2018 m. lapkričio 15 d.

 

Š. Vilčinskas: "Nerimas nedingo"

Paskelbta: 2012-06-21 06:24 Autorius: ekspertai.eu
Aš tikiu demokratija Lietuvoje ir jos teismais. Ir neseni įvykiai Garliavoje mano tikėjimo nesugniuždė.
Reikia tik žavėtis tokiu aukštu vyriausybės (plačiąja prasme) veiksmais ir teisiniu išprusimu, kada Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas skubos tvarka buvo vykdomas. Visų dalyvavusių pareigūnų ir kitų svarbių asmenų veiksmai buvo suderinti iki smulkmenų, kiekvienas, išskyrus gal mergaitę ir jos artimuosius, žinojo savo vietą ir vaidmenį. Manau, kad daugelis piliečių pasijuto saugesniais ir jie žinos, jog Lietuvos valdžia sugebės apsaugoti, jei kokia tai nelaimė jų namus, neduok Dieve, aplankys. Vykdymo procedūroje galima įžvelgti ir atkirtį svetimų valstybių spectarnybų pastangoms mergaitės nelaimės priedanga kiršinti visuomenę, jei kokios nors valstybės tuo norėjo užsiimti. Valstybė parodė aiškią ir nepajudinamą poziciją, jog ji tradicinio, tūkstančius metų besitęsiančio požiūrio į šeimą šalininkė – mergaitė privalo gyventi su motina. Galimai ir teisinis valstybės principas, kartu su teisės mokslu bei praktika pažengė pirmyn, demokratijos link. Daugelio įžymių (ir ne tokių žymių) įvairių rūšių specialistų pasakytų brandžių minčių gali tapti proveržiu bei etalonu pasenusioms teisingumo, kriminologijos, teismo medicinos ir kitų sričių idėjoms paneigti.

Kartu negalima nesidžiaugti paprastų žmonių (daugiausia Garliavos bendruomenės), intelektualų gerumu, užuojauta ir susirūpinimu dėl nelaimės, kuri ištiko mažąją mergaitę.  Galima galvoti, jog šių žmonių pasiryžimas neteisybei, nepakantumui nusikaltimams prieš vaikus, neveikimui yra tam tikros nuomonės, žodžio, pažiūrų išraiška, nežiūrint į tai, kad dėl ko nors ir buvo suklysta. Pasirodo, jog paprasti žmonės žino, kad Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, pareigūnų neveikimas kaltininko naudai gali ir turi būti prilyginamas kaip nesutartinis bendrininkavimas. Todėl jie pagrįstai gali būti susirūpinę dėl tokių pareigūnų atsakomybės.  Suprantama, jog kai kas tokiais žmonėmis norėjo pasinaudoti. Ir gal tas kai kam pavyko. Bet tokie norai žmonių gėrio prado nenustelbė, nepaisant į tam tikros rūšies visų sričių žinovų, kurių skelbiamos idėjos bei vertybės tik jiems ir tesuprantamos, skirstymą į patvorinius ir tolesnius nuo tvorų bei kitokius netikrus žmones ir vaikus.

Nelabai noriu sutikti su požiūriu, kad vien tik teismai yra Garliavos įvykių ir visų kitų nelaimių priežastis. Mažai kas pastebi, kad teisminė valdžia, palyginus su įstatymų leidyba ir vykdomąja valdžia, yra pati profesionaliausia, nes absoliuti dauguma bet kurio teismo darbuotojų turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, o teisėjai visu šimtu procentų. Reikia tik žavėtis, kad nemaža dalis teisėjų (ypač Vilniaus) savo laisvu nuo darbo metu, aukodami savo atostogas ir laisvalaikį, atsisakydami savo pomėgių bei turistinių kelionių net ir į užsienį, dėsto aukštosiose mokyklose. Ir ne tik dėsto, bet ruošia disertacijas, jas gina, rašo komentarus, mokslines knygas bei straipsnius, turi mokslinius ir pedagoginius laipsnius. O tam reikia laiko – ne mažiau kaip ir teisėjo darbui. Žinant, kad tūlas, tik mokslui gyvenimą paskyręs, nesugeba vienos mokslinės knygos parašyti,- nesižavėti teisėjų korpusu būtų nepadoru. Dėl to ir galvoju, kad pasiūlymai dėl teismų reformos pagal Gruzijos  analogiją (kada visa Vidaus reikalų ministerija buvo išvaikyta) nepriimtini, nes, palikus be darbo ir be socialinių garantijų dabartinius teisėjus, būtų pažeistos jų teisės (gal net prigimtinės).

