Kviečiu prezidentę Dalią Grybauskaitę parodyti asmeninį pavyzdį(49)

Neretai šalies vadovu tampama deklaruojant visuomenei vieną skaudžiausių jos problemų. Ir Baltarusija pirmą kartą Aleksandrą Lukašenką Prezidentu rinko dėl to, kad tuometinis Aukščiausiosios Tarybos antikorupcinės komisijos pirmininkas energingai skelbė kovą korupcijai. 2009 m. p. Dalia Grybauskaitė Lietuvai taip pat deklaravo jos būsimą negailestingą prezidentinę kovą su korupcija.

Prieš kovojant reikia išsikasti apkasus. Ne tik padidinti Prezidentę lydinčių automobilių skaičių, iškirsti iki pusantro šimto pušų dėl Prezidentės saugumo Turniškėse.

2009 m. gruodyje pasirūpinta ir Daukanto aikštės apsauga – Prezidentės iniciatyva Seimas pakeitė Baudžiamojo proceso kodeksą taip, kad mūsų saugumui nebereikia vykdyti ikiteisminio tyrimo funkcijų.

Nesvarbu, kad Lietuva jau penkerius metus nebeturi ikiteisminio tyrimo įstaigos, kuri tirtų nusikaltimus valstybei ir žmogiškumui, o ši funkcija niekam nebepriskirta. Svarbu, kad VSD turi daugiau laiko Daukanto aikštės perimetro apsaugai, net užmetant akį į Vilniaus Universiteto auditorijas, langais žvelgiančias į šią aikštę.

Žurnalistas Dovydas Pancerovas praėjusią savaitę taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad VSD neteko šių funkcijų, bet tik po 5 metų perskaitęs viešą VSD ataskaitą Seimui ir susirūpinęs, kad VSD dėl to nieko negali padaryti Rusijos įtakai Lietuvoje. D. Pancerovas tuos penkerius metus skaičiavo mano spaudos konferencijas Seime, bet nekreipė dėmesio į jų turinį ir tai, kad jau ne pirmam Seimui siūliau ištaisyti šią gražiu šūkiu pridengtą Prezidentės iniciatyvą, kurią teisingai vadinti reikėtų Lietuvos valstybės griovimu.

2010 m. gruodžio 11 d. įsiteisėjo Prezidentės D. Grybauskaitės inicijuotas įstatymas dėl Baudžiamojo kodekso pakeitimo – specialiojoje jo dalyje atsirado 189 1 str. , nustatantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir tų asmenų, kurie sulaukė senaties. Prezidentė šia iniciatyva paskelbė karą korupcijai Lietuvoje.

Rezultatų laukėme ilgai, Prezidentės kadencijos pabaigoje korupcijos lygiu pakilome net iki pirmosios vietos Europos Sąjungoje.

Tačiau klausimas ne toks paprastas. Tikslai gražūs – šia teisės norma lyg ir siekta leisti traukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie neteisėtomis pajamomis įgijо didesnės negu 500 MGL vertės turtą.

Tik būtina, kad asmuo būtų įgijęs tokį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Klausimas nevienareikšmis.

Mat įstatymo leidėjas draudžia trunkamojo pobūdžio veiką, negalima pažeisti ir bendrųjų teisės principų ir baudžiamosios atsakomybės taikymo nuostatų. Pirmojo precedento teisme labai laukė teismai, prokurorai ir patys praturtėjusieji, jau sulaukę senaties.

Mat BK 2 str. 3 d. reikalauja, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei padarė nusikalstamą veiką ir jos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Todėl taikyti BK 189 1 str. nėra taip paprasta, nes juo kriminalizuota „esama būklė“, nenustačius laiko ir tvarkos ją pakeisti. Pagal šią pusfabrikačiu pavadintiną ir negalvojant dėl jos redakcijos ir taikymo paskubom priimtą įstatymo normą baudžiamąją atsakomybę nulemia vienas poelgis (turto įgijimas), įvykdytas iki šios normos įsigaliojimo.

Pirmąją tokią bylą (Nr. 2K-P-93/2014) Lietuvos Aukščiausiame Teisme š.

m. balandžio 11 d. svarstė visi 15 Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų – plenarinė sesija. Triukšmingai ir pompastiškai sukelti triukšmą Prezidentei buvo nesunku, tačiau atsakyti į šį klausimą teko kitiems.

