2020 m. birželio 2 d.

 

Žmogėdrystės monetarizavimas

1
Paskelbta: 2013-08-26 09:30 Autorius: Grigorijus Revzinas | kommersant.ru

Reikia prisiminti, kad pas mus korupcija – tai ne tik kažkas bloga, bet ir kažkas gera mainais į kažką visiškai siaubinga.

Grigorijus Revzinas

Josifo Visarionovičiaus Stalino veiksmuose savo bendražygių atžvilgiu įprasta matyti patologijos apraiškų. Anastasas Ivanovičius Mikojanas manė, kad jis turėjo psichikos sutrikimų, paranoją, imdamas ir naikindamas bet ką, apie ką būtų galėjęs pagalvoti, kad šis dėl realių ar pačių fantastiškiausių priežasčių gali tapti jam pavojingas. Kitus jis taip pat naikino, bet šiuos – ypač. Aš, tiesą sakant, nematau čia jokios paranojos, – žmogus, nukankinęs tiek tautų, pagrįstai gali nuogąstauti, kad su juo atsitiks koks nors nemalonumas. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į vieną šių žmogžudysčių aspektą, kuris, kaip man atrodo, kažkaip paklydo numanomos paranojos ligos šešėlyje.

Imkime ir prisiminkime 1949 metus, areštą, o vėliau ir mirties bausmę Nikolajui Aleksejevičiui Voznesenskiui. Plano komiteto vadovas – jis buvo sunaikintas dėl „Leningrado bylos“, su kuria tiesioginio ryšio neturėjo. Jį užkasė Georgijus Maksimilijanovičius Malenkovas ir Lavrentijus Pavlovičius Berija. Aplenkdamas žinomas žmogėdriškas bylos detales, atkreipsiu dėmesį, kad Lavrentijus Pavlovičius tuo metu buvo užsiėmęs branduoliniu projektu, o Georgijus Maksimilijanovičius – raketų technika ir tolimo spindulio veikimo bombonešiais. Tai buvo 1948 metų vystymo plano problema. Politinis biuras primygtinai reikalavo, kad industrializavimas spartėtų, – išvertus į normalią kalbą, tai reiškė forsuotą karinio pramoninio komplekso plėtrą, o Valstybės plano komitetas manė tai esant nerealiu dalyku. Ten buvo ir kitų aspektų, tačiau šiuo metu man svarbiausias toks ekonominis prieštaravimas.

Kažkaip savaime manoma, kad pagrindinė valstybės veikėjo užduotis – kova dėl valdžios su savo kolegomis, ir tai turi savotišką prasmę. Tačiau bendrąja prasme yra ir kitų valdymo uždavinių, ir tų uždavinių įgyvendinimas gali turėti savą prasmę, nesusijusią su tuo, kaip užtūpti kaimyno vietą. Na, iš tiesų, gali iškilti tokių klausimų, tarkime, ką plėtoti – raketų techniką ar žemės ūkį? Tai vis dėlto reikėtų kokiu nors būdu išspręsti.

Paranoja – kaip paranoja, tačiau daugelis Stalino kanibalizmo paaštrėjimų slėpė visiškai konkrečias politines ir ekonomines priežastis. Trockis, Bucharinas, Zinovjevas, Rykovas, Radekas, Piatakovas ir t. t. – tai ne tik karštieji patiekalai jo restorano meniu, bet taip pat ir alternatyvios ekonomikos plėtros programos. Ne, žinoma, jis kovojo už savo valdžią. Tačiau gana dažnai pasitelkiant žmogžudystę būdavo sprendžiami ginčytini ūkio plėtros klausimai. Ir tai tik aukščiausios vadovybės lygmeniu, o įsivaizduokite, kiek konfliktų kildavo žemesniu lygmeniu? Tarp įvairių ministerijų ir žinybų, įvairių kariuomenės rūšių, vienos ir tos pačios ministerijos skyrių – daugybė trinčių. Ką statyti – šilumines ar hidroakumuliacines stotis? Nafta ar anglis? „Pravda“ ar „Izvestiji“? Opera ar baletas? Pagaliau maža kas!