Sunkiai suprantu tuos pykčio ir neapykantos priepuolius, kurie kartais pareiškiami įvairių žmonių, esančių  taip toli nuo nelaimės užkluptos mergaitės ir jos artimųjų. Neapykanta valstybei, kitaip galvojančiam, yra labai toli nuo to, ko reikia ieškoti ir nuo to, kaip reikėtų elgtis. Principas ar gyvenimo būdas „geriau blogiau, negu geriau“ neturėtų užgožti gerų žmonių ir pareigūnų noro padėti nelaimingai mergaitei, net jei tokių žmonių būtų mažuma.

Tačiau, noriu pastebėti apie galimus nepatogumus, kurie gali atsirasti (o gal ir atsirado), jei Lietuvos valstybė – kaip atsakovė – atsidurtų dėl tų nelemtų įvykių kokiame nors tarptautiniame teisme. Juos čia ir bandysiu nurodyti. Akcentuoju, jog nei visas rašinys, nei bet kuri jo eilutė negali būti aiškinami, kaip kitų nuomonės nepaisymas ar kurio nors asmens pažeminimas. Tai tik mano asmeninė nuomonė. Ši mano nuomonė taip pat negali būti aiškinama, kaip mano kolegų, kurie padeda savo žiniomis vienai ar kitai pusei, kritika.

Visų pirma, teisingumas nei šiuo Garliavos atveju, nei kokiu tai kitu nėra teisininkų (tarp jų ir teismų) monopolis ar nuosavybė. Teisingumas yra tam tikra visuomenės būsena tam tikru laikmečiu ir yra neatskiriamas nuo tiesos (teisybės), teisės, gėrio bei įvairių šių žodžių darinių. Teisingumas yra moralinė kategorija. Taip jau istoriškai atsitiko, jog tik teismai vykdo teisingumą ir tą daro pagal įstatymus (teisę), kurie yra teisingumo vykdymo sąlyga. Įstatymai negali būti priešingi tam, ką teismams reikia vykdyti. Dažnai  teisė gali ir turi būti teisingumo dalis. Tai tie atvejai, kada teisė atitinka teisingumui. Teisė gali pagal savo prigimtį turėti valstybės prievartos  požymių, tačiau ji ir tada yra gėris. Ta prievarta numatoma tik labai konkrečiais atvejais ir paprastai kiekvienas valstybės prievartos žingsnis yra detaliai aprašomas. Dėl to, pavyzdžiui, pagal įstatymą priimtą teismo nuosprendį nuteisti žmogų laisvės atėmimu, galybė teisės normų yra nustatyta dėl bausmės atlikimo. Detalios prievartos procedūros yra ir kitais atvejais. Pažymėtina, kad tokiais atvejais dar viena taisyklė galioja. Jokia prievartos procedūra negali prieštarauti taip vadinamai materialinei teisei. Antai, jeigu prievarta yra draudžiama, tai toks draudimas turi absoliutų bruožą – negalima nei fizinė, nei psichinė, nei kibernetinė, nei jokia kita prievarta.

