Apie gimdymus ir baimę(24)

Atrodo, kad mūsų teisėsauga greitu laiku nudžiugins mus dar vienu laimėjimu – esame prie istorinio įvykio slenksčio. Iš to, kas nuskamba pastarosiomis dienomis įvairių informacijos šaltinių įvykių suvestinėse, tampa akivaizdu, kad bus likviduota didžiausia per visą tūkstantmetę šalies istoriją nusikalstama grupuotė – jau dabar skamba skaičius 400, kuris, pasak nuolat minimų anoniminių, bet „patikimų šaltinių“, galėtų lengvai padidėti ir iki 2 000.

Statistika tikrai įspūdinga tokiai šalelei, galėtų pavydėti ir legendinis Sovietų Sąjungos prokuroras Vyšinskis, organizavęs „liaudies priešų“ procesus praėjusiame šimtmetyje. Neabejoju, kad mūsų prokuratūros vadovas ir vėl, kaip ir praėjusiais metais, džiugins valstybės vadovus puikiais darbo rodikliais, o piliečiai lengviau atsikvėps po nevaldomo nusikaltėlių siautėjimo.

Parašiau šią sarkastišką įžangą, nors man visai nelinksma ir nesinori juokauti. Ne todėl, kad kankintų nerimas besiklausant, ar mano laiptinėje jau nedunda kaustyti vyrukų juodais drabužėliais batai – priklausau anksčiau minėtajai grupuotei, nes trys iš penkių mano mylimų vaikų į šį pasaulį įžengė namų aplinkoje. Tiesiog liūdna, nes aš žinau, kas vyksta šiomis dienomis. Nes visa tai buvo ir kartojasi, nors kitados atrodė, kad pasikartoti negali.

Prieš akis kadrai, kurie užfiksavo kratą Inesos Kurklietytės namuose (giliausia pagarba Ramūnui Abukevičiui už drąsą atlikti dokumentalisto pareigą tokiu kritišku ir tragišku metu). Žiūrėjau tą filmuotą medžiagą kelis kartus ir supratau, kad išties tai nežinoma, ko ieškoma.

Nėra jokių konkrečių įkalčių, kuriuos norima rasti, paimti, pateikti teismui. Tiesiog kraustinėjama ir imami daiktai „pagal sąrašą“.

Akivaizdu, kad čia svarbus tik pats kratos faktas – įvykis. Vėliau pasipylusiose kratose kartojasi tas pats – ankstyvas vizitas, be didesnės atrankos susišluojami daiktai, kuriuos praradus sunkai įsivaizduojama kratą išgyvenančių žmonių darbinė veikla.

Daugelis jų duoną užsidirba intelektine ar kūrybine veikla ir, kaip šiuo metu įprasta, visus savo darbus laiko skaitmeninėse laikmenose. Beje, kiek suprantu, sistema leidžia tokiu būdu paimtus daiktus laikyti neapibrėžtą laiką – teko girdėti, kad daiktai gali „užtrukti“ kad ir iki viso proceso pabaigos, net nepasidomėjus, ar tikrai tie daiktai susiję su pateiktais kaltinimais.

Visame šiame vyksme atskiro dėmesio nusipelno vaikai – jais pasirūpinti atsivedamas atitinkamos tarnybos atstovas. Noriu paklausti, ką realiai apie vaikus suvokia Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai, jeigu kratos metu, kai vaikas jau išgyvena sunkiausią stresą, siūloma jį paimti iš motinos ir nuvežti į „saugią vietą“?

Ką reiškia tokia apsauga, jeigu kratos metu atšaldomi krosnimi kūrenami namai, devynis vaikus auginančiai motinai neleidžiama tos krosnies kūrenti, o paskui dar surašomas protokolas, kad motina nesirūpina vaikų aplinka ir juos šaldo?

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma tokių akcijų vyksta pas asmenis, kuriems nepateikti jokie kaltinimai ar įtarimai. Aš įsitikinęs, kad jie ir nebus pateikti.

Man neduoda ramybės toks klausimas – kas atsakys už sugriautą mažo vaiko pasitikėjimą pasauliu? Tvirtai žinau, kad kratas patyrusiose šeimose vaikui diegiama meilė ir pasitikėjimas pasauliu.

