Dočio atsiprašymas(11)

Kurkulių vienkiemy gyvenau kaip inkstas taukuose. Turėjau gerą minkštą ir kūnu, ir dūšia moterį Stefutę, kuri dirbo paštininke.

Ji rytą išvažiuoja su dviračiu, paima apylinkėj paštą ir išvežioja po aplinkinius kaimus. Ne vienas aš, visa apylinkė ją mylėjo.

Nemušiau jos, net prie jos nesikeikiau, nors esu baisus keikūnas. Kai jau norėdavau išsikeikt, tai lėkdavau tekinas į laukus ar mišką, kad atvirai išsisakyčiau viską ką galvoju.

Gražiai gyvenom, nieko nepasakysi. Už kilometro – Ožkonių kaimas – visi mums gražaus sugyvenimo pavydėjo, bet su manim kažkodėl buvo nedraugingi ir atšiaurūs.

Ten kažkas jau nuo seno buvo paleidęs gandus, kad man vieno šriūbo trūksta, tai ir po šiai dienai jie vis šnairom į mane žiūri. Kai pamato mane einant pamiške ar vieškeliu su kirviu, tai net nepasisveikinę sprunka net neatsigręždami.

Tokie jau dabar žmonės – miestuose dar labiau susvetimėję – kaimynas kaimyno nepažįsta ir vardo nežino.

Va taip gražiai su Stefute būtume ir gyvenę iki savo gyvenimų pabaigų pabaigos, jei ne tas nelemtas pedofilijos skandalas. Ta istorija mūsų santarvėn įsirėžė kaip koks uosinis pleištas.

Stefutė sako: „Nebuvo jokios pedofilijos“, o man atrodo kad buvo. Pradėjome vakarais ginčytis ir pyktis, ji nustojo manęs klausyti, o aš nustojau jos.

Pradėjau namuose keiktis. Ta nusinešė patalynę į kitą lovą, ir šeimyniniai santykiai kuo toliau tuo greičiau ritosi pragarmėn.

Žiūriu, kad jau ir ji lekia iš trobos, kai į ranką pasiimu kirvį malkų paskaldyti. Matau, kad reikalai negeri, o kaip pataisyt, nežinau, nes ji laikosi savo, o aš savo.

Sakau jai, jei net tokioje Dievo ausy Vatikane buvo pedofilija, tai šitoj komunistinėj Lietuvos pekloj pedofilų yra gyvas velnias. Ta mane tuomet pradėjo apvardžiuot pedofilu.

Sakau, jei aš pedofilas, tai atsiimk savo žodžius, kad Lietuvoje nėra pedofilijos.

Kol kovėmės su Stefute vien žodžiais, gyvenimas buvo tik šiek tiek apkartęs, bet aną savaitę mūsų santykiai peraugo į visai kitą fazę. Stefutė, išvežiojusi spaudą ir grįžusi su dviračiu namo paprašė (ir gana meiliai), kad nusileisčiau su krepšiu mūsų seklyčioj į rūsį ir atneščiau vakarienei bulvių.

Maniau, kad jau prasideda šioks toks šeimyninių santykių atšilimas. Paėmiau krepšį, prožektorių ir lipu rūsin kopėčiom bulvių.

Mūsų rūsys gilus, gal dviejų su puse metrų gylio tačiau gana šiltas. Vos tik nulipau ir pradėjau rinkti stambesnes bulves į krepšį, ta...

atsiprašau, čiupo ir ištraukė iš rūsio kopėčias. Netekau amo, sakau, – kas čia dabar, Stefut?

Ta sako, – tai dabar ir pamatysi. Užvožė rūsio dangtį ir kabliu užkabino.

Sėdžiu ant bulvių krūvos ir tyliai, bet riebiai keikiuosi. Gal po pusvalandžio girdžiu, kad viršuje Stefutė jau krebžda virš dangčio.

Akurat, atidaro. Sakau, – nekvailiok, Stefut, nuleisk kopėčias, nes paleisiu į nasrus iš didelės žemėtos bulvės.

Sako, – išgraužk, Dočy. Ir įmeta rūsin čiužinį, mano paties kimštą drožlėm, mano kailinius, pagalvę ir tris Lietuvos ryto laikraščius.

Sako: „Mulki, perskaityk, suprask, ramiai vienumoj įsisąmonink ir atsiprašyk už savo klaidingus įsitikinimus ir žodžius, kurių prirašei apie pedofiliją ir Garliavą, klaidindamas nemąstančią Lietuvos dalį, patvorini tu šioks ir anoks. Sakau, – kaip aš perskaitysiu tamsoj, Stefa, kad prožektoriuj baigiasi baterijos.

Sako, – nepergyvenk, ne viską reikia skaityt. Perskaityk Lavastės ir Kuznecovaitės gerus straipsnius ir atsiprašyk manęs ir Lietuvos.

Batareikų užteks, – ir vėl užtrenkia dangtį.

Pasikloju, kailiniais užsikloju. Ką? Nėr kas daryt – skaitau, gėda prieš save, nes viešai esu prasitaręs, kad niekad į rankas Lietuvos ryto neimsiu.

Lavastė rašo:“ Jau baigiami dėlioti visi taškai penkių žmonių gyvybę nusinešusioje vadinamojoje Kauno pedofilijos byloje.

Tačiau D.Kedžio ir buvusios teisėjos Neringos Venckienės palaikytojų minios įkvėpėjai ir vedliai vis dar kurti teisėsaugininkų faktams, argumentams ir teismų nuosprendžiams, skelbiantiems, kad pedofilijos nebuvo.

Ar šios tragiškos istorijos aukos kada nors sulauks skandalo įpūtėjų atgailos, atsiprašymo ir prisipažinimo klydus?

Kodėl violetinio judėjimo palaikytojais ir net kurstytojais tapo žymūs politikai – dėl aptemusio proto ar vedami savanaudiškų tikslų?

Kaip kyla masinė minios psichozė – reiškinys, kurio nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol nebuvo?“

Aha, svarstau, tai aš ir esu tos masinės psichozės įpūtėjas, minios įkvėpėjas ir vedlys, vis dar kurčias teisėsaugininkų nuosprendžiams, kad pedofilijos nebuvo – todėl čia prie bulvių krūvos ir guliu. Valandėlei kitai nusnūstu, užgesinęs prožektorių, bet daros i mano rūsyje velnioniškai šalta, nes šaltis tiesiog smelkiasi į sąnarių čiulpus.

Būdraudamas svarstau, kiek ta mano Stefutė gali turėti žiaurumo, kad dėl pedofilijos, kurios nebuvo taip galėtų kankinti savo mylimą žmogų?

Paryčiais dangtis atsidaro, ir Stefutė klausia: „Tai atsiprašysi, ar ne? Buvo ar nebuvo Lietuvoje pedofilija?“

Sakau, – atsiprašau visų Lietuvos pedofilų, ir visos Lietuvos, ir tavęs Stefute, tik nuleisk man kopėčias.

Gera mano Stefutė. Gailestinga.

Nuleido kopėčias, aš iškėliau čiužinį, kailinius, pagalvę ir krepšį bulvių, pabučiavau jai į žandą, ta pašutino pusryčiams bulvių su lupynom, paspirgino lašinių su cibuliais, pasidarė taip gera, atšilus kaulams, kad apsilaižęs ėmiau ir pasakiau, – bet jei Vatikane buvo, tai gal ta pedofilija ir Lietuvoj nėra jokia nuodėmė. O jei jau ir Landsbergis sako, kad tos pedofilijos nebuvo, tai, Stefut, atsiprašau ir už Landsbergį.