Valstybės pareigūnų neveikimas ar netinkamas veikimas, kada jie privalo pagal įstatymą tą daryti, nėra teisingumo atmaina ar rūšis. Teisingumo nebuvimas pradžioje, nereiškia jo buvimo pabaigoje. Koks nors požiūris, kad bet koks įstatymas turi būti vykdomas, prieštarauja teisingumo supratimui. Naujaisiais laikais tas yra žinoma nuo 1803m. JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Marbury v Madison. Teismas, pripažindamas įstatymo nuostatą, priešingą Konstitucijai, kartu pasisakė už teisės normų vieningą sistemą, kurioje ir pati Konstitucija, ir pagal ją priimti aktai yra gėris. Šis teismo sprendimas yra vertingas dar ir tuo, kad juo pripažinta, jog teisingumo (tuo pačiu ir gėrio) ir teisės   požiūriais – parlamento priimtas priešingas Konstitucijai įstatymas yra toks pats neteisėtas veiksmas, kaip ir privataus žmogaus panaudota prievarta prieš kitą žmogų. Ta aplinkybė, jog kitoniška Kongreso narių ir žmogaus atsakomybė,  esmės nepakeičia. Teisingumo esmė yra ta, kad juo turi būti apgintas žmogus (nesvarbu, ar tai vaikas, ar tėvai, ar globėjai ir kt.) teisingai besielgiantis ir sakantis tiesą, o ne kokia tai teisės koncepcija – H. Kelseno grynoji teisė, organinės teisės kilmės doktrina ar besirutuliojanti  lietuviškoji negatorinės teisės samprata. Taigi, teisingumo viršenybė neišnyksta su įstatymo priėmimu. Tokia išvada pagrįsta ir Lietuvos įstatymais, kurie įpareigoja teismus vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kada jie aiškina ir taiko įstatymus (pvz.: CK 1.5 str. 4 d., CPK 3 str. 1d.). Dar ryškesnis teisingumo pavyzdys yra nustatytas, kaip nebūtų kam nors keista, Baudžiamojo kodekso 54 str. 3 dalyje, kurį verta pacituoti: “Jeigu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę”. Įstatymai (teisė) neturi teisingumo apibrėžimo, juose galima rasti tik kai kurių teisingumui būdingų bruožų.

Antra. Tai irgi susiję  su teisingumo, tegul ir procedūrinio pobūdžio, supratimu. Kaip žinia, Kėdainių rajono apylinkės teismas nusprendė, jog mergaitės perdavimą motinai L. S. reikia vykdyti skubiai (kas jau ir padaryta). Bet pats sprendimas, atrodo, buvo apskųstas apeliacine tvarka ir, kiek yra žinoma, nebuvo išnagrinėtas iš esmės taip greitai, kad galima jau būtų žinoti apeliacinio teismo poziciją iki pradėjimo skubiai vykdyti sprendimą. Teisiškai tai reiškia, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimas buvo neįsigaliojęs ir dar neturėjo teisinės galios, bet turėjo būti vykdomas. Padėtis daugiau ne ką paradoksali – kaip galima vykdyti sprendimą, kuris neįsigaliojęs, turint galvoje, jog teismas, pasirinkdamas skubų vykdymą, pasinaudojo galimybe, o ne pareiga. Šis paradoksas apsprendžia kitą paradoksą. Dar negaliojančio teismo sprendimo vykdymas yra skubus, o apeliacinio skundo, ginčijančio patį sprendimą, nagrinėjimas neskubus, t.y., jis gali būti išnagrinėtas nežinia kada arba ne taip greitai, kaip kad turėtų būti, jei srendimo vykdymas yra skubus. Įstatymas nenumato teismui jokių terminų ir pareigų, kada tokį apeliacinį skundą nagrinėti. Nei Teisėjų taryba, nei kas nors kitas negali paskubinti, ką, kada nagrinėti, nes teisėjai, teismai yra nepriklausomi. Patys teisėjai iš karto to lyg ir nesuprato ir vadovavosi įstatymu, kurio kaip ir nebuvo. Nors teisingumas tiesiog kuždėte kužda, – jei skubus vykdymas yra byloje numatytas, tai apeliacinis skundas turėtų būti išnagrinėtas tokioje byloje vaikų psichologams nespėjus antrą kartą pabelsti į tų namų duris, kur vaikas gyvena. Nenoras operatyviai nagrinėti apeliacinio skundo byloje, kurioje priimtas sprendimas skubiai jį vykdyti, kitur gali būti išaiškintas ir taip, kad teismai ir su jais susiję pareigūnai yra šališki, nes tokia padėtis yra kam tai naudinga. Jeigu dar pridurti apie įstatymų ir Konstitucijos numatytus institutus dėl bylų stabdymų, valstybės vaidmuo nėra pats geriausias ir rasti pateisinimą tokiai teisingumo sampratai ir padėčiai yra sunku.

