Vienybės kryptimi

Kelios Lietuvos partijos bei judėjimai, kurių pavadinimuose daug kartų įvairiais linksniais kartojasi žodžiai „Lietuva“ ir „teisingumas“, parodė iniciatyvą ir viešai pristatė ne tik Apskrito stalo idėją, bet, vaizdžiai kalbant, ir patį stalą. Pasirodo, toks dalykas yra ir veikia jau ne vieną dieną. Dabar, jo organizatorių teikimu, jis tampa atviras visoms organizuotoms politinėms jėgoms, besirūpinančioms Lietuvos ateitimi – tiesa, kiek galiu suprasti, sisteminėmis besiskelbiančios partijos čia nebūtų laukiamos. Vadinasi, tam tikrais filtrais pasirūpinta. Ir gerai.

Man, kaip žmogui, visiškai neseniai paskelbusiam viešą Kreipimąsi į antisisteminių partijų lyderius, tai išties džiugi žinia. Aš ir džiaugiuosi. Tačiau viena kregždė dar ne pavasaris.

Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ pranešime skelbiama, kad šis susivienijimas „pripažindamas tautos tikslus yra pasiryžęs vykdyti ir jos valią – siekti vieno antisisteminių jėgų Nacionalinio sąrašo.“

Akivaizdu, kad tai pats tikriausias kvietimas vienytis, siekiant bendrų tikslų. Žingsnis žengtas ir tikriausiai nereikia stebėtis, jog jį pirmieji žengė būtent tie, kurie turi daugiau politinės patirties, o gal ir strateginės nuovokos. Kita vertus, tai kaip tik ta „trečioji jėga“, kuri viešojoje erdvėje yra mažiausiai išgarsinta ir rinkėjų tarpe galbūt mažiausiai žinoma bei atpažįstama.

Kiti du potencialūs bei tikėtini sąjungininkai yra išgarsinti kur kas labiau, ir tai - paradoksalu - veikia tiek už, tiek ir prieš juos. Kalbu tiek apie „Lietuvos sąrašą“, tiek ir apie „Drąsos kelią“, sąmoningai vengdamas konkrečių pavardžių. Darau tai visų pirma todėl, kad kai imama kalbėti apie „autorines teises“ ar juo labiau „privatizuoti“ teisę į laisvės siekį, į vienybę ar monopolizuoti tiesą – susipriešinimas užprogramuotas, o visos minėtos sąvokos netrunka pavirsti savo priešingybėmis. Tada jau nei laisvės, nei vienybės, nei tiesos...

Taigi, abu minėti politiniai dariniai, iš kurių vienas jau yra įregistruotas kaip partija, o kitas – gal ir be reikalo – tokiu tampa, visuomenėje yra žinomi daug plačiau ir tas žinomumas paradoksaliai gali tapti kliūtimi vienijimuisi. Juk žinomumas, kad ir koks tuščias jis kartais būtų, neretam gerokai susuka galvą ir ambicijos beregint praauga ir kilnius pirminius tikslus, ir sveiką nuovoką. Tačiau yra vilčių, kad šįsyk ta grėsmė bus ne tik identifikuota, bet ir įveikta. Na, bent jau yra tokių požymių.

Žinoma, nereikia pamiršti ir priešinančių veiksnių, kuriais itin meistriškai naudojasi vienybei priešiškos jėgos. Visų pirma tai nesveikas ir, beje, melagingas tvirtinimas, kad Neringa Venckienė – tai neišsilavinusių prasčiokų karalienė iš provincialios Garliavos. Leiskite paklausti – o kuo iš principo skiriasi koks nors aukštų valstybės tarnautojų apgyventas Vilniaus priemiestis, kur nors pakeliui į Nemenčinę (nežinantiems – ten susitelkusi tiek valstybinė, tiek privati sostinės grietinėlė), nuo Kauno priemiesčio Garliavos? Gal ten gyvenančių intelekto koeficientas savaime didesnis ar gal aukštesnės moralinės nuostatos? Taigi, kaltinimas provincialumu paprasčiausiai neišlaiko kritikos ir yra skirtas kiršinimui.

Žinoma, būtų visai neprošal, jei Lietuvos žmonės turėtų progos iš pirmų lūpų įsitikinti, kad politike tampanti N. Venckienė iš tos moters, kurią tie patys žmonės pasiaukojamai gynė, tampa ta, kuri suvokia, kad dabar jai reikės būti jau tautos interesų gynėja. Atstovavimas rinkėjui yra ne visai tas pats, kas skriaudžiamos mergaitės gelbėjimas ir jei N. Venckienė tai supranta, tikrai nekenktų, jei pasisakytų viešai. Taip jos kritikams būtų ištrauktas dar vienas nuodingas dantis, kuris dabar vis paleidžiamas į darbą. Kita vertus, iš jos pusės tokio pareiškimo irgi dar nebuvo.

Kaip elgsis Darius Kuolys, prognozuoti sunkiausia, bent jau man. Galiu tik tikėtis. Jo pilotažas atrodo pakankamai aukštas ir tai taip pat jam gal daugiau kenkia, nei padeda. Tiek visos iki šiol eitos pareigos, tiek jų finansavimo šaltiniai šiandien yra paskalų objektas – ir neabejotinai taip bus, kol pats D. Kuolys to viešai nepaaiškins. Tai irgi nėra padaryta. Tikėkimės, dar bus.

Tačiau galimas ir juodesnis scenarijus. Kiršintojai pasirodys išradingesni, nei šiandien nujaučiame, ambicijos užgoš sveiką protą, „geradariai“ patarėjai prikalbės panegirikų iš serijos „o kam mums jungtis su tais ir anais – juk tik mes vieni esame tikrieji Lietuvos gelbėtojai ar Tie-sos rašytojai“ ir vietoje techninių klausimų svarstymo, pvz., kokiu principu sudarinėti bendrą sąrašą ir kaip elgtis vienmandatėse apygardose, teks liūdnai konstatuoti, kad mūsų širdyse taip ir nepražysta nei „meilė Lietuvos“, nei Vienybė, o Tautišką giesmę giedame tik lūpomis, o ne širdimi.

Tada tiems, kas iki galo nepasiduos kiršinimui, per ateinančius rinkimus gali likti tik sunkus ir rizikingas save išsikėlusio vienmandatininko kelias, tikintis, kad rinkėjas pasirodys kilnesnis ir įžvalgesnis už formalius ir neformalius politinių judėjimų lyderius.

Tačiau nebėkime pirma traukinio. Artimiausias Apskritas stalas, kiek žinau, vyks mažiau nei po savaitės – tikėkimės, kad prie jo susirinks visi tie, kurių nuovokos ir įžvalgumo tikimasi ir į kuriuos žiūrima su tokia didele viltimi.