Virš Konstitucinio Teismo mėlynas dangus

Protų drumstimas Lietuvoje pasiekė kulminaciją. Melas tampa kasdienio politinio veikimo norma.

Piliečiai yra tarsi įkaitai toje tikrovėje, kurią konstruoja politinis isteblišmentas kaip tolesnio savo išlikimo garantiją.

Viešumoje sklandančios sąvokos „pilietiška visuomenė“, „teisinė valstybė“ ar „teisės viršenybė“ tėra tik miražas dengiantis tuos valdymo principus ir standartus, kurie iš tikrųjų dominuoja šalyje.

Esminius sprendimus diktuoja nedidelės visuomenės grupės interesai, kuriuos reprezentuoja globalizmo ideologija indoktrinuota vadinamoji sisteminė žiniasklaida.

Isteblišmentui lojalios institucijos įvairiais būdais siekia nugramzdinti senatyje ir užmarštyje ne vieną padarytą nusikaltimą tautai ir valstybei.

Užvaldyta ir teisėsaugos struktūrų pagalba iš dalies paralyžiuota politinė sistema nebegali užtikrinti parlamentinės demokratijos sklaidos.

Sakyčiau, visiškai teisus Lenkijos Prezidentas sakydamas, jog „šiandien, kaip ir okupacijos metais, kažkur toli, tolimose sostinėse, jie priima sprendimus už mus.“

„Demokratija yra tokia tautos būsena, kai suvereninė galia glūdi lygių tarp savęs prieš įstatymą piliečių visumoje.“

Tačiau lygiateisių piliečių visumos šalyje praktiškai nėra. Skurdas ir atskirtis stumia į nevilties prarają ištisas socialines grupes, verčia žmones emigruoti.

Apie tautos suvereninę galią neverta net kalbėti - ji yra visiškai uzurpuota.

Tautos būsena yra kritiška. Valstybė nepajėgi suteikti deramo socialinio pagrindo daugumai savo piliečių.

Laisvas darbo jėgos judėjimas - vienas pagrindinių Europos Sąjungos principų lietuviams yra virtęs skausminga rykšte.

Dabartinė Europos Sąjunga taip pat nebeaprėpia ir realiai nevaldo bendrųjų ekonominių bei socialinių procesų valstybėse narėse.

Kyla reali grėsmė ilgainiui mums prarasti visą savo žmogiškųjų išteklių potencialą. Lietuva tapo pereinamu kiemu - pigios darbo jėgos iš Rytų eksporto ir tranzito šalimi.

Būtent šiame kontekste iškyla iš esmės klastingas isteblišmento sumanymas - idėja surengti tautos referendumo spektaklį dėl dvigubos pilietybės.

Tai tėra tik dar vienas, rafinuota forma pateikiamas propagandinis mitas, išplaunantis nacionalinės valstybės pamatus, formaliai siekiant realizuoti „globalios Lietuvos“ fikciją.

Apgailėtina, jog daugybė mūsų tautiečių savo tėvynėje yra padaryti nereikalingais, dėl svetimus interesus aptarnaujančių valdžių neįgalumo.

Būtent todėl bandymas išplauti valdžios atsakomybę dėl vadinamosios dvigubos pilietybės įteisinimo yra klastingas ir labai pavojingas.

Neabejotina, jog šalies Konstitucija garantuoja kiekvienam valstybės piliečiui galimybę laisvai išvykti iš Lietuvos ir niekas negali drausti į ją sugrįžti.

Šiandien vargu ar surastume šeimą, kurios nebūtų palietusi ši ketvirtoji emigracijos banga. Tačiau virš kiekvienos iš jų yra „pakabinta“ pilietybės netekimo ir ryšio su savo tėvyne praradimo grėsmė.

Šiuo metu dviguba pilietybė leidžiama tik tiems piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo, ir jų palikuonims, tačiau negali būti suteikiama emigravusiems nepriklausomybės metais.

Pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijos pilietis be apribojimų gali turėti kitos valstybės pilietybę, tačiau Lenkijoje jis laikomas tik šios šalies piliečiu.

Lietuvos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad dviguba pilietybė galima tik atskirais atvejais, o įstatymo straipsnį dėl pilietybės įmanoma pakeisti tik surengus referendumą.

Tuo tarpu pagal to paties Pilietybės įstatymo nuostatas Vidaus reikalų ministras per metus vos spėja pasirašyti per du tūkstančius įsakymų dėl dvigubos pilietybės suteikimo.

Visi bandymai Seime ką nors daryti dėl pilietybės a priori pripažįstami kaip prieštaraujantys oficialios konstitucinės doktrinos teisinei galiai, kuri neatsiejama nuo pačios Konstitucijos nuostatų galios ir yra visiems privaloma.

Tautos parlamentas, pasirodo, yra bejėgis. Ne Konstitucija, kurią tauta yra priėmusi referendumu, riboja pilietybės instituto teisinį sutvarkymą, o būtent Konstitucinio Teismo teisėjų politinis voliuntarizmas verčia visus šokti pagal jų dūdelę, užuot patiems pakeitus savo perteklinius apribojimus, reinterpretavus savo pačių suformuotą doktriną.

Konstitucinis Teismas yra tapęs absoliučiai „vienintele ir neklystančia“ valstybės institucija, kurios sprendimų niekas negali kvestionuoti.

Konstitucinis Teismas ne tik kuria Konstituciją. Jo pateikta pagrindinio šalies įstatymo nuostatų samprata taip susaisto Seimą, Vyriausybę, Respublikos Prezidentą ir teismus, jog teismo nutarimų teisinė galia negali būti įveikta net įstatymų leidėjui priėmus atitinkamus įstatymus.

Šiai rinkėjų mandato neturinčiai kvaziinstitucijai šiandien praktiškai nebegalioja valdžių atskyrimo principas, o teisės viršenybė jos kabinetuose yra suprantama tik kaip besąlygiško paklusimo Konstitucinio Teismo valiai aktas.

Esu įsitikinęs, jog dvigubos pilietybės problema yra dirbtinai inspiruota situacija, kuri skleistų nacionalinių institucijų bejėgystę priimti racionalius sprendimus sprendžiant paprasčiausias teisines kolizijas.

Konstitucinis Teismas šiandien yra pagrindinis cerberis, prižiūrintis, jog tauta nebegalėtų laisvai realizuoti savo suverenių galių ir spręsti svarbiausių klausimų pati arba per demokratiškai išrinktus atstovus.