Trečia. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad teisėja N. Venckienė privalo atsakyti už tai, kad ji negražiai pasakė apie teismus (korumpuoti) ir pažemino teismų sistemą, ko pati, būdama teisėja, negalėjo daryti. Kalbos nėra, jog tokie pasakymai nepuošia nei pačios autorės, nei sistemos. Tačiau, keletas aspektų yra tokių, kurie gali būti panaudoti prieš Lietuvos valstybę, jei tokia baudžiamoji byla būtų paruošta. Vienas iš jų, – žodžiai pasakyti viltį praradusios moters, o ne teisėjos. Jos paskatos (mergaitės likimas) pačios geriausios ir nuoširdžios. Kitas aspektas yra ir tas, kad kai kurie faktai gali būti pateikti, jog korupcijos atvejų yra buvę. Berods, net to pačio Panevėžio miesto, -  kur žodžiai buvo pasakyti, –  teisėjas kartu su kitų miestų teisėjais buvo nubausti pagal baudžiamosios teisės reikalavimus. Panašūs atvejai buvę Kaune ir kitur. Buvo skelbta, kad aukštesnis teismas korupcijos pretekstu net žemesnio teismo nuosprendį panaikino. Be to, gali būti prisiminta, jog prieš keletą metų kas tai iš aukščiausių teismų pareigūnų sakė neteisybę – atvejis liko neištirtas ir Tautai požiūris paliktas, jog neteisybės sakymas yra kaip ir natūralus veiklos būdas tarp aukščiausių teismų pareigūnų – toks faktas gali būti paaiškintas ir kaip sistemos dalykas.

Panašūs atvejai reiškia ne tik teismų apsivalymą, bet ir nepageidautiną užkratą neigiamai vertinti teismų darbą. Bet kuris valstybės pareigūnas ar tarnautojas, pradėjęs dirbti valstybės struktūrose, žino, jog jis atstovauja ne tik konkrečiai įstaigai, kurioje dirba, bet sistemai bei valstybei. Todėl, bet kurio žmogaus polinkis dėl vieno ar keleto korupcijos atvejų vertinti ir pačią sistemą kaip ydingą, gali būti suprastas, nors ir nepageidautinas. Tokia jau valdžios, jos pareigūnų ir valstybės dalia. Trečias aspektas yra tas, jog spaudoje bei kai kuriuose sociologiniuose ir kituose tyrimuose teismai dažnokai siejami su korupcijos tematika.

Jos ekselencija Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė 2012.06.07d. metiniame pranešime Seimui viešai, dalyvaujant netgi užsienio diplomatams, kalba apie korupciją teismuose: „Iki šiol neįmanoma laikyta kova su teisėjų korupcija dabar jau įmanoma“. Apie tai ir kiti aukšti ir nelabai aukšti pareigūnai viešai šneka, bet bylų dėl teismų pažeminimo niekas nekelia. Vakarų demokratija ir skiriasi nuo kitų tuo, kad ten, kur tokia valdžia, pasirinktinio teisingumo kam reikšti įtarimus dėl teismų sistemos pažeminimo ir kam nereikšti, nėra. Aš tikrai neagituoju, kad tiems, kas teigia, jog teismuose korupcija yra, reikia pradėti baudžiamąsias ar kitokias bylas. Aš tik pastebiu, jog žmogus, pareiškęs nuomonę (tegul ir bendresnio pobūdžio ar ne ta proga) apie tikrus nemalonius faktus, jokiomis teisinėmis priemonėmis negali būti persekiojamas. Pagaliau, pati Lietuvos valstybė pagal šį požymį ne visada minima iš geriausios pusės. Niekas juk truputį purvino daikto nevadina švariu. Taip ir čia, truputėlis korupcijos teismuose nedaro jų be korupcijos. Kita vertus, net specialioje literatūroje apie teismus Lietuvoje yra parašyta, sakyčiau, daug aštriau, negu akademinis tonas leistų (pvz.: A. Meilutytė. Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?. Los Anželas – Kaunas,  208 psl.). Knygos paskutiniame puslapyje rašoma – „Tai originali knyga. Autorė parodo, kad savivalės, korupcijos, nebaudžiamumo, neveiklumo, pagaliau skurdo ir vargo priežastys – nesutvarkyta teisinė sistema ir aukščiausių šalies pareigūnų abejingumas“. Galima su knygos autore su daug kuo nesutikti, bet antratiek tektų ir pripažinti, kad ji gali būti teisi.

