Gimdyti ar žudyti?(9)

Žmogaus gyvenimas – tai nuolatinis siekis būti laimingu, kitaip tariant – išgyventi džiaugsmą, harmoniją, ramybę, kurti gerus, gražius, prasmingus dalykus, rūpintis silpnesniais, artimaisiais, gyvūnais, atsiminti išėjusius, savo istoriją, visame kame siekti pusiausvyros, pažangos, darnos, gausos, kilnių tikslų... Galima būtų tai tęsti ir tęsti – kiekvienas savo gyvenimo prasmę apibūdintų kiek kitaip, subjektyviai, labiau suasmenintai.

Kalbant bendrąja prasme, manau, nerastume anei vieno, kuris, nužudęs bent vieną žmogų, jaustųsi palaimingai, ramiai, jaustųsi pilnaverte asmenybe. Greičiau priešingai – išgyvena didesnį ar mažesnį vidinį pragarą žemėje, plėšomas prieštaravimų ir košmarų. Istorija nežino tokių pavyzdžių – nei gyvenime, nei mene sukurtų personažų, – kad, nužudęs kitą, po to ilgai ir laimingai gyveno.

Tai rodo tik viena – kad siekis kitam atimti gyvybę yra nenatūralus, antgamtiškas, prieš žmogaus prigimtį, būdingas tik žvėrių pasaulyje, ir tai – tik kovoje už maistą ar teritoriją, kitaip tariant – už individo ar rūšies išlikimą. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad turi sielą, protą, yra mąstanti, jaučianti būtybė, priklausanti tam tikrai kultūrai.

Net mažiausios tautelės, neturinčios rašto, turi savus visuotinai priimtinus moralės, bendravimo ir elgesio „kodeksus“.

Kai Europos viduryje skaitlingos partijos vadukas, nieko gyvenime nesukūręs, nieko nepagimdęs, viešai prisikalbėjęs absurdiškų dalykų, pateisindamas savo veiksmus Seimo salėje šoka įrodinėti, kad nelojalus pilietis lygu diversinei grupei, ir čia pat ima nusikaltėlių žargonu grąsinti kolegai – ir, iš visos povyzos matosi, jaučiasi tam turintis teisę – tai atima amą.

Be siaubo, kad Sąjūdis, kuriame ir tu jauteisi esanti jo dalis, į čia atvedė tokį padarą, kad šitoks nacis galėtų siautėti aukščiausioje tautos atstovybėje, ir jam nėra jokios valdžios, jokių ribų, jokios moralės, atsakomybės ar teisės normų, – neįmanoma jausti nieko kita, tik siaubą. Tiesiog užsiblokuoja protas – pritrūksta ne tik žodžių, bet ir oro...

Ir jei teismas, kuris vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir teisine sąmone, nepriims už tokius veiksmus šio padaro atžvilgiu teisingo sprendimo – tai reikš tik viena: kad Lietuvos kaip valstybės nebeturime visai, net teoriškai valstybės požymių nebelikę.

Tai, kad visa šutvė, užimanti aukščiausius postus valstybėje, apie tai tyli jau keturias dienas, rodo ne ką kita, kaip pritarimą arba panikišką baimę būti šio padaro nužudytiems pirmiems.

Riba peržengta. Dabar – arba, arba.

Emilija S.