2022 m. liepos 6 d.
 

 

Atviras laiškas J. Mekui – arbatos kaina Maskvoje (II dalis)

80
Paskelbta: 2013-12-07 09:31 Autorius: Dr. Rasa Gečaitė | ekspertai.eu
J. Mekas 2013 m. apdovanotas prancūzų „Ordre des Arts et des Lettres“
J. Mekas 2013 m. apdovanotas prancūzų „Ordre des Arts et des Lettres“

„Nuo 2003 iki 2013 metų LR pilietybė išimties tvarka buvo suteikta tik dviem žmonėms: menininkui Jonui Mekui ir kunigui Stasiui Žiliui. Kuo realiai įžymus Jonas Mekas?“ Tokį klausimą atsiuntė skaitytoja. Patikslinsiu, kad jau turime ir trečią išimtį. O J. Mekui Lietuvos pilietybę išimties tvarka suteikė 2007 m. LR prezidentas Valdas Adamkus. Nejaugi už J. Mačiūno fluxus kolekciją, kurią J. Mekas kaip tik 2007 m. pardavė Vilniaus m. savivaldybei už 5 mln. JAV dol., t. y. už 12 mln. litų?

Rodos, nuopelnų buvo kur kas daugiau ir gana netikėtų, kuriuos verta aptarti viešai. Štai tada geriau suprasime J. Meko žvaigždės patekėjimą Lietuvoje – ne tik nuo jaunojo Vytauto V. Landsbergio studijų 1990 m. pas J. Meką Niujorke iki iškilmingai viešų profesoriaus Vytauto Landsbergio pasikalbėjimų su J. Meku Briuselyje 2013 m. vizualiųjų menų centre BOZAR, kur buvo pristatyta paroda „Jonas Mekas/Fluxus siena“. Remiantis pranešimu spaudai, „seni draugai viešą pokalbį surengė pirmą sykį. Pašnekesyje J. Mekas ir V. Landsbergis dalijosi išgyvenimais, kuriuos sukėlė dramatiški praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos pokyčiai ir kurie nulėmė tolesnį jų gyvenimą ir veiklą“.

Sovietų skambutis J. Mekui Niujorke

1961-ųjų vasarą sovietinio skambučio Jonui Mekui atsitikimas Niujorke iš jo raštiškų prisiminimų Emmettui Williamsui 1993 m. (Mr. Fluxus, p. 37).

„Man paskambina Jungtinėms Tautoms paskirtas lietuvių žurnalistas – jis norįs susisiekti su kultūrinį darbą dirbančiais lietuvių imigrantais. Sakau: „Ateik į AG galeriją, tuomet ir pasikalbėsime.“ Papasakoju Jurgiui, ir jis kaipmat nušvinta. „Gerai, – sako. – Mums jo reikia.“ Taigi ateina tas jaunuolis – akivaizdžiai pareigingas sovietų aparatčikas, o Jurgis tuoj įbruka jam į rankas kirtiklį ir pristato prie darbo. Jokių kultūrinių pokalbių, nieko. Ištisas dienas dirbo tas vargšelis, visas dulkinas ir suprakaitavęs.

Po savaitės ar kelių man paskambina iš CŽV. Jie nori išgirsti viską apie šį jaunuolį. „Kokie jūsų ryšiai su sovietų misija?“ – klausia. – „Jis mums dirba, – sakau. – Gramdo sienas, mums dirba.“ – „Ar jam mokate?“ – klausia jie. – „Ne, ne. Atvirkščiai, jis mus degtine vaišina“, – atsakau. Jurgis vos iš juoko nesprogo, kai papasakojau apie šį skambutį. Vietos lietuvių bendruomenė kaipmat suuodė reikalą ir netrukus pradėjo skleisti gandus, kad AG galerija – sovietinio meno frontas Niujorke.“

Įdomu, ką apie šį nutylėto vardo „sovietų aparatčiką“, greičiausiai – Albertą Laurinčiuką (daugiau ČIA), šiandien dar galėtų papasakoti J. Mekas ir kodėl būtent jam paskambino „aparatčikas“ Niujorke. Šis klausimas turbūt sudomino ir CŽV, kai apklausė J. Meką. Įdomu ir kitkas – kaip ir kodėl lietuvių bendruomenė kaipmat „suuodė“ apie „sovietinio meno frontą“ Jurgio Mačiūno su Almu Šalčiumi dar tik kuriamoje AG galerijoje. Nes J. Mačiūnas lyg ir neturėjo jokių ryšių su Sovietų Sąjunga ir jos „aparatčikais“. Išskyrus vieną atvejį...

Po sovietinio „aparatčiko“ nesėkmės Niujorke su J. Mačiūnu (ir sėkmės su J. Meku?) J. Mačiūną po metų netikėtai pasiekė jau atviras pasiūlymas bendradarbiauti iš Tarybinės armijos prospekto Vilniuje nuo Vytauto Landsbergio. Šis 1962–1963 m. sandūros laiškas iš Vilniaus dar niekur nebuvo paskelbtas. Tačiau J. Mačiūno 1963-iųjų vasario atsakymą profesorius V. Landsbergis plačiai publikuoja (skaityti ČIA), pristatydamas jį tarsi savo fliuksinės veiklos pradžią sovietų Lietuvoje.