Plenarinė sesija paprasto atsakymo nedavė, išaiškino, kad būtina vertinti konkrečios bylos duomenis, kurie leistų nustatyti, ar turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Be to, būtinas teismo įsitikinimas, kad turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, kad jis ir šiuo metu yra šio turto savininkas.

Tik tokiu atveju, Plenarinės sesijos nuomone, baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 189 1 str. nelaikytinas prieštaraujančiu BK 2 str. 3 d. ir 3 str. , Konstitucijos 31 str. 4 d. , Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 str. reikalavimams.

Du teisėjai paskelbė atskirąją nuomonę, kad dėl BK 189 1 str. atitikimo LR Konstitucijai būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Prezidentė pakurstė pagrįstus pilietiškos visuomenės lūkesčius. Tačiau pažiūrėkime, kaip ši kukli teismo praktika taikoma pačios p. Dalios Grybauskaitės, įstatymo iniciatorės, atžvilgiu.

2014-05-08 d. spaudos konferencijoje Seime „Dėl Prezidentės Dalios Grybauskaitės baudžiamosios atsakomybės“ priminiau, kad Prezidentės teikimu buvęs Seimas sukūrė Konstitucijoje nenumatytą prokurorinio teisingumo sistemą – baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai užtikrino prokurorui teisę nepradėti ikiteisminio tyrimo, net jei teismas naikina jo atsisakymą.

Patogus instrumentas nebaudžiamai valdyti valstybę, dangstyti bet kokias aferas. Svarbiausia – aklas paklusnumas, nors Konstitucija teisingumą Lietuvoje vykdyti leidžia tik teismams.

Ta proga pristačiau du savo prašymus prokuratūrai. Deja, jie susiję su laikotarpiu, kada Finansų ministerijai vadovavo D. Grybauskaitė.

Pirmuoju prašymu kreipiausi į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl to, kad 3,5 metų nepriimamas joks procesinis sprendimas (pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) dėl mano 2010-11-26 prašymo prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Finansų ministerijos veikų, padarant, pagal teismo ekspertizės duomenis, mažiausiai 33,7 mln. Lt žalą bankrutuojančiai AB „Oruva“ ir paslapčia nuo kreditorių komiteto ir bankroto administratoriaus sumokant beveik 25 mln.

Lt į BAB „Oruva“ sąskaitą latviškame AS „Parex banka“, iš kurios šis bankas juos tyliai nusirašė sau. Atkreiptas dėmesys ir į tuometinės finansų ministrės D. Grybauskaitės galimą neteisėtą praturtėjimą, nes ji, skirtingai nei nepaklusnieji jau buvę FNTT vadai, tuo metu sugebėjo įsigyti namą, nuosavybės teise ir dabar jos tebevaldomą.

Tačiau Šiaulių apygardos prokuratūra vėl gi jokio procesinio sprendimo dėl mano 2010-11-26 prašymo taip ir nepriėmė, tik atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokurorų neveikimo, ko aš ir neprašiau. Dėl Prezidentės klausimo nepasisakė.

Šiaulių apylinkės teismo nuomonė panaši. Ir tik Šiaulių apygardos teismas 2014-09-11 nutartimi byloje Nr.

1S-949-332/2014 pasisakė dėl Prezidentės, konkrečiai neįvardindamas jos, galimo neteisėto praturtėjimo – BK 189 1 str. atsirado tik 2010-12-11 d. , o už neteisėtai įgytą turtą atsako tik asmenys, kurie tokį turtą turi po šio įstatymo įsigaliojimo. Tačiau 2014-04-11 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gi pasakė, kad tuo atveju, jei asmuo tebeturi šį turtą, reikia tirti šias konkrečias aplinkybes. Nebent Prezidentė, prieš inicijuodama šį įstatymą, apdairiai savo namą pardavė.

Bet žurnalistai tikrai būtų nušvietę tokį įvykį. O gal visuotinėje baimės atmosferoje net ir domėtis tuo nebegalima?

Galų gale, visų politikų deklaracijos viešai prieinamos. Prokuratūrai ir teismams tuo labiau.

Pasirodo, įstatymo iniciatorės galimą neteisėtą praturtėjimą tirti nevalia.

