L. Stankūnaitės globėjų apetitai, arba ką žino EŽTT?(44)

ekspertai.eu kreipėsi į Lietuvos atstovę Europos Žmogaus Teisių Teisme Elvyrą Baltutytę, prašydami informuoti, kokie iš šiame laiške minimų dokumentų pateikti teismui, kuris nagrinės Laimutės Stankūnaitės pretenzijas Lietuvai.

Vakar, 2012 metų liepos 24 dieną, buvo išplatintas pareiškimas, jog L. Stankūnaitė didina reikalavimus Lietuvos Respublikos valstybei Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Šiuo metu ji pageidauja daugiau nei pusės milijono litų iš mūsų valstybės.

Teisminiai procesai dėl mano brolio a. a.

Drąsiaus Kedžio dukrelės gyvenamosios vietos problemų persikėlė į Strasbūrą. Ką lems šie institucijų sprendimai: tiesą ar dar vieną manipuliaciją tiesa?

Žingsnį link demokratinių žmogaus teisių grindimo ar dar vieną korumpuotų asmenų prasismelkimą į struktūras, kurios savo veiklą siekia remti europietiška teisine praktika? Tai bus sąžiningų Lietuvos pareigūnų veiksmai, pagrįsti morale ir etika ar bandymas visomis priemonėmis dar kartą įteisinti neteisingumą, sutelkus visas pajėgas, visas galias, ryšius ir priemones?

Girdint kai kuriuos dalykus, jau dabar kyla pagrįstų abejonių.

Lietuvos atstovė EŽTT Elvyra Baltutytė 2012 metų gegužės 31 dieną išplatino pranešimą, kad išsiuntė atsakymus dėl L. Stankūnaitės ir D. Kedžio dukters EŽTT.

Komentuodama ji nurodė: „Net ir perdavus dukrą mamai, gali būti pripažinta, kad Lietuva padarė pažeidimą. Valstybė gali būti vis tiek atsakinga už tai, kodėl čia taip užsitęsė.

Už prarastą ryšį valstybės atsako kitose bylose, tai mes rašėme ir apie tai, kaip vyko pasimatymai, kaip tas kontaktas buvo palaikomas, mes ir tai turėjome aiškinti, kadangi EŽTT praktika yra tokia, kad ir į tai kreipia dėmesį. Šiaip šiuo požiūriu, kad įvykdytas sprendimas, tai, aišku, yra žymiai geriau, nes pagal teismo praktiką buvo akivaizdu, kad jeigu būtų neįvykdytas sprendimas, tai tikrai būtų konstatuotas pažeidimas“.

Nesu mačiusi E. Baltutytės rašto, išsiųsto EŽTT, bet manau, kad institucijai turėjo būti išdėstyti visi svarbiausi argumentai, išsiųsti visi esminiai procesiniai dokumentai iš pedofilijos ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylos.

Ar tai buvo padaryta, ar viskas buvo atlikta sąžiningai, negaliu būti tikra. Ir jeigu taip nepadaryta, tuomet bus akivaizdu, kad Lietuvos atitinkamos institucijos, kurioms pagal pareigybes priklauso šią informaciją suteikti EŽTT, gins ne Lietuvos Respubliką, bet kaip ir iki šiol – kaltinamojo pedofilija draugę, Lietuvos ,,pasididžiavimą“, Lietuvą ,,reprezentuojančią“, kadais neva valymo paslaugas teikusią ir kirpėja dirbusią (iki šiol kirpykla nežinoma) L. Stankūnaitę. Kadangi iki šiol Lietuvos visuomenei teisėsauga bandė sudaryti įspūdį, jog visi procesiniai veiksmai dėl pedofilijos bylos eigos yra atlikti ir procesas vyko sklandžiai, išsamiai ir be priekaištų bei pažeidimų (nors taip nebuvo), tikėtina, kad tokios ne tik Lietuvos, bet ir Europos visuomenę klaidinančios bei iš esmės melagingos pozicijos bus laikomasi ir minėtame teisminiame procese EŽTT.