„Sveikas, Vytai! Labai nudžiugęs buvau gavęs iš tavęs laišką. Man malonu atrasti senus draugus ir, be to, mane taip pat labai domina užmegzti artimesnius ryšius su kultūriniais ir politiniais veikėjais Lietuvoj ir Sovietų Sąjungoj. Mano interesas tokiam bendradarbiavimui yra motyvuojamas naujausio meno ryšiu su komunistiniais principais (kuriuos Fluxus mėgina išryškinti)...“. Visas laiškas yra paskelbtas 2007-2008 m. tarptautinės parodos „Fluxus East“ kataloge (p. 66). Sakyčiau, puikus fluxus pokštas, kurį gali suprasti tik žinantys J. Mačiūno biografiją.

Didžiausias „bendradarbiavimo“ rezultatas buvo J. Mačiūno siunčiamos fliuksinės dėžutės V. Landsbergiui, kuris tas dėžutes... išmesdavo. Nes tokio ryšio turbūt nereikėjo. Rūtos Gaidamavičiūtės straipsnyje „Fluxus ir Lietuva“ cituojamas profesoriaus buvęs studentas kompozitorius Gintaras Sodeika. Pastarasis prisimena V. Landsbergio apsilankymą per pirmąjį jaunųjų muzikų Anykščių festivalį ir profesoriaus ilgą pasakojimą apie J. Mačiūną, „kad daug metų Landsbergis gaudavo iš jo siuntas. Landsbergis tuos keistus dalykus – visokias neišvaizdžias dėžutes su popierėliais ir pan. – kitados vadino šiukšlėmis ir, pakraipęs galvą, išmesdavo“ (skaityti ČIA).

Neįvyko ir J. Mačiūno laiškuose išreikštas noras su V. Landsbergio pagalba surengti sovietų Lietuvoje Fluxus festivalių. Na, bet kažkokį „fliuksinį įvykį“ profesorius lyg ir surengė pats be jokių dokumentinių liudijimų 1966 m. Pedagoginiame institute. Remiantis kalbinto V. Landsbergio raštišku paaiškinimu 2013 m. rugpjūčio 27 d., tai buvo „vakarėlis, šventinis fakulteto vakarėlis mokslo metų pabaigos ar diplomantų išleistuvių proga“ (skaityti ČIA). Šiaip ar taip, profesorius V. Landsbergis dabar įvairiomis kalbomis plačiai pasaulyje pristatomas kaip vienintelis Fluxus atstovas sovietų Lietuvoje, surengęs net Fluxus festivalį 1966 m.

Vis dėlto gana smalsu, kokiu adresu buvo siųstas pirmasis V. Landsbergio laiškas J. Mačiūnui, apie kurį išgirdo iš A. Šalčiaus Vilniuje, pasak profesoriaus V. Landsbergio. Nes kaip tik tuo metu, nuo 1961-ųjų pabaigos iki 1963-iųjų rudens, J. Mačiūnas gyveno Vokietijoje ir dirbo amerikiečių karinėms oro pajėgoms Vysbadene dizaineriu. Keblus klausimas.

J. Meko „Pravdos“ arbata 1971-ųjų Maskvoje

Jono Meko portretas su kamera

Tačiau ne J. Mačiūnas, kaip galima buvo lyg ir tikėtis, o J. Mekas 1971 m. apsilankė Lietuvoje. Po „teisingos“ arbatos Makvoje, t. y. „Pravdos“ redakcijoje. Istorija daugiau nei įdomi, kurią J. Mekas pasididžiuodamas papasakojo 2013 m. kovo 20 d. Niujorko universiteto „City Cinematheque CUNY TV“ laidos vedėjui profesoriui Jerry Carlsonui TV įrašo metu, kuris buvo parodytas eteryje birželio 15 d. Pirmiausia J. Carlsoną sudomino, kokiu būdu J. Mekui pavyko nuožmiausiu šaltojo karo metu tarp JAV ir TSRS 1971-aisiais atvykti į Sovietų Sąjungą, kai net žymiausiems avangardo menininkams iš JAV reikėjo ypatingų pastangų gauti leidimus ir jų paprastai negaudavo.

J. Meko atsakymas buvo ir tebėra vertas nuostabos. Nes į Maskvą 1971 m., kaip tvirtino J. Mekas, jį pakvietė „Jurijus Žukovas – laikraščio „Pravda“ kultūros skyriaus redaktorius“, t. y. Sovietų Sąjungos pagrindinio komunistų ruporo kultūros ideologas. Tiesa, tokios pareigybės asmens nepavyko rasti, tačiau ten pat dirbo ne kultūros, o išties įtakingas politikos apžvalgininkas J. Žukovas. Tuo metu „Pravdos“ vyriausiasis redaktorius buvo Michailas V. Zimyaninas (daugiau ČIA ir ČIA).