Štai, tarkime, Winstono Churchillio ir Neville Chamberlaino nuomonės Didžiosios Britanijos vystymosi klausimais 1937 ir 1939 metų laikotarpiu iš esmės skyrėsi. Priminsiu, Chamberlainas manė, kad šaliai svarbiausia taikus ekonominis vystymasis, ir tai galiausiai jį atvedė į vadinamąjį Miuncheno sąmokslą – taikos sutartį su Hitleriu. Churchillis, atvirkščiai, laikėsi nuomonės, kad Hitleris – apgavikas, sutarties nevykdys ir dėl to būtina sutelkti viską, kas įmanoma, karinėms oro ir jūrų pajėgoms plėsti. Štai kaip buvo sprendžiamas šis ginčas, turiu omeny procedūros prasme: jie abu lankėsi parlamente ir abu sakė kalbas, vieną už kitą iškalbingesnes.

O pas mus tokiu reikalu nebuvo kur nueiti.

Ir štai aš pagalvojau: jei pas juos viskas būtų sutvarkyta taip, kaip pas mus, ar nebūtų atsitikę, kad Churchillis ir Chamberlainas rinktų vienas prieš kitą kompromituojančius dalykus ir kaip apsėsti rašytų vienas prieš kitą įskundimus Jos Didenybei? Ne, be abejonės, asmeninės vieno ir kito savybės leidžia suabejoti tokia perspektyva. Tačiau kas žino, kaip apskritai spręsti tokius prieštaravimus, jei nėra jokio parlamento, o yra, tiesą sakant, tironija? Pastaroji nuolat atsiranda!

Tuomet, kai draugas Stalinas numirė, jo bendražygiai iš pradžių sprendė problemą tradiciniu būdu – suryti Lavrentijų Pavlovičių Beriją kaip Anglijos šnipą. Teisybę pasakius, kiekvienas iš jų buvo vertas būti sušaudytas už tai, ką prieš tai pridirbo. Formaliai vertinant, Berija buvo toks pats Anglijos šnipas, kaip Bulganinas – Amerikos. O toliau? Nors nei Nikita Sergejevičius Chruščiovas, nei Anastasas Ivanovičius Mikojanas, nei Georgijus Konstantinovičius Žukovas, – niekas iš tos įdomios priemonės dalyvių, palikusių mums prisiminimus, – apie tai neužsimena, man atrodo daugiau ar mažiau akivaizdu, kad laikotarpiu tarp liepos 26 dienos, kai Beriją areštavo, ir gruodžio 23 dienos, kai jį pribaigė, garbingiausi mūsų tėvynės vyrai susitarė, kad jie daugiau vienas kito fiziškai nenaikins ir kalėjimų nebus. Visa kita galima, o šitai – ša, jokiu būdu.

Labai greitai paaiškėjo, kad tai ne itin veiksminga, nes pasirodė visiškai neaišku, kaip spręsti valstybėje iškilusius konfliktus ir prieštaravimus. Iš pradžių Georgijus Maksimilijanovičius, o vėliau Nikita Sergejevičius buvo nušalinti nuo savo postų ir, daugelio nuostabai, nesunaikinti. Tačiau vis dėlto tai kažkoks jovalas, tęstinumo ir stabilumo nebuvimas. Taip gyventi negalima.

Čia reikėtų priminti, kad bolševikai dėl savo liepsnojančios revoliucinės dvasios atšaukė ne tik demokratiją, bet ir pinigus. Iš pradžių, esant kariniam komunizmui, apskritai atšaukė, vėliau įvedė, bet ribotai. Kitaip tariant, tais laikais problemų tarp Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos ir Georgijaus Maksimilijanovičiaus Malenkovo natūralių siekių plėsti jiems patikėtą branduolinę bei raketų sritį ir Nikolajaus Aleksejevičiaus Voznesenskio ketinimo subalansuoti biudžetą negalima buvo spręsti įduodant vienas kitam tam tikras sumas tam, kad užglaistytų prieštaravimus. Jiems tai buvo visiškai nepriimtina. Ir kokia atomazga? Teko ryti vienam kitą mirtinai.