Kaip pamatuosime šią žalą, garbūs valstybės pareigūnai, lengva ranka dalijantys sankcijas tokioms kratoms? Ar reikia vaiką nuo vaikystės pratinti prie pasaulio „koks yra“?

Kad žinotų savo vietą?

Ir dar niuansas. Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės ir Inesos Kurklietytės namuose kratos įvyko beveik sinchroniškai.

Jeigu peržvelgtume pastarųjų savaičių televizijos laidas, skirtas gimdymų namuose tematikai, matytume, kad šios moterys dažnai būdavo į jas kviečiamos ir drąsiai reikšdavo savo nuomonę. Dabar jų namuose kratos.

Jokių kaltinimų ir jokių komentarų. Tai kaip čia dėl žodžio laisvės ir žmogaus teisių – atrodo, kad turime oficialių institucijų, kurioms turėtų tai rūpėti.

Štai žiniasklaidoje pasirodo pirmieji teisėsaugos atstovų paaiškinimai – bylą kuruojanti prokurorė ramiu veidu aiškina, kad kratos yra tyrimo taktika. Tai kiek laiko ir kaip toli gali nueiti tokie „taktiniai manevrai“?

Ir ko jais išties siekiama? Prieš keletą dienų šnekėjausi apie tai su bičiuliu jaunu filosofu.

Jis vis klausė – koks viso to tikslas? Kur čia pagrindinis motyvas – pinigai?

Na, pinigai čia, žinoma, nėra paskutinis veiksnys. Štai garsioje privačioje gimdykloje gimdymas kainuoja 3 800 litų, cezario pjūvis – 5 000 litų.

Tai duomenys iš jaunų mamų diskusijų internetinėse platybėse. Taip pat patikliai ir nuoširdžiai pasakojama apie 400-500 litų „dovanėles“ valstybiniame sektoriuje.

Pinigai ten tikrai yra. Bet ne tai svarbiausias motyvas.

Kratoms ir masiniam tvarkingų ir socialiai atsakingų šeimų terorui to neužtektų. Neatsitiktinai pradžioje paminėjau Vyšinskį – jo mėgstamas žanras buvo parodomieji procesai.

Jų metu buvo teisiamos ir ištisos socialinės, profesinės ar etninės grupės. Apie pažiūras tuo metu išvis nebuvo galima kalbėti – buvo vienos ir teisingos pažiūros visiems.

Visų prieš mūsų akis vykstančių akcijų motyvas paprastas kaip tarybinis rublis – „potomu, čto“ („todėl, kad“ rus. ).

Kad žinotum savo vietą. Motyvas yra baimė.

Noriu, kad mes visi suprastume – tai ne gimdymų namuose klausimas, ne išpaikusių ir nuprotėjusių moteriškių (tokie ir dar sodresni apibūdinimai nuolat skamba internetinių „budulių“ komentaruose). Tai sisteminis puolimas.

Tai teroras, mielieji. Prieš dvidešimt metų mums pavyko sustabdyti represijų mašiną, bet, deja, ji liko neišardyta.

Nebuvo atliktas tikrasis apsivalymas. Sistema persitvarkė – užaugo nauja ir atvirai ciniška teisinėje sistemoje dirbančių žmonių karta.

Dauguma jų atėjo iš sovietinių laikų teisėsaugos darbuotojų šeimų ir aplinkos (tiek juristų, tiek medikų profesiniai sluoksniai turi aiškių kastos požymių, kai profesija ir darbo vieta perduodama iš kartos į kartą). Taip pat turime pripažinti, kad paprastam žmogui labai nelengva bendrauti su teisingumą privalančiomis užtikrinti institucijomis, – speciali kalba, procedūros didesnei daliai žmonių nesuprantami ir neperkandami.

Reikalingi tarpininkai – taip pat juristai, kurie už kiekvieną krustelėjimą ima didelius pinigus. Todėl šiomis dienomis dažnai skambantis pasiūlymas – „Kreipkitės į teismą“- vidutines pajamas gaunančiam ir sąžiningai gyvenančiam žmogui skamba tarsi pasityčiojimas – teisingumas jam neįperkamas.

Tokius, sąžiningus, lengviausia tvarkyti ir su jais susidoroti – jie juk „lochai“ neoficialia tų sluoksnių terminologija.

