Zigmas Vaišvila: Nesąžininga ir amoralu kviesti žmones pasirašyti už keturis „nesisteminius“ kandidatus

Skelbiame Zigmo Vaišvilos kreipimąsi, adresuotą vadinamiesiems „nesisteminiams“ politikams, ketinantiems siekti prezidento posto. Kviesdamas nesiskaldyti ir neskaldyti, signataras pasakoja epizodą iš 1993-iųjų prezidento rinkimų, kurio liudininku jis buvo, – kaip savais laikyti žmonės išdavė a. a. Stasį Lozoraitį.

• • • • • • •

Dar kartą kreipiuosi į pretendentus tapti kandidatais į Respublikos prezidentus, kuriuos mūsų piliečiai dėl vienų ar kitų argumentų gali manyti esant vadinamaisiais nesisteminiais, t. y. neatstovaujančiais valstybės valdyme dalyvaujančių partijų. Į tuos, kurie pagal faktiškai valstybinėmis tapusių partijų surikiuotą politinių kampanijų finansavimo modelį praktiškai negali rinkimų kampanijai teisėtai gauti bent kiek ženklesnės finansinės paramos. Kreipiuosi į Liną Balsį, Bronį Ropę, Naglį Puteikį, Rolandą Paulauską.

Ekspertai.tv vyksta jų pokalbiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“, kad diskusija padėtų apsispręsti dėl vieno vadinamojo nesisteminio pretendento ir visų kitų susitelkimo apie jį. Vasario 17 d. laidoje dalyvavo tik N. Puteikis, R. Paulauskas ir Z. Vaišvila. Į vasario 24 d. laidą beatvyko N. Puteikis ir Z. Vaišvila. Dar kartą kviečiu Jus visus įveikti save ir pabandyti tai padaryti – ir atskirai, ir visiems drauge. Kovo 3 d. planuojama dar viena Ekspertai.tv laida. Kviečiu Jus visus atvykti į ją. Be abejo, nebūtina pačios laidos metu spręsti šį klausimą, bet juk galime susėsti drauge po to, nebėgti vienas nuo kito ir nesislapstyti už rinkėjų ir juodadarbių, pasišovusių rinkti parašus, nugarų.

Pasiaukojantieji referendumo žmonės pasiruošę visiems šiems pretendentams į kandidatus rinkti po 20 000 parašų. Manau, surinks. Tačiau ar ne gėda prašyti, kad tie patys rinkikai rinktų parašus, pavyzdžiui, už keturis pretendentus, o žmonės – kad pasirašytų iškart keturiuose lapuose? Jau dabar paaiškėjo šis absurdas ir skaldymasis – pvz., dalis Rolando gerbėjų nepradeda rinkti parašų, kol negavo Zigmo lapų. Jau dabar rinkikų susirinkimuose įvairiuose miestuose, aptariant situaciją, aiškėja tarpusavio pjudymasis, kuris skverbiasi ir į interneto svetainių straipsnių komentarus.

Kviečiu kolegas prieš puolant į beatodairiškas lenktynes dėl parašų pajusti realybę ir atsakomybę dėl žmonių skaldymo. Padėtis valstybėje įpareigoja rasti kuo skubesnį sprendimą. Ir ne burtų keliu, o tvirto susitarimo būdu. Negi nematome paprastų ir akivaizdžių tiesų – valdžiai visiškai ignoruojant Tautos valią ir referendumus suvokėme, kad esame labai svarbių įvykių, Lietuvos visuomenės pilietiškumo pasireiškimo išvakarėse, taip pat tai, kad bet ką rimtai padaryti galime tik nesusiskaldę ir drauge, ne skaldydami, o vienydami mūsų piliečius?

Kadangi visi keturi ar penki nesame nemąstantys, todėl neapsimeskime, kad nesuprantame, jog kvietimas visiems drauge susikibus rankomis eiti pas rinkėjus ir sakyti, kad visi kviečiame žmones į pergalę prieš sistemą, tad balsuokite už mus visus du, tris, keturis ar penkis, – tik melas ir nesąžiningumas sau ir visiems rinkėjams. O svarbiausia – tai reiškia mūsų neatsakingumą dėl susidariusios padėties ir jos vertinimo. Tai tik rinkėjų skaldymas, kurio siekia visų pirma Dalia Grybauskaitė ir sisteminės partijos, jų rėmėjai. Esmė paprasta: ir mes keturi ar penki esame konkurentai, jei neatsitraukiame ir nesusivienijame. Nesvarbu, kaip pasiskirstytų mūsų keturių ar penkių surinkti rinkėjų balsai. Tokiu keliu pasiekti galime tik pralaimėjimą ir dviejų sisteminių (jei jau taip visuomenė juos vadina) kandidatų patekimą į antrąjį turą.