Ketvirta. Dėl trukdymo vykdyti teismo sprendimą ir nubaudimo už tai. Į šią problemą reikėtų bandyti atsakyti iš kitos pusės, t.y., ar pats vykdymas buvo tinkamai atliktas, nes  galima trukdyti vykdyti tik teisėtus veiksmus.

Sprendimo vykdymas iš principo turi būti viešas. Jokių paslapčių, ypač iš valstybės pusės, negali ir neturi būti. Jokie vykdymo dokumentai jokiu pretekstu negali būti slapti ir po sprendimo įvykdymo. Galiojančios CPK taisyklės apie vykdymą slaptų sprendimo procedūrų nenumato.  Ta aplinkybė, kad mergaitė mažametė, viešumo nepaneigia. Be to, teismo sprendimo vykdymas buvo privačioje teritorijoje; todėl joje, jei savininkai neprieštaravo, kaimynai ir kas tik norėjo galėjo rinktis ir būti. Nuosavybės ir bet kurio asmens neliečiamumas įpareigoja visus, tarp jų ir pareigūnus, gerbti šias žmogaus prigimtines teises. Vakarų teisės tradicija šiais klausimais, kaip ir Lietuvos įstatymai yra gana griežti. Nuosavybė , žmogaus neliečiamumas ir kitos asmeninės teisės ir laisvės gali būti apribotas tik teismo sprendimu, nesvarbu, vienam kartui ar ilgesniam laikui. Ir teismo sprendimai dėl to apribojimo yra vieši bent jau tiems  žmonėms, kuriems tas yra taikoma. Tokios Vakarų tradicijos pradžia naujaisiais laikais yra kildinima iš JAV Konstitucijos pirmųjų pataisų, kur net tokia taisyklė yra nustatyta, jog  kareivis taikos metu negali užeiti į savininko valdas. Lietuvos Konstitucijoje analogiškos nuostatos yra numatytos irgi. Tačiau, supratimas kaip ir skirtingas. Vakarų demokratinių valstybių požiūris į nuosavybės, žmogaus, jo orumo neliečiamumą ir kitas žmogaus teises bei laisves yra kone absoliutaus charakterio ir jokių nuolaidų nei valstybei, nei privačiam asmeniui jokiu pretekstu nepripažįsta.

Negalima atmesti galimybės, kad teisėjos N. Venckienės veiksmai  (kokių tai smūgių sudavimas policininkui) gali būti pagal Vakarų valstybių teisės supratimą aiškinami kaip teisėta reakcija, jei policijos pareigūnas iki tų jos veiksmų kokiais tai ženklais ar judesiais bandė ją paliesti arba bandė jėga paimti mergaitę nuo jos kelių. Ir žmonės, kurie atėjo anksčiau ar vėliau į kiemą, yra saugomi tų pačių prigimtinės teisės principų.

Valstybei būtų sunku atsikratyti atsakomybės, jeigu suvažiavę pareigūnai į Klonio gatvę taikė kokias nors prievartos priemones taikiai susirinkusiems žmonėms privačioje teritorijoje, jeigu žmonės stovėjo ir žiūrėjo į teismo sprendimo vykdymą, meldėsi ir t.t., kitaip sakant, jeigu jie netrukdė vykdymui. Čia ne ta situacija, jog pareigūnai galėtų preventyviai (net ir už pastabas jiems) taikyti kokias tai prievartos priemones. Toks požiūris gali būti pagrįstas sprendimo vykdymo viešumu, žmonių būrimosi laisve ir orumu, privačia nuosavybe bei žmonių geros kaimynystės ir savitarpio pagalbos pavyzdžiu.

Jeigu teisingai visuomenė buvo informuota apie tai, kad mergaitės perdavimas buvo filmuojamas ir tas prie vykdomosios bylos prijungta, einant CPK 10 str. 1d., su byla po įvykdymo galima susipažinti lyg ir be kliūčių. Valstybei tokiu atveju, kaip žmonės teisingai pastebėjo, nesunku įrodyti savo pareigūnų teisėtus veiksmus – tereikia parodyti, kaip mergaitė tiesia savo rankas mamytei ir jos kartu eina automobilio link, mandagiai atsisveikinę su artimais žmonėmis. Jeigu kas tai pareigūnų veiksmus vykdymo metu slepia  net Seimo komisijai, toks slaptumas gali būti aiškinamas ne valstybės teisėtų veiksmų naudai.