Man atrodo, mes ne iki galo įvertiname kai kuriuos deficitinio vartojimo visuomenės, kurią sukurpė Leonidas Iljičius Brežnevas, aspektus. Štai, pavyzdžiui, yra valstybė, ir ji turi skirtingas dalis. Ir manoma, kad jos turi daryti ką nors gera – piliečiams ir viena kitai. Tačiau, atleiskite, dėl kokios būtent priežasties? Na, mes štai tupime, mes turime kokią nors valstybės dalį, muitinę ar, tarkim, komunalinį butų ūkį, mes tuo maitinamės, kodėl mes jums turėtume ką nors padaryti? Na, planas, žinoma, suprantama, partijos ir vyriausybės nutarimai, savaime aišku, bet mus pačius, žinote, partneriai apvilia... Imkite ir ką nors mums padarykite – tada ir mes jums.
Suprantama, jei yra demokratija, ten yra ir rinkimai, gera nepadarysi – neišrinks. Tačiau pas mus to nebuvo, valstybė, laimei, visiškai nepriklausė nuo piliečių. Žinoma, ji naudojo įvairias nuobaudas, nušalindavo nuo pareigų, bet tai nebuvo itin veiksminga, nes susitarė – nežudyti ir į kalėjimą nesodinti. O tuomet kaip?

Kitados Vitalijus Naišulis iškėlė administracinės rinkos teoriją, kaip man atrodo, didžią idėją. Esmė ta, kad po planinės ekonomikos ir administracinės komandinės sistemos priedanga iš tikrųjų veikė vienų gėrybių mainais į kitas. Tai sudėtinga ekonominė teorija, tačiau, be ekonomikos, kaip tokios, čia yra vienas aspektas, būtent – šie mainai, man regis, sumažino žmogėdrystės laipsnį. Pavyzdžiui, mes pasvarstėme ir nutarėme – upės vagos nekeisime. Dovanokite, negalima. Mūsų žinybai priklauso papildomas gyvenamas kooperatyvas, sanatorija Kryme, užsienio komandiruotės, Volgos automobilių gamyklos parama žiguliais, srities komiteto normatyviniai daviniai vadovaujantiems darbuotojams ir rajono komiteto – vidurinei grandžiai, jūs ten patys nuspręsite, o štai jūs asmeniškai būsite akademikas. Ir, žinoma, labai gaila, kad tokio didelio darbo nepradėjome, bet vis ne taip jau blogai, jei programą nutrauktume, o jus asmeniškai sušaudytume. Kažkaip lyg ir žmogiškiau.

Dėl ko aš visa tai kalbu? Mūsų šalyje po tarybų valdžios revoliucija neįvyko, taigi mes gyvename kaip tarybinės valstybės evoliucijos produktas. Tai yra tęstinumas.

O dabar tokie reikalai, kad visi yra prieš korupciją. Pati svarbiausia visuomeninė kryptis. Ir Navalnas prieš korupciją, ir Putinas prieš, ir Sobianinas irgi automatiškai prieš, – visi su ja kovoja. Aš taip pat suprantu, kad korupcija – blogai. Ten, kur demokratija, sąžiningi rinkimai, dar ir laisvoji spauda, parlamentas, į kurį galima ateiti kaip Churchillis su Chamberlainu aiškintis, kas vis dėlto teisus, o ne taip, kad prezidento administracija iš anksto viską nusprendė, – korupcija nereikalinga. Yra būdų susitarti ir be jos.

2000 metų pradžioje, kai kažkas iš minėtų rodiklių veikė, buvo net toks premjeras, kurį vadino „Miša du procentai“. Tačiau vėliau mūsų valstybė ėmė laisvintis iš sielvartingos priklausomybės nuo savo piliečių, ir dabartiniais masteliais „du procentai“ – kažkas, ko tiesiog nebūna. Geriausi valstybės protai grūmėsi, kad būtų atšauktas paikas apribojimas, kad procentų nebūna daugiau nei šimtas, – o kodėl ne du šimtai, trys, penki šimtai procentų? Ir nugalėjo.

