Desovietizacija stringa – LGGRTC lyderio kantrybė senka(7)

LGGRTC lyderis Arūnas Bubnys.

Praėjus trims mėnesiams nuo įstatymo, įpareigojančio pašalinti tarybinius simbolius iš viešųjų erdvių, įsigaliojimo, pokyčius realiai įgyvendino tik trečdalis Lietuvos savivaldybių. Dalis jų susiduria su praktiniais, teisiniais ar bendruomeniniais iššūkiais, kitos – atvirai ignoruoja įpareigojimus, o kai kurios net atsidūrė teismų akiratyje.

Paaiškėjo, kad Šalčininkų rajone vis dar stovi tarybinių karių paminklai, nors pagal įstatymą jie turėjo būti pašalinti prieš daugiau nei dvejus metus. Savivaldybės vicemeras Valdemaras Sliževskis pažymi, kad situacija komplikuota, nes šie paminklai žymi ir karių palaidojimo vietas, o palaikų perkėlimo tvarka – ne iki galo aiški.

Kauno rajone, Garliavoje, stringa tokių tamsių veikėjų kaip Petro Cvirkos, Liudo Giros ir Salomėjos Nėries gatvių pavadinimų keitimas, nes nepriimtas sprendimas dėl naujų pavadinimų.

Vytauto Radžvilo vadovaujamos politinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“ narys, garsus Ukrainos rėmėjas, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) lyderis Arūnas Bubnys pabrėžia, kad centras nesiima skuboto spaudimo – esą trijų mėnesių laikotarpis gali būti per trumpas, tačiau su tomis savivaldybėmis, kurios visiškai nereaguoja, imamasi teisinių veiksmų.

Kol dalis savivaldybių bendradarbiauja, LGGRTC dėl kitų jau kreipėsi į Vyriausybę.

LGGRTC praneša apie penkis teismo procesus – Ukmergė, Visaginas, Klaipėda ir Radviliškis nesutiko paklusti.

Visuomenėje tvyro nuomonė, kad desovietizacija pamažu tampa ne atminties klausimu, o naujosios ideologijos testu.

Ar sovietinis simbolis vis dar gąsdina XXI amžiaus žmogų? Ar, priešingai, bandymas jį naikinti bet kokia kaina tampa pavojingu precedentu – kai praeitis ne reflektuojama, o ištrinama?