Tai liudija jau patys E. Baltutytės pareiškimai, kuriuose aiškiai ,,teisingumo“ ir ,,teisėtumo“ akcentas suteikiamas L. Stankūnaitės pusei. Tačiau pagrįstai kyla klausimas, ar gerbiama Lietuvos atstovė pateikė Europos teismui visus kvestionuotinus bylos aspektus dėl Vitalijaus Kondratjevo sprendimo, ar išties pristatė teismui visą pedofilijos istorijos liudijimą, nekalbant jau apie Vaiko teisių konvencijos pažeidimus, neatsižvelgus į mergaitės nuomonę, apie prievartą prieš ją 2012 metų kovo 23 bei gegužės 17 dienomis?

Ar EŽTT teisėjai bus supažinti su brutalią prievartą prieš vaiką liudijančia filmuota medžiaga? Ar tik spekuliatyviai sąmoningai bus nuorientuoti viena, deja, šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus įkūnijančia įstatymo raidės linkme, kokia normalioje teisinėje Europos visuomenėje niekada nebūtų surašyta ir pasiekusi tokio brutalaus ir prievartinio įteisinimo?

Esu giliai įsitikinusi, kad filmuoti kadrai apie mergaitės prievartinį tąsymą kovo 23 dieną ir jos pagrobimas gegužės 17 dieną yra tiesioginiai Lietuvos teisinio proceso sprendžiant mergaitės gyvenamosios vietos bei pedofilijos bylos klausimus fiasko.

Tačiau, žinoma, galima ir blefuoti, siekiant kelių tikslų: toliau dezinformuoti Lietuvos visuomenę ankstesnių sprendimų ,,teisingumo“ ,,patvirtinimu“ iš Vakarų, dar ,,pagrindžiamo“ pinigine bauda, ir nutiesti ,,teisėtą“ kelią nusikaltėlių nebaudžiamumui ateityje.

Konkrečiai ir aiškiai nurodau esminius dalykus, pagrindinius dokumentus, kurie privalėjo būti išdėstyti rašte EŽTT. Jeigu iki šiol Lietuvos valstybės atstovė to nepadarė, manau, privalo įvykdyti nedelsiant.

1. Teisme nagrinėjama pedofilijos byla.

Kaltinamojo akto išvadoje nurodyta, kad Andrius Ūsas kaltinamas tuo, kad jis nuo 2006 metų lapkričio mėnesio iki 2008 metų lapkričio 23 dienos bute, esančiame adresu M. Gimbutienės g.

8-1, Kaune, kurį nuomavo L. Stankūnaitė, tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų mažametei laižė įvairias kūno vietas, lytinius organus bei prašė mažametės laižyti savo kūną, taip tvirkindamas mažametį asmenį, ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 153 str. Taigi, kaltinamasis aktas patvirtina, kad L. Stankūnaitė galimai susijusi su kaltinamojoje išvadoje nurodyta nusikalstama veika, nes nusikalstama vieta yra L. Stankūnaitės nuomojamas butas.

2. Neįvykdyta galutinė ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 nutartis.

Šioje apygardos teismo nutartyje nurodyta, jog LR BK 24 str. 6 d. numato, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu gautus, įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Šioje apygardos teismo nutartyje nurodyta, jog vertinant ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis galima pagrįstai įtarti, jog L. Stankūnaitė, suteikdama sąlygas A. Ūsui tvirkinti mažametę, pati betarpiškai stebėdama su vaiku atliekamus nusikalstamus veiksmus, padėjo A. Ūsui tvirkinti mažametę nukentėjusiąją, dėl ko jos veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 24 str. 6 d. 153 str. , požymių.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes Vilniaus apygardos teismas dar 2009 metų spalio 6 dieną konstatavo, kad šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų ir apie tai, kad L. Stankūnaitė galėjo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str. , dėl ko panaikino Kauno m. apylinkės teismo 2009 metų liepos 20 dienos nutarties dalį, kuria atmestas D. Kedžio skundas dėl Kauno m. apylinkės prokuratūros prokurorės G. Ročienės 2009 metų balandžio 21 dienos nutarimo dalies atsisakyti L. Stankūnaitės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str. padarymo, panaikinimo ir perdavė klausimą dėl įtarimo pareiškimo L. Stankūnaitei pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr.

23-1-00834-08, pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 153 str. , svarstyti Vilniaus apygardos prokuratūrai.

