Kreivieji „teisinės valstybės“ veidrodžiai(25)

Pastarųjų mėnesių įvykai kuo aiškiausiai rodo niekinamą valdžios požiūrį į visuomenę. Pastarajai skirti tik du vaidmenys – tam tikru metu ateiti prie balsadėžių, o kitu metu nuolankiai maldauti, kad būtų išgirsta ir išklausyta.

Kaip tik toks yra vienintelis dalies visuomenininkų, vienaip ar kitaip žadinančių žmonių sąmoningumą, rūpestis. Ką daryti, kad valdžia mus išgirstų ir išklausytų?

Įsisvajojama net iki visuomeninių parlamentų, užmirštant, kad niekas negali priversti valdžios „girdėti“, jei žmonės neturi jokios visuomeninės politinės galios. Kam valdžiai klausyti visuomenės, jei ta visuomenė – neįgali?

Neįgali – nes neturi jokių galios "įrankių“, kuriais galėtų paremti savo nuomonę ar lūkesčius. Valdžios kalbasi tik su valdžiomis, visų demokratinių valstybių valdžios ne tik kalbasi, bet ir bendradarbiauja su valdžios galių ir instrumentų turinčiomis visuomenėmis.

Kur glūdi ta visuomenės valdžia? Vakarietiškoje savivaldoje.

Vakarietiškoje tiesioginio atstovavimo, tiesioginių rinkimų savivaldoje. Savivalda reiškia vieną dalyką – visokius valdžių atskyrimo principus palaiko esminis valdžios pyrago padalijimas į dvi dalis.

Viena dalis – partinei politinei valdžiai su visokia valdininkija, o kita – savivaldžiai visuomenei.

Savivaldos sąlygomis žmonėms kasdieniame gyvenime nereikia rūpintis, kad valdžia juos išgirstų ar išklausytų, nes jie patys sau yra valdžia ir gali tvarkytis savo nuožiūra. Tam skirta ir dalis mokesčių.

Tačiau aukštesnioji politinė valdžia niekaip negali paniekinamai žvelgti į savivaldos valdžią, nes pastaroji formuoja žmonių požiūrį į aukštesniąją. Kadangi savivalda apima tvarkymąsi gyvenamose vietovėse ar teritorijose, tai valstybė dėl visokių statybų, investicinių projektų ir kitų dalykų turi nepaliaujamai tartis su vietiniais žmonėmis.

Tiksliau kalbant, visoks verslas pirmiausia tariasi su bendruomenėmis ir jų savivaldos organais, o jau susitaręs prireikus kyla „aukštyn“ – pas valdininkus ir politikus. Nepaliaujamas valdžių „pokalbis“ apie visuomenei ir valstybei svarbius dalykus ir yra viešoji politika, kurioje neišvengiamai įsitvirtina politinio atsakingumo nuostata.

Tiesiogiai renkamas žmogus atsakingas jį išrinkusiai bendruomenei, kaimynams, giminėms, o politikas – savo rinkėjams, savivaldžiai visuomenei. Kadangi Lietuvoje dar net nepadėti realios vakarietiškos savivaldos pamatai, tai nesama ir viešosios politikos.

Vien viešųjų ryšių „akcijos“, politinių įvaizdžių kūrimo ir skleidimo verslas. Ką jau kalbėti apie politinę atsakomybę – neįgali visuomenė nepajėgi nieko nei pakeisti, nei pareikalauti.

Nors visų orientacijų mūsų valdžia puoselėja ir sergėja visuomenės neįgalumą, tačiau pats neįgalumas nėra tas valstybės bei visuomenės bruožas, kurį džiūgaudamas galėtumei rodyti pasauliui. Tad valdžią aptarnaujantys ideologai, taip pat žiniaklaida visuomenei teikia įvairaus kalibro veidrodžių: į kokį tik skandalą, politinę negalią ar bėdą visuomenė bepažvelgtų, dėl ko tik pradėtų „kelti balsą“, tuoj visuose veidrodžiuose ji pamato gražiai apkaišytą „teisinės valstybės“ įvaizdį.

O kai žmonėms trūksta kantrybė ir jie ima šurmuliuoti viešose vietose, pasigirsta sutartinis grėsmingas, isteriškų gaidų nestokojantis politikų, teisininkų ir dalies žiniasklaidos specų choras, neva ardomi „teisinės valstybės“ pamatai.

Kas jau kas, o teisininkai kuo puikiausiai žino, kad Lietuvoje sukurta politinė nomenklatūrinė sistema neturi jokio vakarietiško teisinės valstybės turinio. Vakarų demokratijos šalyse – prisiekusiųjų teismai, o Lietuvoje – teisėjų ir politikų valdomi teismai.