Antruoju 2014-05-08 prašymu kreipiausi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo dėl finansų ministerijos atstovų galimai nusikalstamų veikų, teismams pateikiant žinomai melagingus duomenis ir sukčiaujant šios ministerijos įgytą beveik 7 mln. Lt reikalavimą į mano vadovautą UAB „FF Lizingas“ (BK 304 str. ir 182 str. 2 d. ). 2014-08-21 d. spaudos konferencijoje Seime „Finansų ministerija patvirtino – 7 mln. Lt Zigmo Vaišvilos skola buvo Melas“ pateikiau informaciją, kad pati finansų ministerija pripažino, jog šis 7 mln.

Lt reikalavimas buvo nepagrįstas – 2014-04-09 d. byloje dėl jos prisiteisimo iš UAB „FF Lizingas“ ieškinio reikalavimą sumažino iki 86`487 Lt.

Tiek tepaliko, kad bent kažkaip gelbėti ministerijos mundurą.

Tačiau dėl 7 mln. Lt dydžio arešto UAB „FF Lizingas“ turtui susivieniję oponentai (Prezidentė ir Matonių šeima) pasiekė bent tarpinį tikslą – šiai įmonei, dėl šio beveik trejus metus buvusio turto arešto negalėjusiai parduoti savo turto, iškelta bankroto byla.

Nors finansų ministerija teismams šiuo klausimu melavo net 11 metų, o teismai „nematė“ byloje esančių hipotekos pažymų, patvirtinančių, jog UAB „FF Lizingas“ nepirko iš BAB „Oruva“ finansų ministerijai įkeisto turto, tačiau prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. 2012-09-07 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sukčiavimo bylose apžvalgoje Nr.

AB-36-1 nurodytas labai aiškus šio nusikaltimo sąvokos išaiškinimas, „kad sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę,...“

Atrodytų, kas neaišku? Bet gi vėl problema – reikia vertinti akivaizdžias nusikalstamas veikas, kurias atlikę asmenys patys raštu tai patvirtino net teisme, bet jie yra finansų ministerijos atstovai ! Ir tuo viskas pasakyta. Ponia Prezidente, ar ir Jūsų nuomone, taip turi būti?

Kadangi beveik visais atvejais, išskyrus keletą parodomųjų, teismai išteisina kaltinamuosius pagal BK 189 1 str. , o kiek dar bylų po prokurorų darbo nepasiekia teismo, kviečiu Prezidentę principingai parodyti tautai, kad 189 1 str. atsiradimą Baudžiamajame Kodekse ji inicijavo ne dėl populizmo, o dėl tikrų siekių išgyvendinti korupciją. Pradėkite nuo savęs – kreipkitės į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl finansų ministerijos atstovų galimai nusikalstamų veikų ištyrimo ir Jūsų galimo neteisėto praturtėjimo .

Juk matote, kad be Jūsų valios prokuratūra bijo tai tirti. Tai nebus Jūsų kišimasis į teisėsaugos darbą, nes ir procesiškai tai daryti galima.

Ne tik dėl viešo intereso gynimo, bet ir dėl to, kad Šiaulių prokurorai taip ir nepriima sprendimo dėl mano prašymo tai ištirti. Padrąsinkite prokurorus – juk Jūs drąsi, ir noriu tikėti, kad BAB „Oruva“ atveju įstatymų nepažeidinėjote.

Priešingu atveju tektų konstatuoti, kad Jūs bijote ir savo pareigas naudojate veiklai, kuri nenustatyta Prezidento įstatyme. Tokiu atveju Jūs negalite būti Respublikos Prezidentu.

Labai atsakingu valstybei laikotarpiu gyvename. Piliečiai turi pasitikėti šalies vadovu ir vyriausiuoju kariuomenės vadu, kuriam ruošiamasi patikėti leisti panaudoti kariuomenę Lietuvoje ir taikos metu.

Atsakysiu tiems, kurie mano viešai sakomą nuomonę apie tai, kas vyksta mūsų valstybėje, nori pavadinti mano asmeniškumais Vytautui Landsbergiui ir Daliai Grybauskaitei.