Vykdant nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartį L. Stankūnaitei vienareikšmiškai turėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2009 metų spalio 6 dienos nurodymai neįvykdyti ir pranešimas apie įtarimą L. Stankūnaitei iki šio momento neįteiktas.

3. Kaltinamojo pedofilija A. Ūso ir L. Stankūnaitės tyrimas poligrafu (melo detektoriumi).

2009 metų lapkričio 6 dieną buvo atliktas A. Ūso tyrimas poligrafu (melo detektoriumi). Šios apklausos metu 71-ą kartą buvo užfiksuota A. Ūso organizmo reakcija (melas) atsakant į užduotą klausimą (21 t., b.l. 64-69). Per šią apklausą A. Ūsui buvo užduota 160 klausimų. A. Ūso reakcija (melas) buvo užfiksuota atsakant į 71-ą klausimą, kas leidžia pagrįstai manyti, jog atsakydamas į maždaug 40 procentų klausimų įtariamasis melavo.

Įtariamajam atsakant neigiamai į klausimą „Ar jam žinoma, kaip buvo atlyginama už mažametės seksualinius žaidimus su vyrais jos motinai?“ jo reakcija (melas) fiksuotas septynis kartus iš vienuolikos, paminėjus: duotus pinigus, padovanotus daiktus, suteiktą teisinę pagalbą, atsilyginimą seksu, buto išnuomojimą, aukso padovanojimą ir atsilyginimą kitu būdu.

Įtariamajam atsakant į klausimą „Ar žinote, kiek pinigų gavo L. Stankūnaitė už jos dukters Deimantės Kedytės seksualinį išnaudojimą?“

, reakcija fiksuota paminėjus pinigų sumą virš 3000 litų.

Lyginant duomenis, gautus atliekant A. Ūso apklausą naudojant poligrafą (melo detektorių) su mažametės nukentėjusios parodymais, užfiksuotais apklausų metu ir jos tėvo nufilmuotose pasakojimuose bei liudytojų D. Kedžio, A. V. Kedžio, L. Kedienės, N. Venckienės, O. Girdauskienės, D. Degutienės parodymais, akivaizdu, kad jie iš esmės sutampa.

2009 metų spalio 28 dieną buvo atliktas L. Stankūnaitės tyrimas poligrafu (melo detektoriumi).

Šios apklausos metu 56 kartus buvo užfiksuota L. Stankūnaitės organizmo reakcija (melas) atsakant į užduotą klausimą, iš kurių dviem atvejais negalima kategoriškai teigti, kad reakcijos priežastis atsakymas į klausimą (19 t. , b. l. 34-37). Per šį tyrimą L. Stankūnaitei buvo užduoti 132 klausimai. L. Stankūnaitės reakcija (melas) buvo užfiksuota atsakant į 54 klausimus, kas leidžia pagrįstai manyti, jog atsakydama į maždaug 40 procentų klausimų, labai panašiai kaip ir įtariamasis A. Ūsas, L. Stankūnaitė melavo.

Lyginant duomenis, gautus atliekant L. Stankūnaitės tyrimą naudojant poligrafą (melo detektorių), su duomenimis, gautais atliekant analogišką įtariamojo A. Ūso tyrimą, akivaizdžiai matyti, jog jų reakcija fiksuojama atsakant į iš esmės į analogiškus klausimus ir paminėjus analogiškas aplinkybes (vietas, daiktus, vardus).

Sugretinus šiuos duomenis su mažametės nukentėjusios parodymais, užfiksuotais apklausų metu ir jos tėvo nufilmuotose pasakojimuose bei liudytojų D. Kedžio, A. V. Kedžio, L. Kedienės, N. Venckienės, O. Girdauskienės, D. Degutienės parodymais, akivaizdu, kad L. Stankūnaitės ir A. Ūso reakcija poligrafu fiksuota pastariesiems neigiant mažametės nukentėjusios parodymuose išdėstytas aplinkybes apie jos seksualinį prievartavimą, nors tiek mažametės nukentėjusios, tiek ir paminėtų liudytojų parodymų turinys jiems nežinomas.

Šių ikiteisminio tyrimo metu gautų įrodymų sisteminis vertinimas neginčijamai patvirtina, kad mažametės nukentėjusios parodymuose užfiksuoti jos pačios realiai patirti išgyvenimai, o A. Ūsas ir L. Stankūnaitė duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu meluoja, nors L. Stankūnaitė ir įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą.