Demokratinėse šalyse teisingumą per savo atstovus kartu su teisėjais vykdo pati visuomenė, o Lietuvoje – „teisingumą“ savo nuožiūra skirsto teisėjai. Demokratinėse šalyse visokeriopai palaikomas gyvuoja visuomenės sutarimas dėl teisingumo ir visuomenės dalyvavimo ne tik vykdant teisingumą, bet ir sprendžiant svarbius teisėsaugos bei teisėtvarkos reikalus, Lietuvoje – visuomenė visiškai atskirta nuo teisingumo ir pajungta teisingumo vykdymą uzurpavusiai vadinamajai teisininkų bendruomenei.

Lietuvoje vykdomo „teisingumo“ esmė puikiai nusakyta a. a.

Algirdo Brazausko žodžiais „vsio zakonno“. Teismai ir teisėsauga reikalingi tam, kad būtų įteisinami visi politinės nomenklatūros „reikalai“.

Suprantama, teisėjams neužmirštant ir savų, taip pat jų aptarnaujamų didžiūnų interesų. „Teisinės valstybės“ veidrodžiuose visos milijardinės aferos, skandalai, valstybės lėšų išvogimas, susidorojimai su nebetylėti nutarusiais pareigūnais virsta – „vsio zakonno“.

A. Brazauskas su savo būreliu daugiau kaip 2 milijardų litų vertės dųjų ūkį perleido "Gazpromui" už dešimt kartų mažesnę sumą, visą valstybę ir jos žmones pakabindamas ant Rusijos kablio.

Vargu ar Lietuvoje atsirastų žmogus, abejojantis, kad tas nusikalstamas sandėris nepraturtino mūsų didžiųjų veikėjų sąskaitų vienu kitu šimtu milijonų. Tačiau ar kas iš politinio elito ėmėsi raginti teisėsaugą pasidomėti, kaip ir kodėl Lietuvai buvo padaryta didžiulė žala ir skriauda?

Vsio zakonno.

Kai tik į viešumą iškilo „Rubikono“ juodosios buhalterijos knyga, mūsų teisėsauga ėmė viešai demonstruoti virtuozišką ekvilibristiką, kad ta knyga taip ir netaptų jokiais įkalčiais. Juk joje užrašytos išmokos lengvai atpažįstamiems politinio elito atstovams.

Visų pakraipų. Tad tarp valdančiųjų neatsirado partijos, kuriai būtų ėmęs ir parūpęs teisingumas.

Visi kuo skubiausiai ėmė tvirtinti mūsų „teisinės valstybės“ pamatus, kuriuos ta knyga galėjo kiek paklibinti. Jau niekam nėra paslaptis, kad mūsų „teisinės valstybės“ tvirtintojai kuo puikiausiai naudoja ikiteisminį tyrimą kaip veiksmingą aptarnaujamų verslininkų, taip pat politinės nomenklatūros atstovų apsaugos instrumentą.

Ikiteisminį tyrimą galintis pradėti pareigūnas yra pats geriausias šešėlinio verslo atstovų stogas. Juk pradėjus ikiteisminį tyrimą visa tokio verslininko veikla įslaptinama – prie duomenų niekas neturi teisės kišti nosies.

Kad ir ką atkapstytų visuomenė ar žiniasklaida – „vyksta ikiteisminis tyrimas“. Vsio zakonno.

Net parlamentarai nesugebėjo išsireikalauti įrašų, kuriuose užfiksuota, kaip specialiosios policijos pajėgos išplėšia Deimantę Kedytę iš jos senelių namų. „Teisinės valstybės“ veidrodžiuose – mergaitė buvo išvaduota iš sužvėrėjusių maldininkų minios ir perduota iš meilės apsvaigusiai motinai.

„Teisinėje valstybėje“ teisinėmis priemonėmis dorojamai visuomenei lieka tik džiūgauti regint tokią teisės viršenybę ir galią. Tokios valstybės siekiamybė – jokių skandalų, aferų bei negerovių nematanti, tačiau džiaugsmingai pritarianti ir patirianti visuomenė.

Viešumoje jau matyti tokios visuomenės apraiškų... Juk esama politikų, vienų vadinamų „abonentais“, kitų – kitaip, kurie visuomenės atvirai paklausia, ar ji norėtų būt dorojama būtent taip, ir nemenkas būrelis atsako „Taip".

„O gal ir šitaip?“ – „Taip“.

Ir visi „teisinės valstybės“ veidrodžiai rodo, kaip visuomenei pritariant stiprinami teisiniai, politiniai ir partiniai Lietuvos pamatai.