Niekada nesiveržiau į vadovaujančius postus. Sąjūdyje, visų pirma, buvau juodadarbis, niekada neatsisakęs daryti tai, ko kiti vengdavo. Šiais laikais sakytų, kad aukojau politinę karjerą, nes sakiau tiesą. Sakiau ją taip, kaip supratau. Tiesą apie K. Prunskienę, V. Landsbergį, D. Grybauskaitę, sausio 13-ąją, Williams aferą, Ignalinos ir Visagino AE, skystų dujų terminalą, milijardų skyrimą ne tautai, o euro įvedimui...

1991 m. sausio 13-osios naktį manęs net neklausė, ar sutinku būti Ministro Pirmininko pavaduotoju.

1991 m. rugsėjyje VSD generaliniu direktoriumi sutikau tapti tik primygtinai V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus prašomas.

Neleidau grobti KGB archyvų ir ginklus valstybei pirkti, tarpininkaujant V. Landsbergio nurodytoms G. Konopliovo įmonėms. Todėl ir išsiskyrė mano ir V. Landsbergio keliai. Skirtingai supratome politiką.

Po 2012 m. spalio 14 d. referendumo nepatiko V. Landsbergiui ir D. Grybauskaitei mano nuomonė šiuo klausimu. Bet tai nereiškia, kad galima meluoti, jog po šio referendumo rezultato atominę elektrinę galima statyti.

Ir dar tokioje vietoje, kuriai Lietuvos geologai senai pasakė kategorišką NE. Ir dėl šių metų referendumo Tautos valia mano ir V. Landsbergio, D. Grybauskaitės nuomonės skyrėsi.

Tad kur, mielieji, matote asmeniškumus?

Dėl D. Grybauskaitės vadovaujamos finansų ministerijos „laimėjimų“ AB „Oruva“ bankroto bylos atveju savo nelaimei buvau BAB „Oruva“ kreditorių komiteto tuo nariu, kuris dėl šių veikų drauge su darbininkų atstovais dar 2002 – 2003 m. kreipėsi ir į prokuratūrą, ir į Valstybės kontrolės departamentą. Tuomet net blogiausiame sapne joks konservatorių partijos narys nebūtų susapnavęs, jog V. Landsbergis Lietuvos Prezidentu pasiūlys p. D. Grybauskaitę, kuri net po LKP atsiskyrimo profesinę karjerą liko daryti TSKP kolaborantų rate.

2013 m. rugpjūčio 22 d. spaudos konferencijoje „Melas buvo, yra ir bus melas“ įvardinau ir tiesos apie būsimą Respublikos Prezidentę sakymo 2009 metais kainą. Gelbstint šią kandidatę, net Kremliaus apologetų nervai neišlaikė – reaguojant į 2009 m. gegužės 11 d. mano interviu www.balsas.lt „ Dalia Grybauskaitė begėdiškai meluoja ”, www.regnum.ru demaskavo mane – paskelbė, jog eurokomisarės D. Grybauskaitės kompromitacijos kampanija užsiima profesionalus polittechnologas Nepriklausomybės akto signataras Z. Vaišvila.

Dėkui už mano kuklaus darbo įvertinimą. Šiandien Kremliaus apologetai, besidalinant Ukrainą, demonstruoja stipresnius nervus ir profesionalesnį darbą.

Tik gaila, kad mūsų piliečiai, bijantys net lietuvių liaudies dainose apdainuoto putino, nemastydami atsiduoda karo kurstytojų valiai. Blogai, tautiečiai, kad nebemokame liaudies dainų.

Jose glūdi ilgametė tautos patirtis ir išmintis. O jei Rusijai tikrai reikia karo prieš Lietuvą, tai Prezidentė D. Grybauskaitė tiesmukiškai ir septinmyliais žingsniais kuria Rusijai tam būtinas prielaidas.

Baigsiu paprasta mintimi – niekas man neuždraus gintis ir pačiam, ir ginti savo šeimą nuo visos šios peklos, kurią po 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimų jungtinės oponentų pajėgos užvirė ir tebeverda man. Tiesa, kad ir labai sunkiai ir mokant neįsivaizduojamai didelę kainą už tai, bet skverbiasi į paviršių. Teisę gintis ypač nuo neteisėtų veikų man suteikia ir Konstitucija, kurios negerbia V. Landsbergis ir jo pasiūlyta Prezidentė.