Tikrai nenoriu į vieną lentynėlę sudėti visų teisėtvarkos darbuotojų. Bet būtų gerai, kad tie jos atstovai, kuriems etika ir moralė dar nėra ne šio pasaulio kategorijos, susimąstytų, kas išties pastaraisiais metais vyksta. Ar turime teisinę valstybę, kur teisingumas yra aukščiausia ir nuosekliai ginama visuomenės vertybė, ar tai viso labo teisminė valstybė, kurios esmė begaliniai bylinėjimaisi ir neaiškios bylų baigtys.

Šiaip jau tam tikros ypatingos galios teisėtvarkos sistemai suteikiamos tam, kad būtų užtikrintas mūsų visų saugumas. Noriu visų paklausti – ar šiomis dienomis jaučiatės saugūs?

Ar dažnai ištiriami elementarių vagysčių atvejai? Jie paprasčiausiai netiriami.

Žinau iš patirties. O gal saugu aplinkoje?

Gal vasaros vakarą ramu nueiti kur priemiestyje prie upės ar ežero? Tai elementarus saugumo pojūtis, kuris neužtikrinamas – ir nesistengiama.

Ar saugu aukščiausiame valstybės lygmenyje? Garsios bylos it girnapusės pririštos prie kojų ir velkamos metų metus.

Pulkai veikėjų, kurių dažnai turėtų būti paklausta apie lojalumą Lietuvos valstybei, puikuojasi valdžia, neaiškios kilmės pinigais ir populiarumu. Atvirai ir ciniškai niekinami valstybės simboliai, jos idėjiniai pagrindai.

Ir jokio atsako iš veiksmui įgaliotų institucijų. Tyla.

Visame šiame kontekste – aršus puolimas, gniuždančios atakos, kraują stingdanti retorika. Ir prieš ką gi?

Prieš šalies piliečius, kurie sąmoningai gimdo ir augina savo vaikus. Nesakau, kad kiti žmonės mažiau sąmoningi, anaiptol.

Paprasčiausiai žinau, kad šie dabar valstybinės mašinos gniuždomi tėvai vaikų atėjimą į šį pasaulį, jų auginimą ir auklėjimą suvokia ir vertina kaip vieną aukščiausių žmogiškosios būties pašaukimų. Dauguma jų niekur neišvažiuoja ir yra linkę leisti skleistis savo vaikams gimtojoje žemėje, dažnai atsisakydami daugelio kitiems prieinamų daiktų ar malonumų.

Bet būdami su savo vaikais jie patiria nenusakomai daugiau laimės ir gyvenimo pilnatvės, nes vaikai yra mūsų didieji gyvenimo mokytojai. Jeigu jau valstybės vyrai nuolatos virkauja dėl emigracijos, gal jie ką nors galėtų padaryti, kad šitas makabriškas siautėjimas ir piliečių persekiojimas liautųsi.

Ar bus prisidengta teisinės sistemos nepriklausomybės užkeikimais? Tik jeigu viskas taip jau nepriklausoma, kas tampo virveles?

Ar tai nekontroliuojama siautėjanti stichija? Kas valdo šią valstybę?

Dar kartą noriu pasakyti, kad situacija liečia mus visus, nes paminamos esminės žmogaus teisės. Šaunuoliai meno žmonės, palaikę savo kolegas.

Tik norėčiau, kad ir jie suprastų, – kalba dabar jau ne apie kūrybos laisves. Tai žmogaus laisvės klausimas – visuotinė universalija.

Ankstų rytą kratą išgyvenanti devynių vaikų motina nusipelno tiek pat dėmesio ir gynybos, kiek ir žinomi visuomenės žmonės. Kad jau prakalbome apie žmogaus teises, o dabartinė situacija mus neišvengiamai stumia link rezistencinės būklės, pravartu gal prisiminti keletą tiesų.

Jos nesurašytos teisės kodeksuose, bet yra paprastos ir aiškios.

Žmogus negali būti persekiojamas dėl savo įsitikinimų.

Žmogus neprivalo įrodinėti, kad yra nekaltas, – tai kaltintojai turi įrodyti jo kaltę, jeigu tokią įtaria.

