|
|
Audrius Nakas svajoja Šimonytę atitempti iki teisiamųjų suolo. Man atrodo, kad ji visur jaustųsi gerai, nes ir kalėjime rastų, kam tarnauti. Ji priklauso psichologiniam žmonių tipui, kuriam pastoviai reikia adrenalino, o tuo pačiu ir iššūkių. Man ji primena karo metu veikusią Tonią kulkosvaidininkę (rus. Тонька-пулемётчица). Dvidešimtmetė mergina išėjo savanore į frontą sanitare, bet Viazmos katile (Вяземский котел) pateko vokiečiams į nelaisvę. Sėkmingai pabėgusi kartu su vienu nelaisvėje buvusiu kariu, jie patraukė į vakarus. Vėliau vyras ją paliko, nes priėjo savo namus, tad ji po bastymosi nusprendė eiti ne pas partizanus, bet susidėti su vietiniais vokiečių kolaborantais, kurie gerai gyveno net prie okupacinio režimo. Gyvenvietėje (Локоть, „Локотская республика“), kur ji apsistojo, buvo didelis kalėjimas, kuriame laikė pagautus partizanus ir jiems prijaučiančius, tad jai pasiūlė tapti budele. Ji, norėdama gyventi, sutiko atlikti šį nešvarų darbo, kurio net kolaborantai kratėsi, todėl gavo Maksimo kulkosvaidį. Per dieną Tonia sušaudydavo po maždaug 30 žmonių, už tai gaudavo 30 doičmarkių — tai buvo atlyginimas už darbą. Liudininkai sako, kad pasmerktuosius ji net mušdavo bizūnu. Vakarais eidavo į muzikinį klubą, gerdavo ir dulkindavosi su vokiečiais ir vietiniais policajais. Frontui grįžtant, ji susirgo sifiliu ir buvo išsiųsta gydytis į Karaliaučių. Kai vokiečiai pasitraukinėjo, jos nepasiėmė su savimi. Tonia, suradusi dokumentus, įrodančius, jog visą tą laiką dirbo tarybinėje ligoninėje, vėl tapo „tarybine“. Dirbdama Karaliaučiaus ligoninėje, susipažino su sužeistu rusų kareiviu, greitai už jo ištekėjo ir po karo sugrįžo į vyro tėviškę Baltarusijoje. Susilaukė dviejų dukrų, vienok po 33 metų vis tiek buvo surasta ir nuteista mirties bausme sušaudant. Ją sučiupus, ji elgėsi ramiai, nes buvo įsitikinusi, kad 1500 žmonių nužudė ne iš įsitikinimo, bet tai buvo tik jos kasdieninis darbas, už kurį gaudavo atlyginimą. Kitaip sakant, vykdė aukštesnės valdžios nurodymus. Tai man labiausiai ir primena I.Šimonytę, A.Dulkį ir kitus, ypač kai pagalvoji apie perteklines mirtis. Ir apskritai aiškiai matosi dabartinės valdžios ir Antoninos Makarovos modus vivendi panašumai, o I.Šimonytės ypač ryškiai — racionalus, ramus cinizmas.
|
Association „Global Gaze Network“
