darbo "brokas", lėmęs dviejų aštuonmečių mergaičių mirtis, keistomis aplinkybėmis mirę žmonės, susiję su šia byla, – visa tai liudija, kad klausimai, kuriuos praėjusių metų vasarą vėl pabandė iškelti į viešumą belgų parlamentaras L. Louisas, už tai pradėtas persekioti, yra pagrįsti.

2012 birželio 30 dieną Belgijos parlamente L. Louisas pasakė šią kalbą apie valstybinį aukštų Belgijos pareigūnų ir politikų sąmokslą, slepiant tiesą:

P. S. Kodėl dabar priminėme šią belgišką istoriją?

Nes Lietuvoje, kaip ir Belgijoje, jokie pedofilų klanai neegzistuoja. Esama tik pavienių pedofilų.

Pavyzdžiui, daugybę kartų teistas Leonidas Gotlibas. Skelbta, kad byloje buvo duomenų, jog savo aukas jis veždavo "klientams" net į Latviją.

Kalbėta, kad buvo rasta ir užrašų knygelė su telefonų numeriais ir inicialais. Kad tarp asmenų, kurių kontaktus buvo užsirašęs L. Gotlibas, būta ir veikėjų iš Lietuvos politinio elito. Tačiau nuosprendyje nėra nė užuominos apie kokius nors L. Gotlibo klientus ar bendrininkus, o daiktiniai įrodymai – sunaikinti.

Jokio pedofilų klano nebuvo ir Kauno žudynių ir pedofilijos istorijoje – tai paskelbė prokuratūra ir teismas. Paskelbė, nepaisydami fakto, kad šioje pedofilijos byloje nebuvo atlikti net patys būtiniausi tyrimo veiksmai (tai konstatuota 2010 metų sausio 21 dieną patvirtintose Seimo parlamentinio tyrimo išvadose, kurias priminėme publikacijoje "Šiurpu, jei pedofilija buvo. Dar šiurpiau, jei pedofilijos nebuvo").

Makabriška: teisėsauga pasigedo įrodymų, kurių, kaip rodo parlamentinio tyrimo išvados, daugeliu atvejų tiesiog nesistengė rinkti.

Tiesa, kaimynėje Latvijoje šiokio tokio pedofilų klano egzistavimas vis dėlto buvo oficialiai pripažintas. Tačiau 2000-aisiais sprogęs skandalas, kuriame minėtos ir tuomečių premjero Andrio Škėlės ir ministro Valdžio Birkavo pavardės, baigėsi tuo, kad buvo nuteisti tik keli neįtakingi asmenys.

Latvijos parlamento laikinajai tyrimo komisijai vadovavęs Janis Adamsonas teigė buvus duomenų apie Latvijos pedofilų ryšius su Lietuva ir iškrypėlių tinklą kontroliuojančių saugumo struktūrų ranką. Jis kalbėjo ir apie tai, kad tyrimas buvo įnirtingai žlugdomas. Už tai, kad paviešino įtakingų politikų pavardes, J. Adamsonas buvo apkaltintas šmeižtu, teismas iš jo priteisė baudą, bet vėliau Europos Žmogaus Teisių Teisme jis šią bylą laimėjo.

Apie Latvijos pedofilijos istoriją galima paskaityti publikacijų cikle "Pedofilai: jie kol kas laimi".