4. Pedofilijos byloje atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė.

Ekspertizės akte nurodyta, jog mažametei psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Padidintas polinkis fantazuoti ir nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija tiriamajai nenustatytas.

Nestebėta padidinto įtaigumo požymių, tačiau tiriamoji yra paklusni, linkusi vykdyti emociškai reikšmingų žmonių reikalavimus, prašymus. Tiriamajai nebūdingos tokios individualios psichologinės savybės, kurios trukdytų jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) bei duoti apie tai parodymus.

Šio ekspertizės akto išvadoje konstatuojama, jog mažametė, atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichinę būseną, gali teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka) ir duoti apie tai parodymus. Mažametei nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti.

Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų apie D. Kedžio daromą poveikį nukentėjusiajai ar jos parodymams. Šiame ekspertizės akte taipogi nurodyta, jog teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizės metu nevertinamas tiriamo asmens parodymų patikimumas, jų teisingumas, atitikimas realybei, objektyvumas, nes tai priklauso teismo kompetencijai.

Nurodytame Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18 (1 t., b.l. 75-78) nurodyta, jog kalbant apie galimą seksualinę prievartą kontaktas su tiriamąja blogėja – ji įsitempia, tampa nerimastinga, aktyviai vengia šios temos, akivaizdu, kad pokalbis apie tai neigiamai veikia tiriamąją, kas patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji patyrė seksualinę prievartą, dėl ko jos papildomos apklausos nerekomenduojamos.

5. Mažametės mergaitės apklausų duomenys.

Pedofilijos byloje esančiame 2009 metų birželio 9 dienos mažametės nukentėjusiosios apklausos protokole (5 t. , b. l. 85-89) fiksuojama, jog mergaitė dar kartą patvirtino jau anksčiau duotus savo parodymus apie tai, jog jai būnant ten, kur gyvena mama, Andrius ją laižydavo kambaryje, tualete ir vonioje, matant jos mamai L. Stankūnaitei. Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji dar kartą patvirtino, jog Andrius jai laižė įvairias kūno vietas, tarp to ir lytinius organus, bei liepė jai laižyti savo kūną, lytinius organus.

Duodama parodymus šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji anksčiau duotus savo parodymus papildė naujomis aplinkybėmis, apie kurias jau buvo pasakojusi savo artimiesiems, – tai patvirtina jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šios apklausos metu nukentėjusioji papildomai parodė, jog A. Ūsas įkišdavo ir ištraukdavo savo „sysalą“ jai į burną, jis kišdavo savo „sysalą“ jai daug kartų. Apklausos metu mergaitė teigė, kad apie tai ji papasakojo savo tėčiui (D. Kedžiui) ir Neringai (N. Venckienei).

Tokie mergaitės parodymai visiškai sutampa su nurodytų liudytojų parodymais.

Apklausos metu mergaitė patvirtina, jog tai, ką ji pasakojo, tėtis nufilmavo. Nors ir nenorėdama kalbėti šia tema, mažametė dar parodė, jog kai jis (A. Ūsas) kišdavo jai ,,sysalą“ į burną, tai ji labai kosėdavo. Tuo metu ji būdavo ir apsirengusi, ir nusirengusi. Mergaitė taip pat liudijo, kad kai jai tai buvo daroma (A. Ūsas kišdavo savo „sysalą” į burnytę), jai labai skaudėdavo gerklytę.

Šios apklausos metu mergaitė taip pat parodė, jog ji yra mačiusi Andriaus „sysalą“, tėčio „sysalo“ niekada nėra mačiusi, o mama ir Simonas „sysalo“ neturi. Tai neginčijamai patvirtina, jog mažametė nukentėjusioji „sysalu“ vadina vyrišką lytinį organą.

Šios apklausos metu ji dar parodė, jog tas „sysalas“ buvo didelis, tačiau daugiau apie tai vengia kalbėti, užsidengdama veidą. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ji gėdijasi, nes supranta, jog tai, kas jai buvo daroma, yra negerai.