Dar įdomiau, kad sovietų komunistinės „Pravdos“ ideologas puikiai žinojo J. Meką kaip saviškį dar iki 1971 m. Kai iš Maskvos per savo patikėtinius „Jurijus Žukovas“ paprašė tiesiogiai J. Meko supažindinti jį su antiamerikietiškai nusiteikusiu Alennu Ginsbergu. Kaip tvirtino J. Mekas, jį patį jau pažinojo kaip antiamerikietiškai nusiteikusį dėl filmo „The Brig“. Beje, šis filmas visur nurodomas kaip jo brolio Adolfo Meko 1964 m. sukurtas apie karinį kalėjimą, tačiau autorystės pasisavinimas jau nenustebino.

„Viskas prasidėjo nuo mano filmo „The Brig“, kurį sovietai laikė antiamerikietišku filmu, nes jis labai brutaliai parodė karinį kalėjimą. Kadangi „The Brig“ buvo visiškai antiamerikietiškas filmas, tai jo autorius, vadinasi – aš, Jonas, turėjo būti laikomas taip pat visiškai antiamerikietiškai nusiteikęs. Tokiu būdu, kai „Pravdos“ kultūros redaktorius Jurijus Žukovas norėjo paimti interviu iš Alleno Ginsbergo, kuris taip pat, jų požiūriu, buvo laikomas nusiteikęs antiamerikietiškai, tada jis (Žukovas) nusprendė, kad galbūt Jonas, aš, galėtų jį (Žukovą) supažindinti su Allenu. Ir taip jis (Žukovas) atvyko į Niujorką, aš jį supažindinau su Allenu ir dar su keliais kitais asmenimis, su kuriais jis norėjo interviu. Mes tapome net tam tikri draugai. Ir kai 1971 m. buvau pakviestas į Maskvos filmų festivalį, aš nuvykau ir nusprendžiau, kodėl man neaplankyti Jurijaus Žukovo. Aš paskambinau ir jis mane pakvietė. Ir kad jūs galėtumėte matyti tą paniką tarp festivalio žmonių, kai jie sužinojo, kad aš – kažkoks vyrukas – esu pakviestas pas Jurijų Žukovą į „Pravdą“. Mane nuvežė ir mes išgėrėmė kartu arbatos su Juriju Žukovu, o tada vėl grįžau į festivalį.“

J. Meko interviu Niujorko universiteto CUNY TV laidoje, 2013 m. kovo 20 d.

Nuostabu, ar ne? Negana to, po asmeninio kvietimo į Maskvos festivalį per pačią šaltojo karo kulminaciją ir po arbatėlės vizito į „Pravdos“ būstinę J. Mekas sugalvojo vietoj grįžimo į Niujorką aplankyti savo motiną Lietuvoje. Ir „išsireikalavo“ kelionę į Lietuvą, kuri buvo neįmanoma, kol J. Mekas kažko nepagąsdino „Jurijaus Žukovo“ vardu.

„Festivalis baigiasi ir aš vietoj grįžimo į Niujorką paklausiau, ar jūs galite mane nuvežti į Lietuvą, į Vilnių. Man atsakė, kad, o ne, tai yra neįmanoma, tau pernelyg ilgai užtruks gauti leidimą, tai neįmanoma. Ir tada pasakiau, ar galiu paskambinti Jurijui Žukovui? Ir... O ne, viskas gerai, gerai, mes nuvešime tave į Lietuvą. Ir jie mane nuvežė į Vilnių. Ten pasakiau, kad dabar jie mane nuvežtų į mano kaimą pamatyti motinos. Jie atsakė, o ne, ne, niekas negali, kas atvažiuoja į Lietuvą ir Vilnių, bet mes atvešime tavo motiną čia, į Vilnių, tu negali išvykti iš Vilniaus ir negali gauti jokio leidimo išvykti iš Vilniaus. Tada pasakiau, ar galiu paskambinti Jurijui Žukovui? Ir vėl: o ne, ne, viskas gerai, mes nuvešime tave į tavo kaimą, jokių problemų.“

Tokiu pačiu būdu J. Mekas išsireikalavo leidimo net pats filmuoti kaime. Negana to, dar vienas J. Meko pasakojimo epizodas tiesiog pribloškė ne tik TV laidos vedėją universiteto profesorių, bet ir visus žiūrovus, bent kiek nusimanančius apie 1971 metų sovietinę tvarką ir užsieninių prekių įsigijimo galimybes.

„Ką aš dar pamiršau – kad prieš pat išvykimą į Lietuvą aš sulaužiau savo kamerą. Lietuvoje turėjau nusipirkti naują „Bolex“, bet neturėjau pinigų. Ir taip atsitiko, kad kažkas iš Vokietijos televizijos buvo mieste. Ir ji pasakė, kad nupirksiu tau visus filmus, kokių tau reikia, nupirksiu naują „Bolex“ vien dėl teisės parodyti filmo premjerą Vokietijos televizijoje. Aš pasakiau – gerai, bet grįžęs namo pamiršau apie tai. Apie gruodžio 20 dieną sulaukiau skambučio iš Hamburgo, kad premjera bus sausio 3 dieną ir privalau išsiųsti filmo kopiją tučtuojau. Taigi turėjau 10 dienų filmui užbaigti. Labai greit suredagavau ir sudėjau viską per dvi dienas. Padariau filmą labai greitai ir išsiunčiau, jo premjera įvyko Vokietijoje.“

