Žmogus ir fikcija (suverenas iš Ilinojaus)

Panagrinėkime filosofines žmonių priklausomybės nuo valdžios priežastis, pasižvalgykime po šių dienų pasaulio tvarkos sandarą. Kiekvienoje situacijoje žmogus veikia susitapatindamas save su tuo momentu pasirinktu tam tinkamu statusu.

Tas pats žmogus gali būti paklusnus, gerbiantis ir mylintis sūnus bendraudamas su savo tėvais, griežtas ir reiklus mokytojas savo mokiniams, mylintis ir rūpestingas tėtis savo vaikams, draugiškas ir paslaugus bendradarbis savo kolegoms, mylintis ir atidus vyras savo žmonai, nuolankus ir pareigingas pavaldinys savo darbdaviams, lojalus ir drausmingas pilietis savo šaliai ir t.t.

Kiekvienam statusui žmogus pakoreguoja savo elgseną ir pats save apriboja, nes intuityviai jaučia, kokias ribas „gali sau leisti“ būdamas viename ar kitame statuse. Gal net ne visai intuityviai, visi tie apribojimai yra užprogramuoti auklėjimo, kultūros, aplinkos.

Pasikeitus statusui elgsena pasikeičia automatiškai. Net patekus į nebūdingą situaciją įsijungia testavimo ir mokymosi rėžimas – žmogus „matuoja“ ir „tikrina“ situaciją, kad galėtų savo elgesį „pritemti“ prie vieno iš sau jau žinomų, arba susikūrti sau naują statusą su naujomis savęs apribojimo gairėmis.

Absoliučiai daugumai žmonių visos šios programos veikia automatiniu rėžimu, o minėti statusai atspindi žmogaus sąntykius su visuomene arba kitaip sakant – santykius su kitais žmonėmis.