Aplodismentai(26)

Yra toks poetas Leonardas Žitkevičius (1914-1995). Talentingas kūrėjas, gabus žurnalistas, išradingas redaktorius. Tačiau jo kūrybos pavyzdžių veltui ieškotume knygynų lentynose. Arba jo vardo – literatūros, žurnalistikos istorijos vadovėliuose. Nerasime. Ne ta "mostis". Neįsileidžiamas. Kaip ir kai kurie kiti talentingi kūrėjai, kurie "neįsirašo" į kraštutinio liberalizmo apologetų peršamą vertybių sampratą.

L. Žitkevičiaus "problema" buvo ta, kad jis tuos liberalizmo pamokslininkus ir jiems iš paskos einančius laukinio kapitalizmo vilkus, Lietuvoje vis dar pristatinėjamus baltomis avelėmis, atpažino iš tolo.

Ir gebėjo subtiliai "apšviesti". Su "druskos žiupsniu" parodyti atstumą tarp žodžių ir darbų.

Vien jo literatūriniai slapyvardžiai ir knygų pavadinimai verčia nusišypsoti: Runcės Dandierino slapyvardžiu išėjo rinkinys "Šilkai ir vilkai" (Brooklyn, 1950), Balio Pavabalio – "Vizijos prie televizijos" (Brooklyn, 1957), ypač būdinga jo kūrybos dvasiai lyrinių ironijų knyga "Daiktai ir nuorūkos" (Brooklyn, 1954).

Tačiau šis straipsnis ne apie L. Žitkevičių. Jį paminėjau norėdamas pasinaudoti vienu jo eilėraščiu. Mesti vien L. Žitkevičiui būdingą ironišką žvilgsnį į gyvenimo tikrovę. Kadangi geras poetas paprastai pasako trumpiau, taikliau, dažnai ir giliau, negu tai pavyksta žurnalistui.

L. Žitkevičius parašė eilėraštį "Dainuoja velnias". Leisiu sau jį čia pacituoti: "Velniai dainuoja, ūžia, šoka, / O angelai tik skirsti moka. / Ir tyli angelas kuklus, / O velnias rodo stebuklus. / Tu jį girdi visoj planetoj, / Žavingai skambantį monetoj. / Matai jį žvilgsniuose mergų / Be uodegos ir be ragų. / Jis tau dainuoja mielą melą, / Jisai vynu paverčia smalą. / Ir skrenda angelas kuklus, / O velnias pila tau stiklus."

Kodėl prisiminiau tą eilėraštį? Skaitau didelį dienraštį.

Praneša apie Dariaus Kuolio įsteigtos partijos "Lietuvos sąrašas" Teisingumo ministerijai įteikus registracijos dokumentus: "„Lietuvos sąrašo“ partijos steigiamasis suvažiavimas įvyko liepos 5 dieną, ketvirtadienį, S. Daukanto aikštėje Vilniuje.

Jame dalyvavo kelios dešimtys žmonių. Tačiau vien Darius Kuolys, kuris išrinktas naujos partijos pirmininku, turėjo per tūkstantį partijos steigėjų įgaliojimų.

Susirinkusieji patvirtino partijos įstatus, programą, tarybą, išrinko vadovą."

Pranešama rimtai. Solidžiai. Konstatuojamai. Tik faktai. Jokio dienraščiui būdingo kritiško santykio. Net krislo humoro. O praktika bent jau smakrą pasikasyti, sutikite, verčia. Susirenki su rateliu draugų rinkos aikštėje. Atsineši įgaliojimų. Nelyginant akcininkų susirinkime. Pakloji juos. Turim partiją. Turim pirmininką. Turim valdymo grandis.

O dabar apverskime plokštelę ir leiskime sau truputį pafantazuoti. Neringa Venckienė susikviečia į savo kiemą kaimynus, pulkelį vadinamųjų "patvorinių", parodo "tūkstantį partijos steigėjų įgaliojimų". Turim "Drąsos kelią"...

Ką apie tokį naujos partijos atsiradimą būtų rašęs tas pats dienraštis? Tikriausiai tokio neutralumo, kaip "Lietuvos sąrašo" partijos įsteigimo atžvilgiu, neišlaikytų.

Kadangi net ir po to, kai "Drąsos kelio" partija buvo įsteigta įprastoje tokioms priemonėms erdvėje, t. y.

ten, kur esama sąlygų žmonėms diskutuoti, reikšti nuomones ir siūlymus, anas dienraštis naujos partijos atsiradimo faktą pasitiko nepatikliai: partijos pirmininku išrinktas "prieštaringai vertinamas kunigas", steigimo deklaraciją pasirašė "D. Kedžio teta" ir "jo pusbrolis", "už terorizmą teisiamos Eglės Kusaitės teta", "tremtiniu ir žurnalistu prisistatantis" asmuo, "du kunigai" ir dar keli "itin prieštaringai vertinami žurnalistai".

Kokią išvadą galima pasidaryti iš tokio pristatymo? Geriausiu atveju čia tik sąlėkis "lūzerių", bandančių pasišildyti atsitiktinai išgarsėjusios ambicingos teisėjos populiarumo spinduliuose. Blogesniu – dar ir užuovėja savo kriminalinę praeitį bandantiems užtamsinti asmenims, turintiems patirties teroristinės praktikos srityje.

Todėl net ir šios partijos pamatinis tikslas, pažymimas steigiamojoje deklaracijoje ("telkti Tautą, kad būtų atkurta Lietuvos teisinė, demokratinė, konstitucinė valstybė. Būtina sutramdyti valstybę griaunančius ir didžiąją dalį visuomenės išnaudojančius bei skurdinančius šešėlinius klanus, puoselėti krikščioniškas, humanistines vertybes, kurti pilietinę visuomenę, išsaugoti unikalią etninę kultūrą"), – nublanksta.

Ką gi apie tai gali pasakyti žmonės, kurių pagrindinė specializacija – sprogdinimai?

Tik štai klausimas: kodėl tiems politinio lauko "marginalams" tiek daug dėmesio? Naujienų portalai verste užversti tuos "paraštinius" nuvertinančiais pranešimais.

"Drąsos kelias" kol kas į Seimą nepatektų" – džiaugsmingai skelbia vėliausią sociologinę apklausą pristatančios publikacijos antraštė. Politologas pranašauja: "N. Venckienė per anksti pasijuto reikšminga politine veikėja". Kitas jo kolega sarkastiškai atataria: "Neįgyvendinamų pažadų pažėrusi N. Venckienė nori tapti dar viena „Lietuvos gelbėtoja". Trečio politologo balsas irgi priderintas prie to paties choro: "N. Venckienės partija paremta emocijomis"...

Natūralus klausimas: kam mesti tokius reiškinio neigimo resursus, jeigu N. Venckienės partijos palaikymas, anot tų tyrimų, mažesnis negu ponios Kristinos Brazauskienės įsteigto politinio vieneto?

Atsakymas paprastas. Tiek sisteminiai politikai, tiek juos aptarnaujantys politologai puikiai supranta, kad apie N. Venckienę besiburiantis politinis branduolys potencialiai yra labai pavojingas ir artėjančiuose Seimo rinkimuose gali turėti nemažų perspektyvų. Jiems visiškai aišku (todėl apie tai tylima), kad didžiausias pavojus kyla ne iš "Drąsos kelio" partijos steigėjų sąrašo, bet iš pačios N. Venckienės asmenybės. Ne tik kvalifikuotos teisininkės, puikiai pažįstančios visuomeninio pasitikėjimo netekusią teisėsaugos sistemą, bet ir drąsaus, ryžtingo, o tuo pat metu atviro, šilto, neabejotiną charizmą turinčio, politinę bendruomenę telkti pajėgaus žmogaus.

N. Venckienė neturi to, kuo galuojasi didžioji mūsų vadinamojo politinio elito dalis – puikybės, susireikšminimo, nevaldomo troškulio bet kokia kaina būti matomam.

Ir žmonės tai intuityviai jaučia, atpažįsta. Todėl – simpatizuoja.

N. Venckienė, žinoma, neturi ir daug ko kito.

Įskaitant politinės veiklos patirtį ir didesnį skaičių jos vertų bendražygių-profesionalų. Štai kodėl taip įnirtingai ji atakuojama, persekiojama, politiškai "laidojama".

Kad būtų užbėgta už akių, kad būtų pastatytos užkardos potencialiai pavojingiems procesams ir aplink ją nesiformuotų stambesnis intelektualiai pajėgus profesionalų branduolys. Nesunku įsivaizduoti savijautą "sisteminių partinių funkcionierių", jeigu N. Venckienės sąrašas įstengtų pasiūlyti rinkėjams 50, 70, 90 ar net 120 žinomų, vertų pasitikėjimo, ryžtingų profesionalų, turinčių nuovoką ir aiškią valstybės pertvarkos socialinio teisingumo linkme kryptį? "Kleptokratinės sistemos", Vytauto Rubavičiaus žodžiais tariant, apologetus, be abejo, apimtų panika.

L. Žitkevičių prisiminiau neatsitiktinai.

Negana parodyti, kad turima reikalų su tais, kurie "dainuoja, ūžia, šoka", kaip tai padarė D. Kuolys "Lietuvos žiniose" gegužės 19 d. paskelbęs įsimintiną tekstą "Tai – chunta". Darių pažįstu daugiau kaip ketvirtį amžiaus, nuo studijų laikų.

Jį nuoširdžiai gerbiu ir vertinu. Nė kiek neabejoju gerais jo ketinimais, įsipareigojimu Lietuvai.

Tačiau pastarasis jo žingsnis – skubotas partijos registravimas ir tam tikras iššūkis platesnio pobūdžio antisisteminių jėgų koalicijai – vargu ar yra politiškai labai apdairus. Manau, kad D. Kuolio "publicistikos drobės" apie chuntą herojai už šį žingsnį jam nuoširdžiai paplotų per petį. Ir gal net "įpiltų stiklą"...

"Lietuvos žinios" 2012-07-11

[gallery columns="7"]