Šios apklausos duomenys dar kartą patvirtina, jog mergaitė visų su ja atliktų apklausų metu vienodai teigė, kad A. Ūsas, dalyvaujant jos motinai L. Stankūnaitei, laižė jai visą kūną, tarp to ir lytinius organus, bei liepė, kad ji laižytų jam visą kūną, tarp to ir lytinius organus, ką pastaroji ir darė. Parodymai, kad A. Ūsas kišdavo jai savo „sysalą“ į burną, iš esmės sutampa su fiksuota A. Ūso reakcija atliekant jo tyrimą poligrafu.

Kaip matyti iš 2009 metų spalio 23 dienos mažametės nukentėjusios apklausos, ji dėl nežinomų ir logiškai nesuprantamų priežasčių vėl yra apklausinėjama kitos psichologės, kuri su tiriamąja neturi jokio kontakto, jam užmegzti buvo skirta daugiau kaip valanda laiko, per kurį mažametė nukentėjusi iš esmės pavargo. Nepaisant to, mergaitė ir šios apklausos metu parodė, jog į mamos namus ateidavo trys vyrai: Ūsas, Jonas ir Aidas.

Ji liudijo, kad nurodyti asmenys mamos bute būdavo nuogi. Mergaitė šios apklausos metu taip pat patvirtino, jog yra mačiusi tik tris nuogus žmones, kurie buvo vyrai ir kurių vardai yra Aidas, Jonas ir Andrius.

Daugiau jokių nuogų žmonių, tarp jų ir savo tėčio, ji nėra mačiusi.

Šios apklausos metu mažametė nukentėjusioji parodė, jog nurodytus vyrus į butą įsileisdavo jos mama, tai yra L. Stankūnaitė.

Paklausta, iš kur žino, kad vienas iš vyriškių yra būtent Andrius Ūsas, nukentėjusioji parodė, jog Ūsas yra pavardė, o Andrius yra vardas, ji tai žino, nes tai jai sakė mama (L. Stankūnaitė).

Psichologės paklausta, iš kur nukentėjusioji žino kitų dviejų vyrų vardus, pastaroji atsakė, jog žino, na, tiesiog žino ir viskas. Psichologės paklausta, kur matė nurodytus tris vyrus, nukentėjusioji dar kartą patvirtino: „pas mamą, kur dar daugiau“.

Šios apklausos metu nukentėjusioji liudijo, jog A. Ūsas turėdavo mamos buto raktus ir ateidavo net tada, kai mama būdavo išvažiavusi. Psichologės paklausta, ką jie darydavo, kai ateidavo Ūsas, Jonas ir Aidas: žaisdavo, ar kalbėdavo, – nukentėjusioji atsakė: „Ką, ką, nu tai laižydavo, tampydavo, ką darydavo! Ką darydavo, dar?“

Šios apklausos metu pateikus nukentėjusiajai tris gyvūnus ir dvi lėlytes (berniuką ir mergaitę) ir paprašius parodyti, ką jinai veikdavo, kai ateidavo Jonas, Aidas ir Andrius, nukentėjusioji pasiėmė vieną lėlytę ir pasakė, kad tai bus ji, apie pateiktus tris gyvūnus pasakė, kad tai bus Ūsas ir Andrius, ir Jonas, bei tuoj pat patikslino, kad Andrius, Jonas ir Aidas. Ketvirtą gyvūną nukentėjusioji nustūmė į šalį ir pasakė, kad jo nereikia.

Paėmusi nurodytus žaislus, nukentėjusioji parodė, kaip vienas iš nurodytų asmenų išsiėmė „sysalą“ ir kišo jai į burną. Nukentėjusiajai parodžius, kaip tai buvo daroma ir psichologei paklausus, kas taip darė, nukentėjusioji paaiškino, kad Jonas.

Po to ji dar parodė, kaip Jonas ją laižydavo ir kišdavo jai į burną bei parodė ant žaislinio meškiuko, kurioj vietoj yra „sysalas“. Psichologei paklausus, kur tai buvo, nukentėjusi atsakė, kad bet kur.

Ji taip pat parodė, kad taip darant, būdavo Jonas ir Andrius, ir Aidas, o mama būdavo išvažiavusi. Psichologei paklausus, ar prieš apklausą ji su kuo nors yra žaidusi su tokiomis lėlėmis, mažametė nukentėjusioji nurodė, kad ne, niekada to nėra dariusi.