Žmogus neprivalo liudyti prieš save ir savo artimuosius.

Visi valdžios veiksmai, nukreipti prieš žodžio laisvę, yra neteisėti.

Ir čia gal derėtų pridurti – nereikia mūsų gąsdinti visokiais tokiais sakinukais kaip „nusikalstamų veiksmų propagavimas“. Visos tos frazės, tie užkeikimai gali būti pakeisti vienu mūsų kartai gerai pažįstamu sakiniu „tarybinės santvarkos pagrindų griovimas“. Ką, išnyko žodis „tarybinės“? O kuo gi jis pakeistas? Ar laikomas mintyse?

Šiomis dienomis diskusijose apie gimdymus nuolatos kartojama frazė „medicinos pažanga“. Ypač dažnai šį ir panašius posakius kartoja dabartinis Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas.

Apskritai, kai skaitai šio ministro pasisakymus apie konstitucinį imperatyvą moterims gimdyti ligoninėse, susimąstai, ar mums reikalingas Konstitucinis Teismas su visu jo aparatu. Galėtumėm juk paleisti, jei jau turime Vytenį Povilą Andriukaitį, – sutaupytumėm kiek biudžeto, gal užtektų keliems ministro minimiems reanimobiliams po gimdyvių langais.

Tikintiems galinga medicinos pažanga norėčiau priminti, kad gimdymo namai Lietuvoje atsirado labai neseniai, dar nėra ir šimto metų. Žmonijos istorija skaičiuoja kiek daugiau.

Sovietų Sąjungoje gimdymo namai buvo viena iš represyviosios sistemos apraiškų. Nesileisiu į detales – vyresni žmonės tai puikiai prisimena.

Pagrindinis sistemos bruožas buvo visiškas individualios valios palaužimas – nuo motinos tuose namuose niekas nepriklausė, jokio santykio su išore, jokio artimųjų palaikymo. Beveik skrydis į kosmosą.

Tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl mano kartos žmonės ieškojo alternatyvų. Žinau, kad dabar padėtis pasikeitė.

Be to, neabejoju, kad ir anuomet, ir dabar tarp medikų dirbo daug dorų ir pasiaukojusių žmonių. Tačiau man vis neduoda ramybės klausimas, kada medicina pradės žiūrėti į žmogų kaip į visumą, kuri viršija mechaninę sudedamųjų dalių visumą.

Visuomenės daliai, kuri pasisako prieš namų gimdymus, gal derėtų paaiškinti, kad į jų teises rinktis gimdymui medicinos įstaigas niekas nesikėsina. Tiesiog turi būti toleruojamas ir kitaip galvojančiųjų pasirinkimas – taip yra daugelyje pasaulio šalių, kur gerbiamos žmogaus teisės.

Ir tikrai geriau būtų visiems atsargiau žiūrėti į viliones „medicinos pažanga“. Niekada negali žinoti, koks turinys vyniojamas į šį popierėlį.

Štai dabar ryški tendencija pradėti žmones mėgintuvėliuose – kas žino, gal po penkiasdešimties metų tai bus paskelbta vieninteliu teisingu keliu pratęsti žmonių giminę, taps oficialia medicinine doktrina. Netikite, kad tai įmanoma?

Juk racionalu ir praktiška – jokių atsitiktinumų. Be to, seksualinė sueitis kaip malonumo šaltinis būtų atskiriama nuo dauginimosi funkcijos – ar tai nėra jau šiandienė svajonė?

Gal natūralų kelią praktikuojančios poros būtų tuomet persekiojamos uolių tvarkos sergėtojų? Aišku, tai futurologinės fantazijos, bet ateitis jau gyvena šiandienoj.

Tiesiog reikia būti budriems.

Kartais pavydžiu savo draugams iš Baltarusijos, kovojantiems prieš autoritarinį režimą. Jų blogis turi veidą – labai apčiuopiamą ir konkretų.

Mus puolantis blogis yra tos pačios prigimties, tačiau neturi savo veido. Tiksliau, turi be galo daug veidų.

Pakirdus anksti rytą, valantis dantis ar skutantis, galima jį pamatyti – tai tas užguitas ir bailus žmogelis, žvelgiantis iš veidrodžio. Jeigu norime išsiaiškinti su supančiu pasauliu, teks pradėti nuo jo.