J. Mekas: dirbau pogrindyje prie vokiečių, dėl to bėgau iš Lietuvos

Į profesoriaus J. Carlsono klausimą, ar išsiųstas vokiečių televizijai filmas buvo tas pats, kokį matome šiandien, J. Mekas atsakė – taip, toks pat. Ir pridūrė, kad filmas Vokietijoje turėjo didžiulį pasisekimą. Priminsiu, Hamburgo TV filmą parodė 1972 metų sausį. Į tokias smulkmenas jau turbūt neverta kreipti dėmesio, kad vėliau pokalbio metu J. Mekas pasakojo apie „tą patį“ vyruką, vietoj jos-moters, iš Hamburgo televizijos, kuris pasiūlė nupirkti J. Mekui kamerą. Ir kad jis buvo atsakingas už specialią televizijos programą bei jau anksčiau žinojęs J. Meko filmus. Ir kad vyrukas su J. Meku susitiko Maskvoje, nes tam puikiam vyrukui būtent Maskvoje J. Mekas pasakė, kad bandys keliauti į Lietuvą, nors nebuvo tikras, kad pavyks nukeliauti į Lietuvą, tačiau tai įvyko. Sakyčiau, kokie nuostabūs atsitiktinumai įvyksta gatvėse, nors kiek painoki.

Filmų kūrėjas Jonas Mekas

Negana to, į laidos vedėjo provokacinį klausimą apie bemaž neįmanomą leidimą Sovietų Sąjungoje filmuoti J. Mekas ir vėl apstulbusiam Niujorko universiteto profesoriui ir laidos vedėjui J. Carlsonui papasakojo apie įspūdingą susitikimą Niujorke su aukšto rango sovietų pareigūnu netrukus po maskvietiškai lietuviškos J. Meko kelionės 1971 m.

„Dar viena smulkmena. Okei, aš baigiau filmą ir po kelių mėnesių Serebriakovas, ponas Serebriakovas buvo atsakingas už Sovfilmų eksportą, atvyko į Niujorką su Tarkovskio „Soliaro“ žvaigžde Banioniu. Kuris, taip atsitiko, kai buvau vaikas, buvo įsteigęs teatrą viename iš miestų, kur aš buvau to teatro dalis, toje grupėje, o jis buvo mano mokytojas. Bet jie buvo girdėję apie mano filmą ir jie norėjo, Serebriakovas norėjo, pamatyti filmą. Aš pasakiau OK ir parodžiau jam filmą ir ponui Banioniui. Ir jis buvo įsiutęs, pradėjo šaukti, kad reikia jį sunaikinti, negalima jo niekam daugiau rodyti. O jau buvo parodytas Vokietijoje ir apie tai jis buvo girdėjęs. Jis šaukė, „kodėl nėra rodomas progresas, kurį mes padarėme Lietuvoje, sunaikink filmą“. Pradėjo pliektis su Banioniu, kuris gynė filmą. Ir aš pasakiau, kad neketinu sunaikinti flmo.“

Vis nauja nuostaba apimdavo laidos vedėją po kitų atsakymų į jo klausimus. J. Mekas prisipažino, kad nežino, kada tiksliai Lietuvoje buvo parodytas jo filmas apie kelionę į gimtinę – gal po 1990-ųjų, o gal anksčiau. Atsakydamas į klausimą apie savo poeziją, J. Mekas visai pribloškė J. Carlsoną, pareiškęs, kad pirma jo poezijos knygelė buvo išleista sovietų Lietuvoje, nes „sutapo socialistinio realizmo estetika“. Humoro nestokojusiam amerikiečiui beliko pridurti, kad „atsitiktinai sutapo“.

Tačiau galbūt svarbiausia J. Meko pasakyta frazė Niujorko universiteto TV laidoje buvo apie jo pogrindinę veiklą per vokiečių okupaciją Lietuvoje ir kad kaip tik todėl su broliu bėgo iš Lietuvos.

„Per vokiečių okupaciją Lietuvoje aš ir mano brolis dirbome pogrindyje, pogrindėje spaudoje, ir mus jau turėjo suimti. Turėjome kaip nors išnykti ir nusprendėme keliauti į Austriją, į Vieną. Mūsų traukinys pasuko į Hamburgą ir sustojo Forste, darbo stovykloje. Tad mes niekad nepasiekėme Vienos. Todėl jaučiau, kad po apsilankymo Lietuvoje aš turiu progą vienas nuvykti į Vieną. Viena tapo labai svarbi mano gyvenime.“ Klampu vis dėlto.

Štai tokia puiki laida su nuostabiais J. Meko pasakojimais įvyko 2013 m. kovo 20 d., o eteryje visus nustebino 2013 m. birželio 15 d. Tik pasidarė neaišku, kodėl visur yra skelbiama apie brolių Jono ir Adolfo Mekų kartu kelionę į Lietuvą sovietmečiu, tačiau Niujorko universiteto TV studijoje J. Mekas smulkmeniškai pasakojo tik apie solo Jono Meko kelionę, nė karto nepaminėjęs brolio. Visur J. Mekas pasakodamas keliavo vienas ir arbatėlę su „Juriju Žukovu“ gėrė vienas. Ir gatvėje sutikta nepažįstama vokietė ar vokietis nupirko naują „Bolexą“ ir filmų juostelių pripirko. Ir filmavo jis vienas, ir stebuklinga filmo premjera įvyko Hamburgo televizijoje 1972-ųjų sausio 3 d., kai J. Mekas pagamino filmą per dvi dienas namų sąlygomis. Ką gi, „mitinė figūra“ vis didėja..

Apie Jurijų Žukovą ir Maskvos užsakymą filmeikeriui iš Niujorko

Juk, pasak J. Meko, ponas Serebriakovas buvo atsakingas už Sovfilmų eksportą. Štai todėl būtų visiškai suprantamas Serebriakovo reikalavimas tą nekokybišką filmuką sunaikinti, jeigu Maskvos užsakovai sumokėjo už jį per vokiečių televiziją.

Reikia atskirai patikslinti J. Meko šiek tiek pablukusias nuorodas apie jo įtakingąjį globėją Jurijų Aleksandrovičių Žukovą (1908–1991) Maskvoje ir pabandyti rekonstruoti gal kiek kitokią istoriją apie J. Meko apsilankymo Lietuvoje uždavinius bei filmuko sukūrimo tikslą.

J. Meko papasakoto bendradarbiavimo su J. Žukovu metu 1971 m. pastarasis buvo pagrindinio SSRS komunistinės ideologijos laikraščio ne kultūros, o politikos apžvalgininkas (1962–1972). Tačiau jo įtaka ir reikšmingumas buvo kur kas didesnis nei tik apžvalgininko. J. Žukovas 1957–1962 m. buvo SSRS Valstybinio komiteto (Goskomitet) pirmininkas prie SSRS SM (ministrų tarybos) kultūros ryšiams su užsienio šalimis. Galbūt malonus J. Žukovo ir J. Meko bendradarbiavimas ir abipupis supratimas prasidėjo dar iki 1960 m. Tada nekeltų nuostabos jaunojo sovietų aparatčiko ir tarybinės Lietuvos žurnalisto prie Jungtinių Tautų darbinis skambinis J. Mekui 1961 m. Niujorke.

Stebėtinai išimtinis leidimas filmuoti sovietų Lietuvoje 1971 m. niujorkiečiui J. Mekui taip pat gal buvo susijęs su J. Žukovo nauju posūkiu į sovietų televizijos įtakingas ideologinio ruporo žvaigždes. Mat nuo 1972 m. centrinėje SSRS televizijoje jis buvo vedėjas 1 kanalo autorinės laidos „Į teležiūrovų klausimus atsako laikraščio Pravda (liet. Tiesa) politikos apžvalgininkas J. A. Žukovas“.

Būtų dar juokingiau, jeigu išaiškėtų, kad J. Meko filmas buvo užsakytas ir net finansuotas SSRS centrinės televizijos. Pavyzdžiui, kad ši galėtų tokį antiamerikietiškai nusiteikusio išeivio filmeikerio pagamintą šedevrą platinti užsienio valstybių televizijoms kaip ideologinę reklamą apie Pabaltijo respublikų laimingą klestėjimą SSRS sudėtyje emigranto akimis iš supuvusio kapitalistinio pasaulio. Tarkim, vokiečių Hamburgo televizijai, kur keisčiausiu būdu įvyko J. Meko filmo apie Lietuvą premjera 1972 m. sausio pradžioje. Nekeltų nuostabos tada ir SSRS miesto gatvėje 1971 m. sutikto nepažįstamo vokiečio pasiūlymas J. Mekui nupirkti „Bolexą“. Visai tikėtina, kad taip buvo įmanoma legalizuoti avansinį sovietų honorarą, kurio kitą dalį Hamburgo televizija galėjo oficialiai sumokėti tiesiai J. Mekui.

Tada lengviau suprasti ir pas J. Meką 1972 m. Niujorke apsilankiusio Serebriakovo įtūžį dėl peržiūrėto filmo apie kelionę į Lietuvą, jeigu rusus pasiekė preciziškų hamburgiečių televizininkų neviltis dėl galimai nekokybiško filmuko. Juk, pasak J. Meko, ponas Serebriakovas buvo atsakingas už Sovfilmų eksportą. Štai todėl būtų visiškai suprantamas Serebriakovo reikalavimas tą nekokybišką filmuką sunaikinti, jeigu Maskvos užsakovai sumokėjo už jį per vokiečių televiziją. Sakykime, per Hamburgo televizijos komandiruotą į SSRS darbuotoją nupirkę J. Mekui „Bolexą“, filmo juostelių ir visa kita. Pasak J. Meko, jis pats visai neturėjo pinigų ir senoji (jeigu tokia buvo) kamera buvo sulaužyta dar prieš kelionę į Lietuvą.

Kas galėtų paneigti, kad toks gana nuosekliai susidėliojęs linksmai juokingas vaizdelis apie J. Meko kelionę į Lietuvą ir galimai tikruosius filmo uždavinius nėra gryna tiesa? Apie nevykėlio bėdžiaus emigranto godumą ir grėsmingųjų užsakovų nevilties nuostabą. Štai čia išties pasiteisintų J. Mekui prilipdytas eksperimentinių filmų mitinės figūros vardas. Neginčytinai pelnytas.

J. Meko filmas: „Prisiminimai apie kelionę į Lietuvą 1971 m.“ (1972)

Dabar dar įdomiau patyrinėti įžymųjį J. Meko filmuką „Prisiminimai apie kelionę į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania) apie jo apsilankymą 1971-aisiais savo gimtame kaime Lietuvoje. Vis dėlto sudėtinga suprasti, kur tiesa, o kur vaizduotės pokštai. Nes filmo kadruose yra ne tik Lietuvos Semeliškių kaimo kasdienybė, bet ir kur kas ankstesnės dokumentinės medžiagos apie „dipukų“ su lagaminais pokario keliones. Ar J. Mekas jau filmavo „bolexu“ 1947-aisiais?

Kaip tik šį J. Meko filmą „Reminiscences of a Journey to Lithuania“ (Prisiminimai apie kelionę į Lietuvą) 2006 m. Kongreso biblioteka atrinko į Nacionalinį filmų registrą (National Film Registry) dėl jo „kultūrinės, estetinės ar istorinės reikšmės“. Kaip skelbiama, tai „Jono Meko 1971–1972 m. dokumentinis filmas, kuris pasakoja apie Meko sugrįžimo kelionę į Semeliškius, jo gimtą kaimą“.

J. Meko filmas apie 1971 m. aplankytą Lietuvoje motiną

J. Meko mitinės figūros gimimas ir du Landsbergiai

Didysis J. Meko mitas buvo kuriamas ilgai ir nuosekliai. Tam tikruose sluoksniuose – tarp J. Žukovo, Serebriakovo ir lietuvių „aparatčikų“ – slaptai garsus jau buvo gal net nuo pogrindžio laikų, kai J. Mekas kovojo prieš vokiečių okupaciją Lietuvoje. Dar slapčiau žymesnis jis tapo Niujorke nuo 1961-ųjų dėl sovietinių abonentų skambučių ir jau ypatingai slaptai reikšmingas 1971-aisiais, kai buvo apdovanotas Maskvos festivalio kvietimu ir kitais prizais su arbata ir „bolexu“.

Ir štai išslaptinimo posūkis 1990-aisiais. Kai pas J. Meką Niujorke apsilankė „kino studentai“ iš Vilniaus, tarp kurių buvo ir Vytautas V. Landsbergis, didžiausio fluxus žinovo sovietinėje Lietuvoje Vytauto Landsbergio sūnus. Nes tai turbūt kažkaip susiję. Koks puikus ėjimas – kai „Vilniaus studentai“, apsvaiginti niujorkietiškos laisvės, su neįmanomai lengvu polėkiu nutarė deramai pagarsinti juos linksmai priėmusį J. Meką, o kartu pasidalyti sukurtos legendos šlove.

Vytauto V. Landsbergio „anykštėno biografijoje“ internete skelbiama, kad „1991 m. gilino kino žinias pas Joną Meką „Anthology Film Archives“ Niujorke (JAV)“. Kitame straipsnyje dar patikslina: „Kai 1990 metais su grupe kolegų, būsimų režisierių – aš, Juozas Žižliauskas, Audrius Stonys, Algimantas Maceina, Arūnas Matelis, Artūras Jevdokimovas ir kiti – nuvažiavome į Niujorką mokytis pas J. Meką, Lietuvoje apie jį mažai kas žinojo.“

Vargu ar ką daugiau, o gal net dar mažiau apie J. Meką žinojo pačiame Niujorke ir visur kitur iki 2007 m. O J. Meko „studentai“ jau drąsiai papuošė savo biografijas. Algimanto Maceinos vikipedinėje biografijoje nurodoma, kad „1991 m. stažavo pas J. Meką Filmų antologijos archyve Niujorke“. Audrius Stonys taip pat nurodo, kad „1989 m. stažavosi Jono Meko Kino antologijos archyve Niujorke“. Kaip ir Artūras Jevdokimovas „stažavo pas J. Meką Filmų antologijos archyve Niujorke“. Žinoma, ir Vytauto V. Landsbergio vikipedinėje biografijoje rašoma, kad „studijavo kino režisūrą Tbilisio teatro institute, Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke“. Tik kažkodėl šiomis studijomis ar stažuote pas J. Meką nesigiria Vytauto V. Landsbergio tarp kitų paminėtas Arūnas Matelis, kaipgi čia?

Beje, jei ne studijas, tai stažuotes paprastai kažkas apmoka. Todėl smalsu, kas 1989-1991 m. tas stažuotes pas J. Meką Niujorke apmokėjo jauniems vyrukams iš Lietuvos? Nes Vytautas V. Landsbergis į klausimą, kas rėmė jo studijas pas J. Meką Niujorke, nepanoro atsakyti, kaip ir į kitus klausimus. O gaila, nes lyg ir neskaidru...

Jono Meko „mitinė figūra“

Štai šių „studentų“ jungtinių pajėgų pastangomis buvo pradėta kurti „Jono Meko mitinė figūra“ Lietuvoje ir pasaulyje, kuri jau priartėjo net prie Nobelio premijos. Dosniausias kovotojas yra J. Meko „studentas“ Vytautas V. Landsbergis, kuris įtaigiai platina didingą mitą. Pasak jo, „Andis Varholas, Niko, Alenas Ginsbergas, Joko Ono, Džonas Lenonas, Salvadoras Dali… Tai tik mažytė dalelė asmenybių, su kuriomis draugavo, iki šiol bendrauja garsusis lietuvis – Niujorke gyvenantis filmeikeris Jonas Mekas.“ Koks šlovės lengvumas, koks beribis polėkis!

Tad nieko keista, kad 2012 m. Vytautas V. Landsbergis subrandino ir nurodė visai Lietuvai uždavinį. „O tai, kad Lietuva J. Meko iki šiol nepristatė Nobelio premijai, yra tik mūsų apkiautimas, kaimietiškas nerangumas arba pavydas. Kito lietuvio, taip toli nuėjusio į pasaulinės kultūros dirvonus, neturime ir, ko gero, greitai neturėsime. Šiai garbingai premijai J. Meką pasiūlyti turėtų kūrybinės organizacijos – kinematografininkų arba rašytojų sąjunga. Bet nežinau, ar jos kada nors tai padarys. Na, o aš jau dabar siūlau.“

Štai taip – Nobelio premija Jonui Mekui. Ir ne mažiau. Už ką? Pasiūlyčiau kitą versiją nei Vytautas V. Landsbergis. Už Jurgio Mačiūno palikimo įsisavinimą. Be skrupulų. Ne tik filmuotos medžiagos apdorojimo ir įgarsinimo, bet ir visos J. Mačiūno dirbtuvės fliuksinių daiktų pardavimo už 5 milijonus JAV dolerių Vilniaus savivaldybei. Tačiau Vytautas V. Landsbergis buvo nuoseklus nuo pat studijų pas J. Meką Niujorke ir dar gerokai iki nobeliško uždavinio. Jau 1998 m. pradėjo kovą dėl Jono Meko kino centro įkūrimo. O 2002 m. buvo paskelbtas tikras karas su ultimatumais ne tokiam jau bailiam Vilniaus merui Artūrui Zuokui.

„Lygiai prieš metus nuvežėme J. Mekui A. Zuoko laišką, kuriame meras žadėjo, kad šiemet, kai J. Mekui sukaks 80 metų, Kino centras jau galės atverti duris. Tačiau iki šiol nebuvo nieko padaryta, o J. Mekui trūko kantrybė“, – sakė V. V. Landsbergis. Tame pačiame 2002-ųjų straipsnyje nurodoma apie jau ketverius metus vykstančią kovą. „Kino centrą, kuriame būtų kaupiami kino archyvai ir kuriami nauji filmai, Užupyje prieš ketverius metus sumanė steigti J. Meko mokiniai – kino režisieriai Vytautas V. Landsbergis, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Romas Lileikis, Šarūnas Bartas ir kiti. Dėl apgriuvusio pastato Aukštaičių gatvėje idėjos autoriai ketverius metus derasi su Vilniaus savivaldybe, kurios prašo atiduoti jį panaudai.“

Didybės apsvaigintas ir pats J. Mekas sukūrė ultimatumų. Postringavo net apie idealizmą. Ką gi. Viskas baigėsi tarytum pagal planą... po 1971-ųjų arbatos prizo „Pravdoje“ su kvietimu į Maskvos kino festivalį ir kelione Lietuvon su dovanotu „bolexu“ bei ypatingu filmavimo leidimu sovietų teritorijoje. Ir štai 2007 m. jau sąskaitoje 12 mln. litų, Lietuvos sostinėje įsteigtas Jono Meko vizualiųjų menų centras su pasauline reklama ir parodomis. Na, dar beliko „studento“ Vytauto V. Landsbergio reikliai numatyta Nobelio premija. Kodėl gi ne?

Pasiruošimas gal jau vyksta, nors ir fliuksiškai. Ir ne su bet kuo, o su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Ir ne bet kur – Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje su visa Fluxus siena. Beveik kaip atgarsis Tarybų Sąjungos sostinės Maskvos ir „Pravdos“ būstinės 1971-aisiais. Profesoriškas pokštas, tiesiog puikus. Ir ne bet kada, o Lietuvos prezidentavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Ir plačiai nušviečiama...

„Jonas Mekas/Fluxus siena“ parodos atidaryme 2013 m. spalio 17 d. Briuselyje J. Meko pokalbis su prof. V. Landsbergiu. Nuotr. M. Mikulėno

„Spalio 15–18 d. po 50 metų pertraukos Briuselyje viešėjęs Jonas Mekas plačiai pristatė savo kūrybą, kuri peržengia meno disciplinų, institucijų, šalių ir žemynų ribas. Svarbiausiose Briuselyje meno salėse – Belgijos karališkųjų kino archyvų CINEMATEK kino teatre ir vizualiųjų menų centre BOZAR – atidaryta kino retrospektyva, surengta diskusija su Vytautu Landsbergiu, pristatyta paroda „Jonas Mekas/Fluxus siena“.

Spalio 17 d. vizualiųjų menu centre BOZAR įvyko J. Meko ir prof. V. Landsbergio pokalbis, kurį moderavo Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė ir meno kuratorius Liutauras Pšibilskis. Pasak išplatinto pranešimo, seni draugai viešą pokalbį surengė pirmą sykį. Pašnekesyje J. Mekas ir V. Landsbergis dalijosi „išgyvenimais...“ Štai taip.

Tęsinyje – Vilniaus mero Artūro Zuoko atsakymai į keletą klausimų apie fluxus kolekciją ir JMVMC. Apie „Jono Meko/Fluxus sieną“ ir biografinius palyginimus tarp J. Meko ir „jo draugo“ J. Mačiūno. Atsisveikinimas su „Chelsea hotel“ ir garsioji fluxus citadelė „Wooster 80“. Labai įdomu.

Daugiau:

Atviras laiškas Jonui Mekui – apie didybės maniją (I dalis)

Fliuksinio tyrimo nuo Vilniaus iki Niujorko ypatumai – su Vytautu Landsbergiu

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
80. na
(2019-11-20 04:20:20)
(84.15.183.84) Parašė:

Gaila,bet "rašytoja,autore"daktarė,kaip suprantu,net nežino kaimo pavadinimo tikro,o rašo "brieda".Pasigylinkit panele žinias,o tada rasyki



79. V
(2019-07-05 14:27:20)
(84.15.181.244) Parašė:

Panelyte,kiek uz straipsni gavai!?



78. Arūnas Kulikauskas
(2014-12-30 21:30:23)
(78.62.140.94) Parašė:

negarbingas tekstas. Jei vardan karjeros, tai tik trumpalaikės. Žinia, "sužibi" va šitaip, gal kas algą pakels, gal kitą straipsnį "drąsiai" merginai užsakys...



77. to 71.
(2014-09-04 16:06:22)
(213.197.179.202) Parašė:

Deja, Macernis zuvo nuo rusu tanko issauto sviedinio. Beje, sauta buvo ne i konkrecia vieta, o aklai, laukiant vokieciu atsakomosios atakos.



76. pensininkas
(2013-12-23 17:45:55)
(86.38.180.86) Parašė:

Man teko matyti tą minimą filmuką, nes buvau pašauktas į SA ir vakarais matydavom VFR programas. Atsitiktinai vėlai po įvairių filmų kai jau niekas nežiūrėjo pamačiau per anonsą, kad rodys kokį tai filmuką kurio autoriaus pavardė lietuviška ir pasižiūrejau .Jį sudarė kelios dalys, kiek prisimenu, apie Niujorko juodųjų kvartalą,kažkiek pafilmuota Maskvoje, paskui Lietuvoje, ir šie kadrai, bet dar nufilmuoti kombainai pjaunantys javus giminių pobūvis o pabaigoje jeigu gerai prisimenu apie Berlyno sieną.Pavadinimo tiksliai neprisimenu maždaug Jonas Mekas realistinės tikrovės vaizduotojas. Filmukas nesiskyrė iš daugelio kitų kuriuos teko matyti per VFR kanalus.Tada valdžioje buvo socialdemokratai, vadovaujami V.Branto.Negalvoju, kad J.Mekas labai vertingas agentas. Sovietų, užsienyje dirbantiems propagandistams, reikėjo parodyti kad kažką dirba, o kas ką apžaidė sunku įvertinti, kiekviena pusė teigs savo naudai.



75. Grybautojas
(2013-12-22 15:19:17)
(78.61.71.121) Parašė:

Pritariu "Raigerdas". Jau dabar, jeigu kas mane pavadina "menininku", paprašau nesikeikti. Prieš kokius 10 m. nuvedžiau savo sūnų su draugu (abu apie 12 m.) į, taip vadinamo, šiuolaikinio meno parodą. Po apžiūros jie manęs tyliai klausia: ar tai menas? "Lygtai???"- atsakau. "Ar galima ir mes parodą padarysm?"- klausia. :-)))



74. 74_73
(2013-12-22 14:54:18)
(80.212.241.123) Parašė:

"Išvilkę žmogų akyse Prieš sočią, žiovaunančią minią, Prekiaujat gyva jo dvasia Ir rodot perpjovę krūtinę." Ramybės ir jums.



73. 71-72-am
(2013-12-22 01:52:05)
(90.134.157.48) Parašė:

Linkiu pailsėti nuo vaiduoklių, šmėklų ir pykčio dėl teisybės. Ramybės jums, tamsta.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi
Siūloma dabartinį COVID-19 vadinti COVID-22
6 Dabartinis COVID-19 gerokai skiriasi pirminio COVID-19
Susipažinkite su vatagalviais
15 Ekspertai.eu komentaras