Pažvelkime tikrovei į akis – kokios informacinės sklaidos galimybės. Interneto neužteks, nebus galimybių net laiku atsikirsti į šmeižtą. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kas įleidžiamas, o kas neįleidžiamas į didžiųjų televizijų ir radijo kanalų laidas, didžiąsias interneto svetaines, daugiausia išlaikomas už valstybės lėšas. Kas turi net nuolatinį eterį. Tai padėtų susivokti, kas tik teoriškai kalba apie vadinamąją sistemą, o kas ir konkrečius darbus dirba.

Kantriai ir nuosekliai bandžiau sutelkti šiuos pretendentus į kandidatus. Aiškiausia padėtis yra dėl Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko L. Balsio ir Br. Ropės – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininko pirmojo pavaduotojo. Jie sprendžia savo partijų pristatymo klausimą, galvodami apie būsimus savivaldybių ir Seimo rinkimus, ir to neslepia. Tačiau šiandien būtina apsispręsti dėl Lietuvos kelio. Manau, kad bendras susitelkimas Jūsų vadovaujamoms partijoms būsimuose rinkimuose duotų daug daugiau rinkėjų balsų nei ėjimas šiuose prezidento rinkimuose atskirai. Tai yra Jūsų atstovaujamų partijų išbandymas valstybingumo egzamine, nes šiemet sprendžiasi esminiai Lietuvos valstybingumo likimo klausimai.

Mano bandymai sudaryti bendrą komandą su R. Paulausku ir N. Puteikiu baigėsi ties jų neargumentuota nuostata, kad tik jie gali būti vieninteliais kandidatais. N. Puteikis, pasiūlęs man būti jo rinkimų štabo vadovu, ir man sutikus svarstyti šį klausimą, atsitraukė ir nuo šios nuostatos. Nerimti ir klaidinantys yra bandymai pateisinti visa tai tariamai didesne galimybe žmonėms rinkimų kampanijos metu paaiškinti kitą požiūrį. Jei netikite, kad galima drauge eiti, kad pasiektume tikslą, o ne imituotume jį, nedarykite to.

Tapus politinės kampanijos dalyviais Jūsų galimybės skleisti visuomenei tokias būtinas žinias dar labiau sumažės. Pvz., R. Paulauskas nebegalės naudotis „Laisvosios bangos“ eteriu, užsidarys ir iki šiol visų televizijų gausiai teikiamas eteris N. Puteikiui. Prieš Z. Vaišvilos, Z. Šličytės ir G. Songailos š. m. vasario 20 d. spaudos konferenciją Seime „Valdžia privalo gerbti konstitucines piliečių teises“ sulaukiau VRK pirmininko Z. Vaigausko skambučio – jis perspėjo, kad nedaryčiau šios spaudos konferencijos, nes pažeisiu Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą. Nors konferencija buvo skirta referendumo klausimui, tačiau būtų buvę neįmanoma išvengti ir klausimų dėl Respublikos prezidento rinkimų. Žodžiu, sistema budi, o Jūs, mielieji kolegos, esate tikrai protingi ir tai suprantantys.

Todėl prisipažinkime, kad nesąžininga ir amoralu kviesti žmones rinkti parašus ir pasirašyti už keturis vadinamuosius nesisteminius kandidatus. Tokiu veiksmu ne tik sąmoningai ar nesąmoningai klaidiname rinkėjus – tai yra svarbiausia – bet ir padedame į antrąjį turą patekti visų pirma sisteminiams kandidatams, eliminuodami vienas kitą.

Nuo pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigimo niekada neskaldžiau žmonių, o telkiau. Todėl kviečiu kolegas šiuo išskirtinai atsakingu valstybei metu neskaldyti žmonių ir šiandien.

Besiklostanti situacija man primena labai pamokančią, tačiau mažai kam žinomą istorinę patirtį. Po 1992 m. deputatų nesusikalbėjimo Aukščiausiojoje Taryboje, šis parlamentas nusprendė nutraukti savo veiklą pirma laiko, pateikdamas Tautos balsavimui šiandien valdžios nebegerbiamą mūsų Konstituciją. Dėl parlamento pirmininko Vytauto Landsbergio tuometinio pykčio ir įsikyrėjimo Tautai jis suprato, kad nebus išrinktas prezidentu. Todėl oponuoti Algirdui Brazauskui pirmuosiuose (1993 m.) Respublikos prezidento rinkimuose po Nepriklausomybės atkūrimo buvo pakviestas mūsų ilgametis ambasadorius Vašingtone a. a. Stasys Lozoraitis. Tačiau kad žmogus gali būti taip parduotas, kaip minėtų rinkimų metu buvo parduotas šis Lietuvos Nepriklausomybės klausimui visą savo gyvenimą ir šeimą paaukojęs mūsų Ambasadorius, net įsivaizduoti sunku.

Perėmus KGB archyvus ir medžiagą, VSD darbuotojams pavyko nulaužti KGB kompiuterius, kuriuose radome įvairios – tikroviškos ir KGB „pamodeliuotos“ – informacijos apie mūsų aktyvius žmones, taip pat ir a. a. St. Lozoraitį. Šia informacija, be VSD, disponavo ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius. V. Landsbergio nurodymu buvęs šio skyriaus vadovas Artūras Skučas šios medžiagos ar dalies jos kopijas perdavė A. Brazausko rinkimų štabui – Vladimirui Beriozovui. Sužinojęs apie tai, nuskubėjau į „Draugystės“ viešbutį, kuriame – nesuprantu, kodėl šiame viešbutyje, – buvo įkurdintas mūsų kandidatas (KGB trijų Vilniaus viešbučių – „Draugystės“, „Neringos“ ir „Gintaro“ – kambariuose buvo įrengę pasiklausymo įrangą, kuri vargu ar tuo metu jau buvo išmontuota). Sulaukęs St. Lozoraičio su a. a. p. Daniela, pasakiau jiems šią naujieną. St. Lozoraitis patvirtino, kad tai jam jau žinoma. Komentuoti vienas kitam nebeturėjome ką.

Su tokia politine morale Lietuva ir gyvena tuos Nepriklausomybės dešimtmečius – telaimi rinkimus priešingos politinės krypties politikas, bet tik ne tos pačios, dešinės krypties, jei juo bus ne Vytautas. Sužinojęs, kad V. Landsbergis turėjo drąsos po tokių žingsnių parašyti savo knygą apie a. a. St. Lozoraitį, iki šiol neprisiverčiu atversti jos. Jei V. Landsbergis dėl šios informacijos atskleidimo kreipsis į teismą, to nebijau. Tikiuosi, teismo procesas nebus uždaras. Manau, kad pats laikas visiems suvokti šio asmens makiaveliškus pasažus. Taip pat ir jo ar ne jo projektą „Lietuvos Dalia“, kuri po 1989 m. gruodį įvykusio LKP atsiskyrimo nestojo į A. Brazausko vadovaujamą LKP, o pasiliko LKP/TSKP, kuriai vadovavo perversmininkas ir kolaborantas M. Burokevičius. Už šį apsisprendimą p. D. Grybauskaitė buvo apdovanota paaukštinimu: paskirta viena iš TSKP Vilniaus aukštosios partinės mokyklos vadovų – moksline sekretore su 30 % atlyginimo priedu. Sausio 13-osios bylos duomenimis, M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP/TSKP Maskvos lėšomis buvo samdoma apie 800 žmonių. D. Grybauskaitė – vien jų. 

Beje, p. prezidentė D. Grybauskaitė šiemet pateikė VRK žinomai melagingus savo biografijos duomenis, tarp jų ir tai, kad po LKP atsiskyrimo ji tariamai buvo įstojusi į LKP, o ne pasiliko TSKP. Priminsiu, kad TSKP Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dėstytojui J. Arvasevičiui, kuris šios įstaigos partiniame susirinkime, rinkusiame delegatus į LKP/TSKP suvažiavimą, pasisakė už LKP atsiskyrimą nuo TSKP, darbo karjera baigėsi iškart – jis buvo ne tik nušvilptas, bet ir išmestas iš darbo. Ir, savaime aišku, nepaskirtas šios perversmininkų štabo įstaigos moksliniu sekretoriumi, kas už lojalumą TSKP nutiko D. Grybauskaitei.

Kviečiu VRK įvertinti p. D. Grybauskaitės pateiktus žinomai melagingus biografijos duomenis. Prieš penkerius metus tai pačiai VRK ji pateikė priešingą informaciją apie šį savo biografijos laikotarpį. Taip pat ir duomenis apie tai, kada vyko į JAV Džordžtauno universiteto 6 mėnesių studijas: 2009-aisiais rašė, kad vyko ten 1991 m., o 2014-aisiais jau rašo, kad 1992 m. Supraskite, kai po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje D. Grybauskaitė jau dirbo Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės struktūrose. Melas buvo, yra ir bus melas. Su atviru ir net valstybės paslaptimi nepridengtu melu prezidentė D. Grybauskaitė žengia ir į antruosius Respublikos prezidento rinkimus. Taip per penkerius metus ir nepasimokiusi tiesos. Priminsiu, kad Seimo frakcijoms pateikta svarstyti informacija dėl prezidentės apkaltos, kurios vienas iš argumentų – žinomai melagingos informacijos apie savo biografiją pateikimas VRK 2009 m.