Pastarosiomis dienomis vis girdžiu iš artimesnių ir tolesnių bičiulių: „Na, jei taip, tai išvažiuosiu – nesąmonė gyventi tokioj šaly.“ Arba atskrieja žinutės iš užjūriuose nusėdusiųjų: „Na ir reikalai ten pas jus Lietuvoj.“

Mielieji, pas mus čia Lietuvoj yra taip. Tai mūsų Tėvynė – ji tokia, kokią mes ją padarėme.

Burnodami ir išvažiuodami mes tik pripažįstame savo negalią ką nors keisti. Čia mano žemė, mano siena – neketinu trauktis.

Ateikit, stosim į ratą kartu.

Pabaigoje – tai, kas skauda labiausiai. Pažįstu gydytoją B. K. jau daugiau nei 20 metų, puikiai žinau, kokie buvo jos veiksmų motyvai.

Vis nuskamba įvairiuose šaltiniuose informacija apie „nelegalų medicinos paslaugų verslą“, neva atnešusį teisiamoms moterims fantastiškas nelegalias pajamas. Kaip paaiškinti rinkos ekonomikos išauklėtiems žmonėms, kad viskas vyko savanorystės pagrindais, o pinigai – tas „visuomeninių santykių „variklis“ – visai necirkuliavo jokioje apyvartoje?

Aš prašau visų – ir tų, kurie už, ir kaltinančiųjų – tiesiog paskaitykite jos laišką„Tiesa apie tamsiąją gimdymų namuose pusę“ ir jos kolegų gydytojų, tai yra tų, kurie dirbo ir buvo arčiausiai jos, kreipimąsi gimimas.lt. Tiesiog paskaitykite ir atsakykite sau – ar tokie žmonės turi būti teisiami, kad visuomenė taptų saugesnė ir teisingesnė.

Aš tuo tarpu noriu parašyti jai laišką. Tai asmeninis laiškas, tačiau neabejoju, kad asmeninė B. K. korespondencija yra kruopščiai tikrinama ir skaitoma. Tad kodėl tai turėtų skaityti tik keli išrinktieji – skaitykite visi.

Mieloji B. K. Kreipiuosi į tave taip, kaip pati pasirašei savąjį laišką, nors galėčiau kreiptis tavo gražiuoju vardu. Skaičiau tą laišką, ir tylios ašaros riedėjo mano skruostais.

Prisimenu tave dar jauną studentę, svajojančią pakeisti sustabarėjusio pasaulio nuostatas ir suteikti jam daugiau šilumos. Tau pavyko.

Tai liudija kad ir tavo kolegų palaikymas. Gal į jį neatsižvelgs tavieji kaltintojai, tačiau ne kiekvienas medicinos sferoje besidarbuojantis žmogus gali pasidžiaugti tokiu palaikymu.

Per tavąsias ramybę ir gerumą spinduliuojančias rankas į pasaulį atėjo daugybė vaikų – taip, kaip tu ir svajojai. Tik sistema tau nebuvo atlaidi – atleisk, kad sunkiausiomis akimirkomis turėjai kovoti viena.

Žinau, kad turėjome būti kartu, tačiau, augant vaikams, išsibėgiojome su savais rūpesčiais, o tu likai ten, kur tave atvedė tavasis pašaukimas. Žinau, kad dabar esi netoli tos ribos, už kurios tavęs nebepasieks jokie žemiškieji kaltintojai, tačiau meldžiu Gerąjį Dievą, kad suteiktų tau jėgų dar pabūti su mumis – dėl tavųjų vaikų, dėl tų vaikų, kurie dar galėtų ateiti tau padedant, ir dėl mūsų visų.

Taip pat prašau Gerojo Dievo, kad suteiktų jėgų visiems – ir mums, ir mūsų priešininkams. Mums – kad pažintume savo silpnumą ir pajėgtume jį įveikti, priešininkams – kad turėtų stiprybės pripažinti savo klaidas ir pajėgtų jų atsisakyti.

Myliu tave, B. K. Tavo draugas – V. V. Autorius yra orientalistas, dėsto sanskritą ir Senosios Indijos literatūrą VU Orientalistikos centre.

www.alkas.lt