Be to, ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra ir dar viena mergaitės 2009 metų gruodžio 21 dienos apklausos, atliktos atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00073-09 dėl L. Stankūnaitės poveikio nukentėjusiajai, stenograma (11 t., b.l. 140-152), iš kurios matyti, kad mažametės nukentėjusios parodymai akivaizdžiai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu pedofilijos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl to netikėti jais nėra pagrindo.

6. Vaiko nuomonė ir norai.

Teisėjo Broniaus Varsackio 2010 metų kovo 17 dienos nutartimi paskirtoje psichologinėje konsultacijoje nurodyta, kad mažametė sako, kad labai myli Neringą (t. y. Neringą Venckienę). Be to, byloje esančiame 2010 metų vasario 20 dienos VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centras“ rašte Nr.

SD-56 „Dėl Neringos Venckienės globėjos pareigų atlikimo“ nurodyta, kad į socialinės darbuotojos klausimą, kodėl ji, kaip kiti vaikai, negyvena su savo mama, mergaitė paaiškino: „nes trys vyrai ateina pas mamą“. Tame pačiame dokumente nurodyta, kad socialinei darbuotojai mergaitė pasakė, kad ji nori visą laiką gyventi su Neringa.

Šio minimo rašto dalyje „Prieraišumas ir išsiskyrimas“ nurodyta, kad prieš paskiriant Neringą mergaitės globėja, mergaitė buvo labiausiai prisirišusi prie tėvo ir senelių. Dabar jai pačiu svarbiausiu žmogumi tampa teta, nes kasdien rūpinasi mergaite, skiria jai emocinės šilumos, stengiasi atsižvelgti į vaiko praeities išgyvenimus, formuoti saugų prieraišumą.

2011 metų rugsėjo 7 – spalio 7 dienomis rengtame Teismo psichologijos akte Nr. 103MS-143 3 punkte nurodyta, kad mergaitė ekspertizės metu, kaip ir kitų susitikimų su psichologais metu (remiantis civilinės bylos medžiaga), išsako norą gyventi globėjos N. Venckienės šeimoje. Šio ekspertizės akto 8 punkte nurodyta, kad mergaitės ryšys su globėja N. Venckiene stiprus, tvirtas, emociškai pakankamas, pasižymi saugiu prieraišumu.

Teisėjo V. Kondratjevo apklaustos VšĮ „Psichologinės paramos ir konsultavimo centro“, esančio Petrausko g. 19A, Kaune, darbuotojos psichologė Ieva Šidlauskaitė – Stripeikienė ir socialinė darbuotoja Daiva Matulevičiūtė patvirtino, kad mažametė sugeba išreikšti savo nuomonę, mažametės noras visada buvo gyventi su Neringa.

7. Dėl vaiko gyvenamosios vietos nuo gimimo.

L. Stankūnaitė mažametę yra auginusi tik nuo 2006 metų kovo iki 2006 metų gegužės 15 dienos, ir 2006 metų lapkričio iki 2008 metų birželio. Visą kitą gyvenimo laiką mergaitė gyveno su tėvu D. Kedžiu, seneliais adresu Klonio g. 5, Teleičių k., Garliavos apyl. sen., Kauno rajone, o nuo 2009 metų spalio 13 dienos – su teta, globėja Neringa Venckiene adresu Klonio g.7, greta senelių Kedžių.

L. Stankūnaitės žinioje buvusi mažametė buvo atiduota į savaitinę darželio grupę. Kauno lopšelio – darželio „Kregždutė“ savaitinę grupę mažametė lankė nuo 2006 metų kovo 7 iki 22 dienos ir nuo 2006 metų balandžio 26 iki gegužės 15 dienos (Kauno lopšelio – darželio „Kregždutė“ 2006 metų rugsėjo 7 dienos pažyma Nr.98).

2008 metų kovo 19 dienos teismo patvirtinta taikos sutartimi tarp D. Kedžio ir L. Stankūnaitės mergaitės gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu D. Kedžiu, o L. Stankūnaitė pageidavo su mažamete matytis tik kas antrą savaitgalį. Tik prasidėjus pedofilijos bylai, L. Stankūnaitė užsigeidė auginti mažametę.

L. Stankūnaitei visada buvo per sunku auginti mažametę. Tėvui D. Kedžiui dirbant Juodkrantėje, vienerių metukų amžiaus mergaitė 2005 metų vasarą buvo vedama į vaikų darželį, o tuo metu L. Stankūnaitė degindavosi prie jūros (Juodkrantės lopšelio – darželio „Vyturėlis“ 2006 metų lapkričio 21 dienos pažyma Nr. 6).

Taigi, ne dėl pradėto ikiteisminio tyrimo pedofilijos byloje, bet daug anksčiau, savo noru L. Stankūnaitė atsisakė auginti mergaitę.

8. Stankūnaitės bendravimas su mažamete.

2009 metų liepos – spalio mėnesiais L. Stankūnaitė neatvyko į 5 (penkis) pasimatymus su dukra: liepos 9 ir 30, rugpjūčio 3, rugsėjo 14, spalio 1 dienomis, nors turėjo visas galimybes, nes tuo metu jai jokia apsauga nebuvo skirta, o laikotarpyje nuo 2009 metų spalio 6 dienos iki 2009 metų gruodžio 17 dienos atsakovė L. Stankūnaitė neatvyko nei į vieną pasimatymą su mažamete dukra, t. y.

ji neatvyko į 20 (dvidešimt) pasimatymų: spalio 8, 12, 15, 19, 22, 26, 29, lapkričio 2, 5, 9, 12, 16, 19, 23, 26, 30, gruodžio 3, 7, 10 dienomis.

9. Faktinių aplinkybių konstatavimo 2012-01-09 protokolas.

Antstolis V. Zubinas 2012 metų sausio 9 dieną konstatavo, kad filmavimo metu mažametė pasakė: „Aš nenoriu gyventi su Laima...

Aš nenoriu gyventi su Laima todėl, kad jos draugai man kišo į burną pimpalą. Laima stovėdavo ir ne kartą žiūrėdavo...

Ir net buvo vieną kartą sakę, kad tylėčiau ir nepasakyčiau, kad man kiša į burną pimpalą, nes tada man gali įdurti... su peiliu sakė.

Su Neringa aš noriu gyventi, kad ji man yra labai... ji man gero nori labai.

Aš tik su ja noriu gyventi, su Laima labai nenoriu gyventi. Nenoriu su Laima gyventi, tik su Neringa.

Dar (antros mažametės vardas) kišdavo jai į burną pimpalą... dar būdavo pririšę...

Su Neringa aš noriu gyventi“.

10. Mažametės sužalojimai 2012-03-23.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 0015/12 nurodyta, kad 2012 metų kovo 23 dieną apžiūrėjus mažametę, nustatyta: vienas odos nubrozdinimas kaklo – krūtinės dešinėje bei du odos nubrozdinimai krūtinės ląstos kairėje pusėje, viena poodinė kraujosruva kairėje pažasties duobėje. Mažametei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

11. Mažametei po 2012-03-23 išsivystęs potrauminio streso sutrikimas.

Medicininiuose dokumentuos nurodyta, kad mergaitės psichikos būklė pakito po 2012 metų kovo 23 dienos patirtos fizinės ir emocinės prievartos. Rekomenduojamos traumos įveikimo pasekmės: kategoriškai neleistinas fizinės – emocinės prievartos naudojimas. Nustatyta diagnozė: F 43.1 Potrauminio streso sutrikimas.

12. Vaizdo įrašai apie taikytą prievartą vaikui 2012-03-23 ir 2012-05-17.

EŽTT turėjo būti pateikti vaizdo įrašai apie 240 policijos pareigūnų, L. Stankūnaitės ir jos advokato Gintaro Černiausko taikytą prievartą vaikui. Vaizdo įrašai Garliavoje apie prievartos, guminių lazdų, ašarinių dujų naudojimą teisėtai susirinkusiems, jokių norminių aktų nepažeidusiems Lietuvos žmonėms, norėjusiems tik vieno – kad teismo sprendimas būtų įvykdytas teisėtai.

13. Visuomeninės komisijos dėl įvykių Garliavoje išvados, kuriose konstatuota: prieš mergaitę buvo panaudotas smurtas.

Tikiu, kad EŽTT yra pateikti L. Stankūnaitės besikeičiančių ir melagingų parodymų apklausos protokolai iš pedofilijos bylos, duomenys apie neaišku iš kur ir už ką įgytas dideles pinigų sumas, automobilius, kaltinamojo pedofilija A. Ūso banko sąskaitų duomenys apie mokėjimus už butą L. Stankūnaitei, kuriame, kaip nurodė prokurorai, A. Ūsas tvirkino mažametę L. Stankūnaitės dukrą.

Strasbūro teismui taip pat turėtų būti perduoti šie buvusio Seimo pirmininkės I. Degutienės patarėjo vidaus politikos klausimais Daliaus Stanciko žodžiai: „Po „teisingumo“ įvykdymo gegužės 17 dieną Garliavoje, kelių Seimo narių liudijimais, valstybė poniai L. Stankūnaitei, kaip suprantu, jau ne vienerius metus yra sudariusi išskirtines sąlygas: 3 kambarių butas su prabangiu apstatymu ir vidiniu kiemu, nemokamas maitinimas, drabužiai, kosmetika, dabar jau ir filmavimo kameros, ir, žinoma, apsauga, transportas – žodžiu, tikras komunizmas. Seime, tai išgirdus, plojama katučių ir niekam nekyla elementarus klausimas – už kokius tos ponios nuopelnus šiais pasaulinės krizės laikais toks dėmesys?

Juk dar gyvi disidentai ar partizanai, Vyčio kryžiaus ordininkai, rūsiuose prakalėję dešimtmečius už mūsų visų laisvę ir geresnį gyvenimą, daužyti ir kankinti, net negali svajoti apie tokį valstybės teisingumą. Kodėl tokie išskirtinumai vienai moteriai, jei tai tik paprasta, kaip teigiama byla, už kurios niekas daugiau neslypi, tik vienos šeimos ambicijos negrąžinti motinai vaiko?“

Tad kokia kompensacija šiai iš valstybės visapusiškai išlaikomai poniai L. Stankūnaitei dar gali priklausyti iš Lietuvos Respublikos valstybės???

Akivaizdu, jog ši pedofilijos byla – jau ne vien mažosios ir nelaimingosios mano dukterėčios likimo, bet ir visos tautos gyvenimo teisinių pagrindų istorija. Visi žinome, koks svarbus joje buvo kiekvieno pareigūno, kiekvieno liudytojo vaidmuo.

Vaidmuo, veiksmas, liudijantis apie žmogaus sąžinę, dorą, moralę, savo vardo, savosios žmogiškos prigimties gerbimą. Kokiais keliais nuėjo vaiką per prievartą atėjusi grobti antstolė, duris ir langus daužę, pjovę policijos pareigūnai, dėl jų veiksmų iš džiaugsmo krykštavę Seimo nariai, kuriems kadais patikėjome savo valstybę, mes visi matėme.

Visa tai – veikla, žlugdanti Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, lemianti visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe, nes teisėtvarka yra pagrindinis jos normalaus ir harmoningo gyvenimo garantas bei instrumentas. Kai nėra dorai ir sąžiningai veikiančios teisėsaugos, nėra ir kokybiškai funkcionuojančios valstybės.

Tada pedofilų prievartauti vaikai atsiduria pas savo žagintojus, žmogžudžiai už žmogaus subadymą peiliu sėdi kalėjime dvejus metus, o valstybės turtą išpardavę ar pasiglemžę ,,politikai“ toliau šypsosi savo kėdėse, garantuoti turtinga ir sėkminga bei sočia rytdiena. Tokia situacija – klaiki šiandienio mūsų tautos gyvenimo deformacija, absoliutus pasityčiojimas iš visų tautos aukų, per visas išsivadavimo kovas – pokarį, Sausio 13-ąją sudėtas ant mūsų Tėvynės aukuro, ir ji ne tik man, bet daugeliui Lietuvos žmonių yra nepriimtina.

Manau, daugeliui dorų Lietuvos Respublikos piliečių, vos suduriančių galą su galu, nepriimtinos kaltinamojo pedofilija draugei, Lietuvos ,,pasididžiavimui“, Lietuvą ,,reprezentuojančiai“ Stankūnaitei teikiamos privilegijos. Lygiai taip pat nepriimtinas ir nuostabą kelia L. Stankūnaitės beaugantis apetitas.