Šešta. Kaip dažnai atsitinka demokratinio valstybės gyvenimo pradžioje tokiais garsiais atvejais, valstybės taip vadinama „teisinė bazė“ prisimenama ir patikrinama. Be jau minėtų bendrųjų teisės principų ir žmogaus prigimtinių teisių artimiausias įstatymas, susijęs su teismų sprendimų vykdymu, yra Civilinio proceso kodeksas (toliau CPK). Pamenu apie CPK, tuoj pat po jo įsigaliojimo (įsigaliojo  2003.07.01d.) buvo sakoma, kad CPK yra aukšto teorinio ir praktinio lygio teisės aktas, atitinkantis demokratinių valstybių analogus, o kai kur ir pralenkiantis juos. Ir iš tiesų, CPK nustatė net kai kurių ginčų nagrinėjimo (santuokos nutraukimo, darbo, t.t.) ir sprendimų vykdymo ypatybes, tačiau, atsitiktinumas ar kitos priežastys lėmė, jog sprendimų dėl vaikučių gyvenamosios vietos vykdymas paliktas be ypatybių, t.y., kaip daiktų – paėmei ir atidavei. Čia dar pusė bėdos. 2011 metais Seimas aukšto teorinio ir praktinio lygio CPK pataisė ir pakeitė 406 straipsnius iš 817, tarp jų pakeisti 87 straipsniai iš 186 straipsnių, paskirtų vykdymui.

Ir šie pakeitimai kalbama tematika padėtį paliko praktiškai be pokyčių, nors problemos dėl sprendimų apie vaikų gyvenamosios vietos nustatymo vykdymą buvo viešai aptarinėjamos ne vienerius metus. Jeigu kas galvoja, jog nauja CPK 764 straipsnio redakcija išsprendė, gali sąžiningai suklysti, nes nei šiame, nei kitame įstatyme neaptartas vaiko noras su kuo likti ir tokio noro (ar prieš vaiko norą) vykdymo ar nevykdymo pasėkmės. Kada vaikas pareiškia norą priešingą vykdymui, nelabai ką legalumui gali padėti jau minėto CPK 764 str. 4 d., leidžianti policijos atstovams pašalinti kliūtis sprendimui įvykdyti. Vaiko noras likti ten, kur jis yra, apsprendžia, kad policijai nėra ką nors šalinti. Kita vertus, jau minėjau, kad pati policija privalo turėti teismo leidimą ateiti į privačią teritoriją, namus; teismo leidimą išvaikyti žmones iš privačios teritorijos ir t.t. Čia policijos veiksmų negalima susieti kaip vientisų su antstolio veiksmais, t.y., antstolis atsivedė ir to jau užtenka. Net ir tais atvejais, kada prokurorai turi teisę padėti ikiteisminius tyrimus ir juos nutraukti baudžiamosiose bylose, – jie, norėdami aplankyti kaltininko būstą ir padaryti kratą, turi teismo leidimą turėti. Vaiko gyvenamosios vietos reikalai ne baudžiamoji teisė, bet įstatymų reikalavimai negali būti aiškinami vien tik vykdymo būtinybe, laužant kitų įstatymų nuostatas.

Nėra gerai ir tai, jog neprieteliai tokią situaciją gali aiškinti kaip žemą įstatymų leidybos bei teisės mokslo lygį šalyje, nes per 8 metus puikiai paruoštas CPK tokiu mastu negalėjo pasenti. O jeigu dar koks tai perdaug žingeidus žmogus ras, kad naujo 2003m. CPK ir naujų 2011m. pakeitimų autoriai tie patys ir kad abiems atvejais už įstatymų projektų paruošimą gavo kokių tai pinigų, tai nedraugai galėtų tvirtinti, kad prekyba teise ir mokslu jau pradėta.  Internete jau teko skaityti apie mokslo panašias ydas. Tai prie teisinės tvarkos neprisideda. Valstybė, ir tik ji, yra atsakinga už įstatymų leidybą. Netinkami šalies įstatymai (o ir veiksmai pagal juos), palyginus su tarptautine teise (pvz., dėl susibūrimo laisvės privačioje teritorijoje ar prievartos draudimo prieš asmenį ir vaikus ir pan.), gali būti vertinami ne Lietuvos naudai.

Septinta. Seimo teisėtvarkos komitetas, apsvarstęs kada tai tyrėjų ir prokurorų darbą dėl nelemto Garliavos įvykio, pripažino, jog valstybės pareigūnų veiksmai (neveikimas) buvo priešingi įstatymui ir padarė žalos. Kai kurie pareigūnai turėjo atsisveikinti su tarnyba, teismai kai kuriuos grąžino į darbą. Ar prokuratūra sugebės atsispirti pagundai atkeršyti visiems tiems, kas susijęs su šiuo įvykiu ir kas prokuratūros veiksmų negyrė? Teismams irgi gali atsirasti tam tikrų nesusipratimų. Kai kurie teisėjai gali tiesiogiai suprasti Teisėjų tarybos narių pasakymus dėl N. Venckienės elgesio bei tarybos skirtas nuobaudas jai, nes Teisėjų taryba yra suformuota iš pačių iškiliausių, profesionaliausių, sąžiningiausių teisėjų. Ir daryti kitaip, negu buvo pasakyta ir padaryta, gali būti nenaudinga asmeniškai, nekreipiant dėmesio į teisėjų nepriklausomumą. Todėl galvosūkis valstybei, kaip užtikrinti nešališkumą teismuose.

Aštunta. Jau ne pirmą kartą tenka girdėti, jog kai kurios įstaigos ir pareigūnai, Seimui ar jo komisijoms pareikalavus, slaptumo, ikiteisminių tyrimų bei kitokiais išgalvotais ir neišgalvotais sumetimais atsisako pateikti prašomus dokumentus. Spauda rašė apie Valstybės saugumo nenorą pateikti pažymas ir kitokius atvejus. Suprantu, kad taip gali atsitikti. Bet toks valsybės įstaigos vadovas ar pareigūnas, atsisakęs Seimui pateikti dokumentus, kitą dieną po tokio atsisakymo savo iniciatyva neturi dirbti, o jei jis to  nesusipranta padaryti, dar po kitos darbo dienos toks drąsuolis turi būti iškilmingai ar ne visai atleistas iš darbo. Tokią savo poziciją paremiu Konstitucijos nuostata, kuri įpareigoja  Seimą prižiūrėti Vyriausybės veiklą. Kitais žodžiais pasakius, Seimas kontroliuoja, kaip vykdomoji valdžia vykdo įstatymus. Todėl bet koks Seimo ar jo komisijos nurodymas, kad dokumentai būtų pateikti turi būti vykdomas iš karto (jei terminas nenurodytas) ir tuo laiku, jei nurodytas. Rašoma, antstolė atsisakė Seimo komisijai pateikti vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti perduodant vaiką, nes, girdi, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir kokia tai paslaptis atsirado. Žinotina, jog baudžiamoji teisė yra vieša, kaip ir jos procesas ir paslaptys paprastai tokiame procese turi būti tyrėjų galvose, ko Seimo komisija ir neprašo. Kitas dalykas yra tas, kad vykdymas yra pabaigtas ir dabar duomenys apie tai yra vieši. Atrodo, daugiau negu keista, – pats Generalinis prokuroras prašo panaikinti N. Venckienės neliečiamybę dėl veiksmų sprendimo vykdyme. O šių veiksmų vaizdo įrašo tie Seimo nariai (o ir Seimas), kurie privalo spręsti, negali pamatyti, nes antstolė pranešė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas. Antstolė teigia, kad teismo sprendimas įvykdytas pagal visus įstatymų reikalavimus ir įvykdymas teisėtas. Todėl nėra ko bijoti  savo teisėtų veiksmų ir Seimo komisijai būtina tuoj pat dokumentus atiduoti, nes dėl teisėtų ir teisingų veiksmų baudžiamųjų bylų niekas nepradeda. Seimo komisija žino, kad ji ne nusikaltimų tyrėja, bet ji taip pat žino, kad ji pagal pirminius duomenis (pagal faktą) privalo spręsti ar siūlyti naikinti neliečiamybę ar ne. Sąmoningai slėpti pirminius duomenis, kurie pagal įstatymą yra vieši, ir prašyti Seimo komisijos (o ir Seimo), kad  spręstų neliečiamybės panaikinimą, kokiu tai nesusipratimu atsiduoda. Teisingai ir teisėtai surašytas teismo sprendimo įvykdymo aktas ir vaizdo įrašai prie jo gali būti ir prokuroro, ir Seimo komisijos žinioje.  Juk Seimo komisijos sprendimas turi būti nešališkas – siūlyti naikinti neliečiamybę, kada net nesimato kokių nors baudžiamosios teisės požiūriu veiksmų yra viena ir siūlyti priešingai yra kita, jei duomenų nėra pateikta.

Pagaliau, nepateikus antstolės turimos informacijos, Seimo komisija yra laisva nuo kieno nors įtakos ir gali bei turi vadovautis tuo vaizdo įrašu, kuris sykį jau apkeliavo visą pasaulį ar jo dalį Lietuvoje. Kartais ir žmonės, ir pareigūnai primiršta, kad už konkretaus Seimo nario, Seimo komisijos ir Seimo pečių visų Lietuvos žmonių valdžia slypi.  Ir būtų nekorektiška manipuliuoti kokiu tai dar neištirto ir nematyto dokumento ar įrašo slaptumu. Seimo nariai taip pat puikiai žino, kas jų darbe slapta, kas vieša, ko reikia ir ko nereikia.

Dar ir kitų dalykų, kurie Lietuvai geruoju gali nepasitarnauti, yra. Štai kad ir mergaitės pervežimo į kokią tai gydymo įstaigą į Vilnių iš Kauno. Mano žiniomis, nei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK), nei CPK, nei joks kitas įstatymas sveiko vaiko vežioti be tėvų ar globėjų sutikimo neleidžia. Jeigu vaikas sveikas, tai net tėvai negali tokių dalykų daryti, t.y., savo užgaida sveiką vaiką guldyti priverstiniam gydymui ar tyrinėjimui. Tai labai nepatogus faktas bet kam, kas su juo susijęs, tarp jų pirmiausia valstybei. Specialistai niekaip raiškiai negali paaiškinti iki šiol, kaip žmogus vienu ir tuo pat metu gali užspringti skrandžio turiniu iš organizmo vidaus ir lapu iš išorės; atrodytų, jei užspringstama vienu, tai negalima kitu. O botanikai taip ir nepaskelbė nuo kokio medžio tas nelemtas lapas.

Ir vis tik dėl vieno dalyko esu kategoriškas. Kiekvienas žmogus yra orus (orumas – kaip žmogus apie save galvoja). Visų rūšių įstatymai saugo žmogaus orumą ir draudžia jį žeminti bet kam ir bet kokiu veiksmu. Todėl prieš visus žmones tvirtinti, kad su mergaite viskas buvo gerai, kada ji buvo perduodama motinai, –  nors ji šaukė riksmu nepanašiu į kokį tai geranorišką sutikimą ar džiaugsmą susitikus su mama, – nederėtų. Pridūrus vaizdą, kad mergaitė buvo nešama kojomis pirmyn, išvada, jog tai buvo ne prievarta, nėra tiksli. O tai jau gali būti žmonių, mačiusių ir girdėjusių perdavimo procedūrą, orumo pažeminimas. Nereikia ir negalima galvoti, kad žmonės yra lyg ir užsukami žaislai ar dar kai kas. Gal būt, būtent toks požiūris į akivaizdžius dalykus paskatino kai ką negeriems palyginimams su naciais ir bolševikais, nes tikrai tais laikais juoda spalva buvo vadinama balta spalva ir atvirkščiai.

Manau, kad apmąstymams ir dalykiškiems veiksmams, kuriuos reikia ir galima padaryti laiko yra. Ir tokią galimybę reikia išnaudoti. Dar galima padėtį taisyti tiek žmogaus teisių gynimo, tiek ir valstybės autoriteto apsaugos aspektais.

Autorius yra Lietuvos teisininkas, advokatas, Vilniaus 2-osios advokatų kontoros partneris ir vadovas, teisėtyrininkas konstitucionalistas

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu info@ekspertai.eu
Kalba redaguota ekspertai.eu
 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras