Visuotinės gerovės ideja

Pasibaigė autoritarinis D. Grybauskaitės dešimtmetis. Naujuoju Lietuvos prezidentu tapo ekonomistas, finansų analitikas, ilgametis skandinaviškų bankų patarėjas, liberalas G. Nausėda. Taigi, turėsime šalies vadovą, kuris yra dabartinio globalinio kapitalizmo kūrinys ir akcininkas. Globalinio finansinio kapitalo sistemą jis atstovauja gryname jos pavidale, išlukštentą ir apvalytą nuo visokių šalutinių intarpų ir įtakų, taip sakant, visame jos nuogume ir gražume.

Prezidentinius rinkimus jis laimėjo pasikinkęs vieną kapitalistiniame pasaulyje seniai nuvalkiotą, apkramtytą bei išspjautą idėją - „visuotinės gerovės“ valstybės idėją. Šią idėją jis naudojo per visą savo rinkiminę kampaniją, ją pakartojo ir savo pirmoje jau išrinkto prezidento kalboje.

Gerovės idėja ir pati „visuotinės gerovės“ valstybės koncepcija buvo išpopuliarintos dar pokaryje, pirmiausia JAV, o vėliau ir Vakarų Europoje. Šios teorijos pagrindus sukūrė žinomas ekonomistas Dž. M. Keinsas (1883-1946), kuris 1936 metais parašė knygą “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”.

Savo knygoje Keinsas ir suformulavo idėją apie valstybę kaip neutralią, antklasinę ir viršklasinę instituciją, kurios funkcija - taikant ekonominio reguliavimo svertus rūpintis socialinės sferos (socialinis draudimas, mokesčiai, algos, kainos, viešieji darbai, užimtumo programos ir panašiai) deramu funkcionavimu, užtikrinti visų socialinių grupių ir žmonių gerovę.

Keinso teorija tapo savotišku beribio liberalizmo ideologijos antipodu bei tarybinio socializmo alternatyva. Visa jos argumentacija anais laikais rėmėsi išsivysčiusių kapitalistinių valstybių pasiekimais ekonominėje bei socialinėje plotmėje. „Gerovės“ teoriją toliau plėtojo kiti žinomi buržuaziniai ekonomistai - Dž. Gelbreitas ir E. Chansenas.

Kita vertus, „visuotinės gerovės“ idėją propagavo ir socialdemokratijos teoretikai, tame tarpe ir garsaus „renegato“ bei reformisto Karlo Kautskio sūnus Benediktas Kautskis.

Švedų teoretikas G. Miurdalis prakalbo net apie „gerovės pasaulį.“ Atseit, svarbu yra siekti „visuotinės gerovės“ ne tik atskiroje kapitalistinėje valstybėje, bet užtikrinti ją pasauliniu mastu, santykiuose tarp visų pasaulio kraštų.

Visi „gerovės“ teoretikai teigė, kad socialinės kapitalizmo negerovės kyla ne iš paremto privačia nuosavybe gamybos būdo, o iš neteisingai organizuotos perskirstymo sferos. Kapitalistinės šalys yra prigaminusios tiek gėrybių, kad jų turėtų užtekti visiems. Valstybė turi tik teisingai viską paskirstyti ir tinkamai vykdyti biudžetinę bei mokestinę politiką.

Deja, „visuotinės gerovės“ teoretikai ir propagandistai nutylėdavo paprastą faktą, kad materialinis “auksinio milijardo“ šalių gerbūvis buvo sukurtas neokolonializmo politikos bei „trečio pasaulio“ žmonių skurdo, bado ir nepriteklių sąskaita.

Tokia globalinio kapitalo politika galų gale atsisuko savo atvirkštine puse. Šiandien vyksta naujas didysis tautų persikraustymas, gilėja civilizacijų priešprieša, plečiasi lokalinių konfliktų (tame tarpe ir ginkluotų) zona, vyksta prekybiniai, technologiniai bei geopolitiniai „karai“, taikomi embargai ir sankcijos, klesti terorizmas ir ksenofobija, stiprėja neonacizmo tendencijos, ryškėja tarptautinės teisinės, politinės bei kultūrinės sistemos ir ypač pasaulį ir atskiras šalis valdančio elito degradacija.

„Gesinti“ visas šias ir kitas problemas visomis prasmėmis brangiai kainuoja, reikalauja nemažai finansinių ir kitokių lėšų. Vienu žodžiu „visiems gerai“ būti tiesiog negali.

Dabar jau aiškiai matosi, kad žlungant amerikanizuotai pasaulinei tvarkai, socialinė pasaulio diferenciacija stipriai padidėjo. Šiandien vos 26 milijardieriai valdo tiek turto, kiek turi pusė likusio pasaulio gyventojų.

„Visuotinės gerovės“ idėja patyrė nesėkmę ir pačiose išvystyto kapitalo kraštuose. Visuotinė gerovė išvirto į dar didesnę socialine poliarizaciją ir diferenciaciją, pagilino socialinę atskirtį. XXI amžiaus pradžioje 10% turtingiausių JAV gyventojų valdė daugiau nei pusę nacionalinio šios šalies turto. Gerovė visiems tapo gerove saviems.

„Visuotinės gerovės“ idėja iš pat pradžių buvo utopija. Valstybinio – monopolistinio kapitalizmo sąlygomis visų gerovė – tai visada kapitalistų ir valdžiažmogių gerovė. Šios idėjos utopiškumą bei mitologinį turinį, jos neatitikimą gyvenimo realijoms vėliau suprato ir jos teoretikai.

Jau minėti Dž. Gelbreitas ir E. Chansenas dar antroje XX amžiaus pusėje su apgailestavimu pripažino, kad „gerovės“ valstybėje nėra „socialinės pusiausvyros“ ir kad JAV susiformavo „dvi nacijos“ - pasiturinti nacija ir varguomenė. Tuo tarpu taip vadinama „vidurinioji klasė“ visur eižėja.

Taigi, p. G. Nausėda „įpiršo“ naiviems Lietuvos vartotojams ir rinkėjams nors ir gražiai įpakuotą, bet gerokai pašvinkusią prekę, kurios galiojimo terminas jau seniai pasibaigė.