Štai jūs korupciją atšauksite, ir kas tada? Tarkim, ministras Serdiukovas diegė karinę reformą, ir tai skaudžiai sudavė svarbiems grupių interesams. Dabar tos reformos nebėra, o buvęs ministras, žiūrėk, sės į kalėjimą. Susitarimas nevalgyti vienam kito kybo ant plauko, piliečiai laukia nesulaukia, kada jį galų gale paims. Didžio pilietinio jausmo vedami, visi piktinasi. Reta nuomonių vienybė tarp poliariškų pažiūrų žmonių, – suprask, kairieji klausia, kur socialinis teisingumas, o dešinieji – štai kuo baigiasi sustiprinta valstybės pozicija ekonomikoje. Tai atsitinka, kai žmonės tam tikra prasme linkę į žmogėdrystę, jų skirtingos pažiūros, bet panašūs instinktai.
Ne visai suprantu, kaip veikia mūsų valstybė, daugelis taip pat sako, kad tai protu nesuvokiamas reikalas. Tačiau aš jums tiesiai pasakysiu: jūs gerai pagalvokite apie korupciją. Mūsų valstybėje korupcija – tai žmogėdrystės monetarizavimo būdas. Atšaukite – ir vėl pradėsite vienas kitą šaudyti. Velniai nematė tų pinigų. Gyvenimas brangesnis.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: kommersant.ru

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu

 
Komentarai

 
1. Raigerdas
(2013-08-26 13:01:00)
(93.203.0.74) Parašė:

Kartais būna aktorių, kurie negali išeiti iš vaidmens. Man, atrodo, kad šį autorių ištiko tas pats efektas. Pirmiausia, autorius turi susigaudyti savo galvoje. Surinkti faktai įdomūs, bet jie neturi aiškaus požiūrio ir tai rodo apie autoriaus nesugebėjimą analizuoti situacijos. Štai jis rašo: "Tai atsitinka, kai žmonės tam tikra prasme linkę į žmogėdrystę, jų skirtingos pažiūros, bet panašūs instinktai". Deja, sovietinis išsilavinimas tikrai nėra geras išsilavinimas. Dar Budizmo laikais buvo aiškinama, kad vaikas turi įveikti tuos instinktus, kurie yra žemiau bambos. Todėl yra žmonės, kurie tai įveikia, ir yra žmonės, kurie nesugeba to įveikti. Į valdžią einama ne todėl, kad žmogus iš tikrųjų žino, kaip padėti visuomenei. Deja, yra taip. Dauguma, einančių į politiką žmonių yra pavojingi visuomenei žmonės. Paprasčiausiai visuomenė neturi gerų atrankos kriterijų. Pati visuomenė turi didžiulius turtus, štai, būtent tai, ir traukia šitas ypatas - valdžia. Daugumai iš jų reikalinga valdžia, kad įgvendinti savo idėjas. O jeigu žmogus turi polinkį į nusikalstamumą, tai ir jo idėjos bus būtent tokios. Nereikia tapatinti žmonių su išsigimėliais. Tai visiškai skirtingi dalykai. Galutiniame rezultate autorius, nerasdamas išeities iš pateiktų faktų, siūlo absurdišką idėją:"Mūsų valstybėje korupcija – tai žmogėdrystės monetarizavimo būdas. Atšaukite – ir vėl pradėsite vienas kitą šaudyti. Velniai nematė tų pinigų. Gyvenimas brangesnis". Taigi, autorius nesupranta nieko apie sąmonę. Jam komunizmas ją ištrynė, todėl jis nusišneka taip pat, kaip komunistiniai ideologai komunizmo laikais. Visa tai paseno ir ačiū Dievui, kad paseno.



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras